Dažnai kalbama, kad Rusijoje kils pilietinis karas, valstybė suskils į daug mažų respublikų. „Kalbėti apie visas Rusijos mažumas lyg jos būtų vienodos yra neteisinga ir rusocentriška, nes tai reprodukuoja imperinio centro perspektyvą: maždaug, iš mūsų atims, nuo mūsų atsiskirs“, – įspėja LRT.lt kalbinta Vilniaus universiteto docentė, antropologė Kristina Jonutytė.
Jos tyrimų lauke pastaraisiais metais atsidūrė ir buriatų tautinė mažuma bei jos santykis su karu, o pokalbiuose su Rusiją palikusiais vyrais teko išgirsti ir frazę: atsargiai, nes Lietuvai nutiks kaip Ukrainai.
Kas yra rusas?
– Papasakokite apie savo tyrimus.
– Esu socialinė antropologė, tyrinėju buriatus – su mongolais kultūriškai glaudžiai susijusią etninę grupę, daugiausia gyvenančią Rusijoje. Vykdžiau tyrimus Ulan Udės mieste, kuris yra Buriatijos Respublikos sostinė. Gyvenau ten iš viso 13 mėnesių 2015–2019 metais. Mano disertacija buvo apie budistines davimo praktikas, kaip ir kitur buvusioje Sovietų Sąjungoje, po Sovietų Sąjungos griuvimo ten buvo religinis atgimimas. Kartu su religinio atgimimo klausimais atsiranda ir etniškumo, identiteto klausimai, socialinis, ekonominis, politinis kontekstas.
Vėliau, baigusi doktorantūrą, perėjau prie religijos ir urbanizacijos temos – kaip buriatų budizmą, kuris istoriškai labai glaudžiai susijęs su klajoklišku gyvenimu, stepėmis, ne su miestu, veikia miesto kontekstas. Buriatai iki 20 a. vidurio buvo daugiausiai klajokliai arba pusiau klajokliai, o sovietmečiu buvo vykdoma politika, kai jie turėjo priverstinai tapti sėslūs, vyko urbanizacija. Sovietmečiu radikaliai pasikeitė buriatų gyvenimo būdas, todėl sovietinis laikotarpis, religinės represijos ir atgimimo laikotarpis yra du labai skirtingi dalykai. Žiūrėjau, kaip urbanizacija ir buriatų budizmas vienas kitą veikia. Viena vertus, budizmas prisideda prie miesto įvaizdžio, aplinkos kūrimo, bet ir miesto aplinka veikia religines praktikas ir bendruomenes.
Ulan Udė sovietmečiu atrodė kaip bet kuris kitas sovietinis miestas, nepaisant to, kad tai tautinės respublikos sostinė. Buvo kažkokie architektūriniai bandymai parodyti rytietišką kultūrą ornamentais, skulptūromis, pavyzdžiui, buriatų balerinomis. Tačiau tai nebūtinai reprezentavo buriatų kultūrą.
– Toks sovietinis tautiškumas?
– Taip, būtent. Tai, kas buvo buriatiška – klajokliškas gyvenimo būdas, budizmas, tautinė kultūra – tapo nebepriimtina sovietiniame kontekste. Posovietinis budizmo atgimimas į miestą atnešė buriatišką elementą ir vizualiai: iškilo didelės ir mažos budistinės šventyklos, kartais gatvėse matomi lamos, budistų šventikai, viešojoje erdvėje gali vykti ritualai.
Maždaug, mums, kaip budistams, baisu dėl žmogiškų praradimų, negerai, kad miršta mūsų broliai ir seserys, bet yra tokia padėtis, kur Rusijai tenka vienaip ar kitaip elgtis.
Žmonės pasitiki šventikais, prašo jų patarimų, užsako ritualus svarbiais klausimais. Prieš priimdami didelius gyvenimo sprendimus, keisdami darbą, prieš imdami paskolą, dėl vedybų, praktiniais klausimais, žmonės konsultuojasi su lamomis. Daug kam sunku emigruoti į miestą, tada kreipiamasi į lamas: klausiama, kokius ritualus reikia padaryti, kodėl man nesiseka atsikrausčius į miestą. Kartais lamos ir praktinių patarimų duoda, padeda susirasti darbą.
– Buriatija yra Rusijos federacinis subjektas, kaip į ją žiūri Maskva ir kiek ten yra vietos savivaldai, o gal opozicijai?
– Religinės organizacijos Rusijoje turi būti užregistruotos, vadinamosios tradicinės religinės konfesijos reprezentuojamos ir valstybiniu lygmeniu. Yra konfesijų taryba, kurioje yra „tradicinių“ konfesijų atstovai: stačiatikių, musulmonų, budistų ir kitų. Viena vertus, religijos egzistuoja instituciniu lygmeniu ir ta taryba sąveikauja su valdžia, sprendžia klausimus, susijusius su religija, pavyzdžiui, ugdymo, lengvatų religinėms organizacijoms. Kita vertus, yra nerašyta taisyklė, kad jie vienaip ar kitaip dažnai palaiko valdžios sprendimus ir veiksmus. Pavyzdžiui, prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje garsiai nuskambėjo patriarcho Kirilo (Maskvos stačiatikių lyderio – LRT.lt) pasisakymai, entuziastingai palaikant karą. Panašiai pasisakė ir kai kurių kitų religijų atstovai.
– Ir budistų?
