Rusijos karybos ekspertai ir pareigūnai akcentuoja, kad išskirtinis rusų karių bruožas – jų dvasingumas. Tačiau religija šiandienos Rusijoje yra visiškai pavaldi režimui, o karius mūšio lauke kautis priverčia prievarta, išskirtiniame interviu LRT.lt tvirtina Švedijos Gynybos tyrimų agentūros analitikas dr. Päras Gustafssonas Kurki.
– Tiriate Rusijos kovinę dvasią. Kokie pagrindiniai elementai ją sudaro, kiek ji keitėsi nuo Sovietų Sąjungos griūties iki šiandien?
– Savo tyrimo metu skaičiau per pastaruosius 25-erius metus Rusijos karybos ekspertų parašytus dokumentus, tekstus ir juos apibendrinau, kad jie suprantamai atskleistų Rusijos karių kovinę dvasią. Ji susideda iš trijų elementų.
Pirmasis – dvasingumas, rusų kalba „duchovnost“. Antrasis – bendruomeniškumas, kolektyvo jausmas. Trečiasis – prievarta, apimanti ir karinę discipliną. Šio modelio nereikėtų vertinti pagal jo viršelį. Labiausiai išskiriamas, pateikiamas kaip svarbiausias Rusijos kovinės dvasios aspektas yra dvasingumas. Rusijos karo analitikai, karininkai tvirtina, kad rusų kariai turi išskirtinę ypatybę – dvasingumą, tam tikrą religinį jausmą, kad amžinybė yra viršesnė už materialinį pasaulį. Tačiau manau, kad tai labiau propagandinė žinutė, nes, nors bendruomeniškumas taip pat svarbus, svarbiausia yra prievarta.
Prievarta yra bet kokios karinės organizacijos pamatas. Kariuomenėje valstybė deleguoja mandatą [karininkams] vadovauti žemesnio rango kariams. Tu gali duoti įsakymą rizikuoti, vykdyti pavojingas misijas, galbūt žudyti priešo karius, rizikuoti savo gyvybe. Tai labai svarbus faktorius bet kurioje karinėje organizacijoje, nes jis išlaiko jos vienybę.
Rusijos kovinės dvasios modelis yra susijęs ne tiek su dvasingumu, kiek su kariuomenės prievarta, kuri priverčia karius kautis, nepalieka jiems jokių kitų alternatyvų.
Žinoma, rusišką prievartą apibūdina ilgas autoritarinio šalies valdymo palikimas, itin maža žmogaus gyvybės vertė ir panašiai. Galbūt tai susiję ir su kultūriniais Rusijos visuomenės aspektais, kai labiau yra vertinami tie lyderiai, kurie sugeba priversti savo darbuotojus, jaunesnius amžiumi ar rangu, kažką daryti. Armijoje tas pats, tik ekstremalesniu laipsniu.
– Ar šis dvasingumas yra naujas aspektas, negalėjęs egzistuoti sovietinėje armijoje, kai valstybė buvo ateistinė, ar tai tam tikra „aukštesnio tikslo“ mutacija iš kovos už pasaulinę revoliuciją į stačiatikiškas idėjas?
– Šis dvasingumas yra dviejų sluoksnių. Pirmasis priklauso rusų tautai, turi gilias istorines šaknis ir išgyveno sovietiniais metais. Tai tam tikras liaudies dvasingumas, kuris nebūtinai yra tiesiogiai susijęs su tikėjimu į Dievą, bet gali būti.
Tada yra oficialus dvasingumas, kurį skatina Stačiatikių Bažnyčia, jis buvo labai žiauriai represuotas po bolševikų perversmo 1917-aisiais, daug dvasininkų buvo arba nužudyti, arba ištremti, iš tikinčiųjų įvairiais būdais buvo šaipomasi, prie jų buvo priekabiaujama, kad jie pereitų prie ateizmo.
