30-imt metų italas Pietro Bartolo gydė į Italiją plūstančius neteisėtus migrantus. Jis regėjo per pavojingą kelionę į Europą žuvusių vaikų kūnus, klausėsi smurtą patyrusių moterų ir vyrų istorijas. Dabar europarlamentaras ragina Senąjį žemyną plačiau atsiverti migrantams: „Europa turi suprasti, kad šie žmonės yra galimybė.“
Maža Italijos sala Lampedūza yra viena iš išsilaipinimo taškų Europą pasiekti norintiems neteisėtiems migrantams. Paskutinį kartą pasaulio dėmesį sala pritraukė pernai rugsėjo mėnesį, kai per 3 dienas čia atvyko 7 tūkst. migrantų. Tačiau Lampedūza, net ir patirdama ekonominį ir socialinį spaudimą, juos visuomet priimdavo.
Gydytojas P. Bartolo yra kilęs iš Lampedūzos. Prieš tapdamas europarlamentaru, jis 30 metų rūpinosi migrantais.
„Net neįsivaizduojate, kiek daug jų aplankiau per šiuos metus. Daugiau nei 350 000. Aš jais rūpinausi, lankiau juos kaip gydytojas, bet labiausiai jų klausiausi. Mačiau jų kančias, jų kankinimus. Smurtą. Ypač prieš moteris“, – LRT.lt dalijasi P. Bartolo.
Ekspertai neabejoja, kad dėl klimato kaitos ir geopolitinės situacijos pokyčių ateityje migracijos politika bus bene svarbiausias klausimas politikų dienotvarkėse. Tuo tarpu kalbėdamas apie migracijos srautų į Europą priežastis, europarlamentaras iš Italijos pabrėžia, kad europiečiai turi prisiimti atsakomybę už savo kolonialistinę istoriją ir vaidmenį vergijoje.
„Turime suprasti, kad Afrika ir afrikiečiai yra turtingiausias pasaulio žemynas. Jie turi aukso, deimantų, dujų, naftos, taip pat retųjų metalų, kurių mums labai reikia. Tačiau ten gyvena skurdžiausi Žemės žmonės. Tam yra priežastis. Priežastis esame mes. Tai mes sukūrėme sąlygas tokiai padėčiai susidaryti“, – aiškina pašnekovas.
Per savo ilgametę patirtį jis tikina tarp migrantų nematęs vagių, teroristų ar priešų, o tik saugumo ieškančius žmones. P. Bartolo sako – jie yra prieglobsčio prašytojai ir pabėgėliai, todėl pagal Europos teisę privalo būti priimti. Dėl to europarlamentaras kritikuoja per migrantų krizę Baltarusijos pasienyje Lietuvos pradėtą taikyti išstūmimo politiką. Pasak jo, tai migrantus paverčia instrumentu, kuriuo nedraugiškos šalys gali naudotis.
Be to, čia kalbame apie žmones, primena politikas.
„Visada kalbame apie žmones: moteris, vaikus, vyrus. Norėčiau suprasti, kaip galima išstumti vaiką? Kokia jo kaltė, kad mums reikia jį stumti atgal, surakinti grandinėmis ir priversti mirti kelyje? Aš mačiau tūkstančius mirusių vaikų, kuriuos teko apžiūrėti. Tai yra kažkas absoliučiai baisaus ir tai tikrai nedaro garbės mums, nedaro garbės mūsų Europai, kuri laikoma didžiausia demokratija pasaulyje, kuriai taip pat priklauso Lietuva, Italija.
Žinoma, Europa yra kažkas nepaprasto, ką mes turime ginti vien dėl to, kad ji mums suteikė 80 metų taikos. Tačiau negalime taip elgtis su šiais žmonėmis, nes išduodame tikrąsias ES vertybes“, – nurodo jis.
Norėčiau suprasti, kaip galima išstumti vaiką? Kokia jo kaltė, kad mums reikia jį stumti atgal, surakinti grandinėmis ir priversti mirti kelyje?
Ypač didelį migracijos spaudimą jaučianti Italija taip pat taiko priemones, kurias garsiai kritikuoja žmogaus teisių aktyvistai. Ji neseniai pasirašė susitarimą su Albanija, kuri nėra ES narė, dėl migrantų laikymo, taip pat pradėjo riboti gelbėjimo operacijas. Pašnekovas atkreipia dėmesį ir į sulaikymo centrus.
„Jie kaip kalėjimai. Apie Alkatrazą tikrai esate girdėję. Alkatrazas yra penkių žvaigždučių viešbutis, palyginti su šiomis vietomis. Tai yra kalėjimai žmonėms, kurie nepadarė jokio nusikaltimo“, – sako P. Bartolo.
Agresyvesnė politika migrantų atžvilgiu nėra staigmena, mat į valdžią atėjusi Georgios Meloni partija „Italijos broliai“ savo pergalę išplėšė dėl pažadų sutramdyti migrantų srautus. P. Bartolo su pykčiu vertina valdžios teiginius, kad perpus sumažėjo į šalį atvykstančių migrantų skaičius.
„Norėčiau sužinoti, kas nutiko kitiems 50 proc. neatvykusių žmonių. Jie mirė. Jie mirė Viduržemio jūroje arba Libijoje. Taigi sakyti, jog tai, kad atvyko 50 proc. mažiau žmonių, yra pasiekimas, absoliučiai žiauru ir melaginga“, – komentuoja europarlamentaras.
