2022 m. pabaigoje pasirodė pranešimų, kad Rusijoje kalinčios moterys, kaip ir to paties likimo vyrai, buvo verbuojamos stoti į Ukrainoje kovojančios kariuomenės gretas. Žmogaus teisių grupių duomenimis, į karą buvo pasiųsta apie 1 000 moterų. Kai kurios iš jų žuvo, kai kurios grįžo namo, sulaukusios malonės už padarytus nusikaltimus. „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) kalbėjosi su viena iš nedaugelio laimingųjų, kuri išgyveno kare ir, atitarnavusi sutartą terminą, buvo paleista namo.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
2023 m. vasarą kolonijoje Lipecko regione, Vakarų Rusijoje, kalėjusi Jelena* tiesiai iš įkalinimo įstaigos išvyko kovoti į Ukrainą. Laisvės atėmimo bausmė jai buvo skirta už su narkotikais susijusius nusikaltimus. Pasikalbėti su RFE / RL ji sutiko tik po ilgų įkalbinėjimų, nes sakė nenorinti iš naujo išgyventi to, ką teko patirti.
„Neturiu jokio specialaus išsilavinimo. Tiesiog kelerius metus dirbau pardavėja, – sakė moteris. – [Verbuotojai] neprašė jokių pažymėjimų. Jie tik patikrino mano amžių bei sveikatą ir užrašė mane į snaiperius. Juokinga, tiesa? Niekada nebuvau laikiusi ginklo rankose.“
Jelena taip ir neatsidūrė priešakinėse linijose.
„Pradėjau dirbti slaugytoja Donecko srities padalinyje. Dabar suprantu, kad man pasisekė, nes girdėjau, kad daugelis moterų [iš tos pačios kolonijos] jau žuvusios, – sako Jelena. – Ir dar man pasisekė, kad mane paleido. Man dar buvo likę penkeri metai bausmės.“
„Jie nieko mūsų neapmokė. Tiesiog sumetė į medicinos skyrių ir viskas. Jie manęs net nieko neklausė. Aš iki šiol nežinau, ar jie įvykdė savo pažadus ir apmokė bent kai kurias moteris būti snaiperėmis ir pilotėmis. Aš su savo daliniu nebuvau fronte. Dažniausiai tiesiog gaminau maistą ir atmušinėjau kareivių priekabiavimą“, – pasakojo Jelena.
Manoma, kad prieš Kremliui nutraukiant šią programą, tarnauti Ukrainoje užsiregistravo apie 1 000 nuteistų moterų.
Kitos užverbuotos moters draugė RFE / RL pasakojo, kad didžioji dauguma į karą pasiųstų moterų kalinių buvo priklausomos nuo narkotikų ar alkoholio.
„Ar įsivaizduojate, kas tai per žmonės? Tai užkietėjusios narkomanės, vagilės, – sakė moteris. – Galbūt perdedu sakydama, kad jos visos tokios, bet tikriausiai tai tinka 90 proc. kalėjime sėdinčių moterų. Kariuomenė formuojama iš tokios populiacijos.“
„Klausiau savo draugės: „Ar supranti, kam pasirašai? Tu ten būsi patrankų mėsa. Ukrainoje net sveiki vyrai krenta kaip musės. Ko tu ten važiuoji?!“ – pridūrė pašnekovė.
„Didžioji dalis į Ukrainą vykti užsiregistravusių kalinių yra besmegenės narkomanės, kurių vienintelė svajonė – išeiti ir nusipirkti naujus batus. Pagrindinė jų motyvacija yra pinigai. Gynybos ministerijos atstovai, žinoma, pažadėjo joms kalnus aukso ir malonę. Jie net tvirtino, kad bus „šlovė ir garbė“, kad grįžusios moterys bus nešiojamos ant rankų. Kaip matėme, visa tai buvo melas“, – teigė moteris.
Šiuo metu Rusijos įkalinimo įstaigose bausmę atlieka apie 400 000 kalinių, iš kurių 8 proc. (apie 32 000) yra moterys.
Jelena, kurios bausmė po tarnybos Ukrainoje buvo sušvelninta, teigia, kad kalinėms buvo mokama mažiau, nei žadėta jas verbuojant.
„Žadėjo pusę milijono rublių (5 600 JAV dolerių) pasirašant sutartį, o paskui po 200 000 rublių (2 240 JAV dolerių) kas mėnesį. Iš tikrųjų kas mėnesį buvo mokama tik apie 100 000 rublių, o sutarties pasirašymo išmoka taip pat buvo maždaug perpus mažesnė, nei žadėta“, – sakė ji.
Tačiau netesėti pažadai dėl atlygio buvo mažiausias iš jos rūpesčių.
„Nebuvau pikta, buvau išsigandusi. Tiesiog tikėjausi, kad pavyks ištrūkti gyvai. Į tai sutelkiau visą savo dėmesį“, – prisipažįsta ji.
„Buvo baisu, visi tie girti veidai ir kvailiojimai. Bet kai buvo atvežta kita [sužeistųjų] partija, pamačiau, kad tokioje situacijoje atsidūrę žmonės išgyvena tikrą pragarą“, – sako Jelena.
Moters teigimu, prieš pasirašydama sutartį ji turėjo galimybę su ja susipažinti dar būdama kalėjime. Vėliau, anot jos, kare atitarnavę nuteistieji buvo priversti grįžti į įkalinimo įstaigą.
„Jie užsidirbo pinigų ir buvo grąžinti atgal ant savo gultų, – sako ji. – Bet jie to nežinojo! Verbavimo metu apie tai jiems nebuvo užsiminta.“
Jelena sako, kad sutartys tarnauti kariuomenėje nuteistiesiems dažnai būdavo pateikiamos išvežus juos už kalėjimo teritorijos ribų.
„Jie visus surenka, sukiša į furgonus ir išveža kažkur, kur jie pasirašo sutartis. Jie nežino [sutarties] sąlygų, nes neturi laiko jos perskaityti. O kai supranta, kad jokia malonė nežadama, būna jau per vėlu. Jie jau būna išvežti iš kalėjimo“, – aiškino pašnekovė.
Moters teigimu, šiuo metu kaliniai jau žino, kad atitarnavę kare malonės nesulauks, tačiau norinčiųjų stoti į kariuomenę gretos nemažėja.
Pasak su kaliniais dirbančių žmogaus teisių gynėjų, Gynybos ministerijos užverbuotos kalinės nebuvo siunčiamos į frontą.
„Jų eksperimentas – siųsti moteris į frontą – buvo, švelniai tariant, nesėkmingas“, – apie Kremliaus iniciatyvą sakė žmogaus teisių aktyvistė Marina.
„Moterų pasirodymas nepridėjo daugiau drausmės, – teigė ji, – be to, jie ir taip turėjo pakankamai problemų dėl girtaujančių ir narkotikus vartojančių kalinių vyrų.“
Kita žmogaus teisių aktyvistė sakė, kad paskutinį kartą kalinės buvo verbuojamos 2023 m. rugsėjį Sankt Peterburgo srityje esančioje įkalinimo įstaigoje.
„Jos buvo trims mėnesiams apgyvendintos atskirai, joms buvo pažadėti mokymai, tačiau nežinoma, ar jie buvo surengti. Galiausiai moterys taip ir nebuvo išvežtos kariauti“, – aiškino ji.
*RED. PAST.: šioje istorijoje minimų asmenų vardai ir pavardės pakeisti siekiant apsaugoti jų tapatybę, nes Rusija RFE / RL yra įvardijusi „nepageidaujama organizacija“.