Bet 1943-iaisiais, Didžiojo tėvynės karo, kaip Rusijoje vadinamas Antrasis pasaulinis karas, metu Stalinas nusprendė, kad norint mobilizuoti populiaciją būtina prikelti Bažnyčią. Jis suvokė, kad nesugebėjo visiškai išnaikinti tikėjimo. Tikėjimas vis dar klestėjo kaip liaudies dvasingumas. Todėl jis atkūrė Bažnyčią, sukurdamas visiškai neautonomišką, nuo pat pradžių KGB kontroliuojamą ir infiltruotą organizaciją. Galima sakyti, kad vėlyvuoju sovietmečiu Bažnyčia palaikė tikėjimą gyvą, bet ji buvo akylai stebima.
Tai buvo pagrindinis pokytis – po Sovietų Sąjungos griūties Bažnyčia išsilaisvino nuo ateistinių represijų ir galėjo imti ieškoti naujo vaidmens.
– Ar rusų kariai iš tiesų save suvokia kaip dvasingus, mano, kad kaunasi dėl kažkokio aukštesnio tikslo?
– Tai svarbus klausimas, nes to perpratimas mums leidžia įvertinti Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinį pajėgumą ir efektyvumą, kai visa šalis yra įsitraukusi į tam tikrą totalų karą.
Pirmiausia, tarp karių sklando anekdotinių dvasingumo istorijų. Vykdydamas tyrimą radau žiniasklaidos pranešimų, kur ginkluotosiose pajėgose tarnavę kariai situaciją apibūdino taip: kartais matydavome kunigą svarbių švenčių, ceremonijų metu, bet dažniau kiekvieną naktį dainuodavome brigados himną. Buvo puiku ir gražu, bet Dievo niekur nebuvo matyti.
O dėl tikro pačių rusų požiūrio – man pavyko rasti tik vieną sociologinį tyrimą apie ginkluotųjų pajėgų religingumą ir jis gana senas – atliktas 2010-aisiais. Tai vieninteliai kiekybiniai duomenys, bet jie rodo, kad karių, kurie reguliariai lanko pamaldas, skaičius yra maždaug toks pat, kaip ir civilių – siekia apie 10 procentų. Įdomu tai, kad apklausoje beveik 70 proc. puskarininkių tvirtino tikintys į Dievą. Tai gerokai didesnis skaičius nei tarp kitų kariškių grupių.
Apskritai kalbant, stačiatikių religija šiandienos Rusijoje yra elito projektas. Jis veikia kaip kultūrinis faktorius, jungiantis elitą, jo narius ir tuos, kurie siekia jam priklausyti. Leidžiantis žemiau hierarchijoje ir pasiekus karius mūšio lauke, svarbiausias jų kovinės dvasios faktorius yra prievarta.
Galiu duoti pavyzdžių, ką ši prievarta reiškia mūšio lauke. Pirmasis yra sėkmingas Ukrainos pajėgų kontrpuolimas Charkivo apylinkėse 2022-aisiais. Rusijos karių kovinė dvasia subyrėjo, jie skubiai atsitraukė. Manau, kad ten rusai galvojo taip: mes rengiamės atakuoti, puolam, jokių įsakymų iš aukščiau gintis nebuvo, jie nebuvo pasirengę gynybai taip, kaip yra šiandien. Kai staiga prasidėjo nuožmi ukrainiečių ataka, jų gynyba subyrėjo, dalis bėgo net be kontakto su priešu. Taigi, prievarta tinkamai nesuveikė, ji nebuvo pritaikyta sąlygoms mūšio lauke.
Antrasis pavyzdys – pastaruosius metus vykstantis sekinimo karas. Rusai pastatė ilgas gynybines linijas su „drakono dantimis“, prieštankiniais grioviais ir t. t., taigi, vyksta pasirengimas gynybai, iš viršaus ateina įsakymai, kad „jūs ginsitės, toks įsakymas“, jiems pasakoma, kad užnugaryje yra pajėgos, kurios juos nušaus, jei jie mėgins traukis. Todėl belieka vienintelis kelias – kautis.