Jungtinių Tautų Tarptautinė migracijos organizacija pranešė, kad pernai migracijos keliuose žuvo daugiausia migrantų per dešimtmetį, daugiausia jų žuvo Viduržemio jūroje – čia fiksuoti 3 129 žūčių ir dingimo atvejai.
Pašnekovas pastebi, kad politikai naudojasi migrantais. Kaip jis teigia, per žuvusių žmonių kūnus jie renkasi balsus. Bet migracija, dėmesį atkreipia P. Bartolo, nėra problema, tai – nuolatinis reiškinys.
„Tai reiškinys, kurį reikia valdyti, bet ne sustabdyti. Bet kuriuo atveju migracijos reiškinys nėra dešiniųjų ar kairiųjų problema. Politika su tuo neturi nieko bendra. Jie padarė ją politine problema. Tai yra struktūrinis reiškinys, kurį galima valdyti. Tai yra galimybė, galinti praturtinti visais požiūriais: demografiniu, kultūriniu, socialiniu, ekonominiu, medicininiu, moksliniu“, – vardija politikas.
Bet kuriuo atveju migracijos reiškinys nėra dešiniųjų ar kairiųjų problema. Politika su tuo neturi nieko bendra. Jie padarė ją politine problema.
Tiesa, Europa tai jau bando spręsti – pernai po ilgų derybų sutarta dėl Naujojo migracijos ir prieglobsčio prašymo pakto. Europos Parlamento prezidentė Roberta Metsola jį pavadino „istoriniu“, tačiau nevyriausybinės organizacijos tvirtina, kad šis paktas nuves prie „neįsivaizduojamų kančių“. P. Bartolo jį vertina santūriai – nors žingsnis pirmyn žengtas, tačiau daugelis reikšmingų nuostatų buvo neįtrauktos. Svarbiausiu pasiekimu jis laiko solidarumo mechanizmą.
„Kai šalis paskelbiama patirianti migracijos spaudimą (o tai galėtų būti ir Lietuva, nes ji yra tarp tokių maršrutų kaip Kroatija ir Italija, Malta, Ispanija), įsigalioja šis mechanizmas, kurio anksčiau nebuvo“, – pažymi politikas. Tokiu atveju kitos ES šalys narys galės pasirinkti – pas save priimti migrantus iš spaudimą patiriančios šalies arba skirti finansinę pagalbą.
Tačiau europarlamentaras ragina ryžtis dar drąsesniam žingsniui – priimti migrantus, kurti daugiau teisėtų kelių, humanitarinių koridorių jiems pasiekti Europą ir plačiau juos integruoti į Europos visuomenes.
„Europa turi suprasti, kad šie žmonės yra galimybė. Tuomet galėsime pradėti gerbti vertybes, kuriomis buvo įkurta ES, kuriomis įsipareigojo vadovautis ir kitos ES šalys, kurios dabar yra ES dalimi. Universalias vertybes: pagarba pagrindinėms teisėms, teisės viršenybė, brolybė, svetingumas, solidarumas ir atsakomybės pasidalijimas. Tai vertybės, kuriomis remiantis buvo sukurta ES ir kuriomis remdamasi ES turi eiti pirmyn“, – teigia P. Bartolo.
O, anot europarlamentaro, jei nesinori vadovautis humanistiniais tikslais, į migrantų priėmimą galima žvelgti ir egoistiškai. Europos populiacija sensta, tačiau reikia palaikyti jos ekonomiką. Būtent atvykstantys migrantai, anot jo, gali padėti.
„Mes esame tie, kuriems dabar ir rytoj gresia pavojus, nes jaunų žmonių nebėra, yra tik seni žmonės. ES yra senas žemynas. Italija yra viena iš vietų, kur demografinė padėtis labai smarkiai blogėja. Po 10 metų ES taps senelių namais, kuriuose jaunų žmonių bus labai mažai. Tačiau būtent jie kurs realiąją ekonomiką, kad paremtų kitą pusę, kuriai reikia gerovės, pensijų, kuri dėl vaistų gyvena ilgiau, kurios vidutinė gyvenimo trukmė yra ilgesnė. Tačiau tuo metu, kai bus sutrikdyta pusiausvyra, ES subyrės“, – aiškina politikas.
Europa turi suprasti, kad šie žmonės yra galimybė.
P. Bartolo teigimu, neatsiradus teisėtų kelių, migrantai kelyje į Europą toliau bus išnaudojami, o atvykę – izoliuoti ir pažeidžiami. Dėl to atsakomybę privalo prisiimti europiečiai.
„Kol nedirbsime ta linkme, kad jie atvyktų teisėtais migracijos keliais, o ne per nusikalstamas organizacijas, šie žmonės ir toliau bus prekeivių žmonėmis rankose, toliau bus kankinami, kalinami, žeminami ir mirs tuose migracijos keliuose, pavyzdžiui, Viduržemio jūroje. O tai mano jūra, aš ten gimiau, aš ten dirbau. Ta jūra man davė viską. Negalima, kad ji virstų vaikų, žmonių kapinėmis.
Atsakomybė tenka mums. Negalime atsakomybės permesti kitiems, nes kai sudarome susitarimus su trečiosiomis šalimis, kad kitos šalys atliktų mūsų nešvarius darbus, ir taip bandome nuplauti sąžinę bei rankas, iš tikrųjų jas tik sutepame, – įsitikinęs europarlamentaras.
Žurnalistės kelionė į Strasbūrą apmokėta Europos Parlamento lėšomis, įtakos publikacijos turiniui tai neturi.