Rusijos kovinės dvasios modelis yra susijęs ne tiek su dvasingumu, kiek su kariuomenės prievarta, kuri priverčia karius kautis, nepalieka jiems jokių kitų alternatyvų.
– Ar per Rusijos invaziją Ukrainoje pasikeitė Vakarų požiūris ir suvokimas apie rusų karinių pajėgų veikimo modelį?
– Galima sakyti, kad karas atskleidė silpnąsias ir stipriąsias Rusijos ginkluotųjų pajėgų ir šalies puses. Jis taip pat privertė Vakarų analitikus žvelgti į kitus faktorius, ne tik skaičiuoti tankus, ginklų sistemas, bet ir kokybinius aspektus, tokius kaip karių kovinė dvasia.
Prieš karą buvo situacijų, kai Rusijos karinis pajėgumas buvo vertinamas tankų, kovos mašinų ir ginklų sistemų skaičiais. Karo metu iš patirčių mūšio laukuose pamatėme, kad tai daug kompleksiškesnis dalykas, nei manėme. (...)
Armija pasiima žmones, kuriuos auklėjimas ir gyvenimas visuomenėje išmokė būti bejėgius.
Tiek Vakarų, tiek Rusijos ginkluotosios pajėgos naudoja prievartą, bet, kaip jau sakiau, rusų pusėje ji kitokia. Vakarų ginkluotosiose pajėgose nerasime tokio dvasingumo faktoriaus, koks yra rusiškose. Taip gali būti ir dėl to, kad Rusijos pusė yra labai susirūpinusi propaganda – tiek vidine, tiek išorine, mums, Vakarams. Vakarų kovinės dvasios tyrimai yra žymiai labiau taikomieji ir apriboti.
– Daug kalbama apie Rusijos visuomenės militarizaciją, kuri pastaruoju metu intensyvėja. Ar ši rusiška kovinė dvasia perduodama ir kitoms civilinio gyvenimo sritims?
– Atrodo, Trockis pasakė – kiekviena armija serga tomis pačiomis ligomis, kaip ir likusi visuomenės dalis, tik labiau karščiuoja. Manau, šis požiūris atitinka realybę – Rusijos armijoje panaudojamos tos pačios Rusijos visuomenės vertybės, tik ekstremalesniu lygiu. Tokia mano nuojauta.
Dar ir prieš Putinui prikeliant šiandienos autoritarinę diktatūrą, kiekviename Rusijos kasdienybės kultūros etape buvo jaučiamas prielankumas lyderiui, bosui, kuris kontroliuoja situaciją, gali priversti žmones daryti dalykus, o ne motyvuoti juos pajausti vidinę motyvaciją, gali sukurti situaciją, kuri priverčia žmones elgtis tam tikru būdu. Tokie lyderiai buvo idealizuojami. Šiandienos Rusijoje to dar daugiau, nes visa šalis yra struktūruota pagal šiuos autoritarinius, iš viršaus į apačią nukreiptus principus, o ne demokratiją.
Tokia pati situacija yra ir armijoje. Armija pasiima žmones, kuriuos auklėjimas ir gyvenimas visuomenėje išmokė būti bejėgius. Dauguma žmonių nėra įpratę galvoti, kad gali būti atsakingi, paveikti visuomenę ar situaciją, jie dažniausiai tyliai gauna instrukcijas ir arba bando jų išvengti, arba jas vykdo tuo metu racionaliausiu keliu.
Tokioje atmosferoje Rusijos karybos ekspertai ir daro savo išvadas: jie žvelgia į kovinę dvasią holistiškai, ne tik į fronte esančius karius, bet ir civilių populiaciją ir mano, kad šios grupės susijusios. Kaip jau sakiau, nemanau, kad jų žodžius reikia priimti už gryną pinigą, bet tai gali padėti suvokti rusų karių nuotaikas.
– Rusijos Stačiatikių Bažnyčia neseniai išplatino dokumentą, kuriame minima šventojo karo ideologija, aptariama, kad karas Ukrainoje yra būtent toks. Ar tai tėra propaganda, ar gali įtikinti rusus stoti į karines pajėgas?
– Rusijos Stačiatikių Bažnyčios kovo 27-ąją paskelbtas dokumentas yra labai įdomus, nors jame visiškai naujos informacijos nėra daug, veikiau viskas surinkta į vieną vietą. Bet jame nurodoma, kad tai instrukcija valdžios įstatymų leidžiamajai ir vykdomajai šakoms. Taigi, iš esmės bandoma duoti įsakymus sekuliariai Rusijos valdžiai.
Specialioji karinė operacija (Ukrainoje) ten vadinama šventu karu, Rusijos žmonių išvadavimo karu nuo esą nusikalstamo Ukrainos režimo ir kolektyvinių Vakarų, kurie krito į satanizmą ir pagonybę.
Ar žmonės tuo tiki? Kaip jau minėjau, manau, tai yra elito projektas. Galima lyginti ir su Vakarų šalimis, mūsų lyderiai taip pat kalba apie žmogaus teises, demokratiją ir tuo nuoširdžiai tiki. Tai pozityvios vertybės, jomis aš taip pat tikiu. Rusijos bažnytiniai ir valdžios lyderiai tam tikra prasme taip pat tiki tuo, ką kalba. Antrasis pasaulinis karas, Rusijoje vadinamas Didžiuoju tėvynės karu, anksčiau taip pat vadintas šventu karu, 5-ajame dešimtmetyje apie tai buvo sukurta ir populiari daina, tapusi Rusijos fronto karių simboliu.
Taigi, tai nėra pirmas šventas karas, bet rodo, kad Rusija tiki, kad šis karas jiems yra egzistencinis konfliktas. Norint sužinoti, kaip galvojama fronte, reikėtų labai specifinių empirinių duomenų, kurių gauti neįmanoma. Bet bendrą vaizdą galima susidaryti.
– Ar tai reiškia, kad egzistenciniame konflikte prieš Vakarus Rusija gali neapsiriboti Ukraina ir plėsti savo agresiją?
– Jei vėl pažvelgsime į Bažnyčios vaidmenį, dar 2000-aisiais jie paskelbė dokumentą apie visuomenės sandorą, kuriame aptariami labai įvairūs visuomenės ir pasaulio aspektai, tarp jų ir karas su taika. Šio dokumento skyriuje apie karą teisingas karas apibūdinamas kaip toks, kuriuo siekiama atitaisyti istorinį neteisingumą, apsaugoti kaimyną nuo žalos.
Iš esmės tai Rusijos agresyvaus karo prieš Ukrainą receptas. Būtent tai Putinas invazijos pradžioje kartojo: mes esame priversti pulti, nes vyksta genocidas Donbase prieš rusakalbius, privalome įsikišti, turime denacifikuoti ir demilitarizuoti Ukrainą, nes ji pilna nacių. Žinoma, tai netiesa, bet karo pagrindimas jau buvo, jie turi Bažnyčią ir jos teologiją.
Deja, rusai turi tendenciją prisitaikyti. Jei jie nori kažką padaryti, dėl imperinių ambicijų gauti naujų teritorijų, jie sugeba smarkiai paieškoję arba prasimanę dalykų rasti tam pagrindimą.
Negaliu nuspėti Rusijos veiksmų artimiausiais mėnesiais, bet jie parodė, kad yra nenuspėjami, pasiryžę smarkiai rizikuoti tarptautinėje arenoje. Vakarų šalys yra tikrai labai smarkiai susirūpinusios dėl saugumo, ypač esančios arti Rusijos: Lietuva, Švedija, Suomija, Estija, Latvija, Lenkija. Bet visos šios šalys yra NATO narės, todėl agresijos slenkstis yra žymiai aukštesnis.