– Taip, vienos iš didžiausių organizacijų, Tradicinės Rusijos budistų sanghos lyderis apie tai pasisakė oficialiai. Iš pradžių atrodė, kad ten buvo mažiau entuziazmo nei patriarcho Kirilo žodžiuose. Maždaug, mums, kaip budistams, baisu dėl žmogiškų praradimų, negerai, kad miršta mūsų broliai ir seserys, bet yra tokia padėtis, kur Rusijai tenka vienaip ar kitaip elgtis. Vėliau jis, tiesa, ragino buriatus prisidėti prie Rusijos vykdomos politikos, eiti kariauti. Viena vertus, yra institucinis lygmuo, kur oficialūs religijos atstovai patiria spaudimą, norėdami išlikti, gauti paskatas, jie vienaip ar kitaip remia Rusijos valdžią. Pavyzdžiui, Kalmukijos budistų lyderis Telo Tulku Rinpočė 2022 m. rudenį pasisakė prieš karą Ukrainoje ir iškart turėjo išvykti iš šalies, Rusijoje buvo paskelbtas „užsienio agentu“.
Bet yra kasdienis lygmuo, kur Chambo lamos, tos budistų organizacijos lyderio pasisakymai nebūtinai atspindi eilinio budisto lamos, ar eilinio budisto pažiūras. Gali būti, kad oficialiai sakoma ir daroma viena, o kasdieniu lygmeniu lamos per individualius susitikimus su pasauliečiais budistais sako kitus dalykus.
Žmonės konsultuojasi su lamomis, kaip elgtis prasidėjus mobilizacijai, ar reikėtų bėgti į užsienį, ar likti čia, ir lamų patarimai priklauso nuo jų pažiūrų ir ne visi reprodukuoja oficialią liniją. Kai kurie kaip tik sako: eikite į mišką slėptis arba išvažiuokite į užsienį.
Bendravau su kai kuriais išvažiavusiais lamomis Mongolijoje. Jie sako, kad tarpasmeniniu lygmeniu budistai neturėtų dalyvauti tokiame kare, neturėtų žudyti žmonių, nes buriatas praėjusiame gyvenime galėjo būti ukrainietis arba, kad ukrainietis taip pat žmogus, todėl nereikėtų dalyvauti kare.
Tačiau iki plataus masto karo Ukrainoje Buriatijoje esu dalyvavusi ritualuose, kur budistinių organizacijų vadovai skatina balsuoti už vieną ar kitą kandidatą rinkimuose arba kritikuodavo tam tikrus politikus, arba dėkodavo Vladimirui Putinui, kad nutiesė kelią į nutolusią šventyklą.
– Yra žinoma, kad buriatai diskriminuojami, toje pačioje Maskvoje vadinami paniekinančiais vardais. Kokia Rusijoje, federacijoje, yra tautiškumo samprata? Kas yra rusas ir kur yra kitų tautų vieta?
– Rusų kalboje yra du panašūs žodžiai: „russkij“, etninis rusas, ir „rossiyanin“, Rusijos pilietis. Antrą terminą ypač propagavo Borisas Jelcinas pirmąjį posovietinį dešimtmetį. Tada buvo labiau propaguojama federacijos idėja, supratimas, kad Rusija yra daugiatautė šalis. V. Putinas daug dažniau sako „russkij“, kalbėdamas apie visus rusus, ne tik etninius. Kalmukijoje karo pradžioje buvo tokie propagandiniai plakatai: „Ja kalmyk, no segodnya my vse russkiye“, maždaug, aš kalmukas, bet šiandien mes visi esame (etniniai) rusai.
Tai iš dalies parodo Rusijos pastarųjų metų kryptį, kad vis dėlto Rusijos etninės mažumos, kaip sakote, dažnai diskriminuojamos, susiduria su rasizmu iš bendrapiliečių, jie kartais sulaukia patyčių ir fizinio smurto.
Kalbėti apie visas Rusijos mažumas lyg jos būtų vienodos yra neteisinga ir rusocentriška, nes tai reprodukuoja imperinio centro perspektyvą: maždaug, iš mūsų atims, nuo mūsų atsiskirs.
Rusijos dideliuose miestuose apie 2000 m. buvo dideli neonacistiniai judėjimai, antiimigrantiniai judėjimai prieš žmones iš Pietų Kaukazo ir Centrinės Azijos. Tokios pažiūros neišnyko ir iki šiol. Daugybė buriatų pasakojo, kad Sankt Peterburge, Maskvoje, kituose Vakarų Rusijos miestuose į juos kreipiasi kiniškai ar jiems sako: važiuokite namo į Tadžikistaną. Jie patiria ir žodinį, ir fizinį smurtą, o taip pat struktūrinę diskriminaciją.
Tokie atvejai daugiausia yra už Buriatijos Respublikos ribų. Buriatijos identitetui svarbu, kad čia gerai sugyvena buriatai ir rusai, kitos tautybės. Irkutske, Čitoje, kaimyniniuose regionuose yra mažesnė istorinė buriatų mažuma, bet ten jie irgi susiduria su rasizmu.
Vis dėlto jis yra kompleksiškas. Kiekvienoje grupėje bus skirtingų nuomonių, tapatybių. Kai kurie buriatai jaučiasi buriatais, arba buriatais-mongolais, jiems buvimas Rusijos dalimi nėra svarbi jų tapatybės dalis, yra separatistinių judėjimų. Tačiau nemažai daliai žmonių Rusija yra svarbi tapatybės dalis: jie sako, aš esu buriatas, bet ir Rusijos pilietis, negaliu tų dalykų atsieti. Tokia situacija susiklostė per ilgą kolonizacijos laikotarpį: buriatų žemės buvo kolonizuotos dar 17 a.
Buriatijoje buriatai sudaro apie trečdalį gyventojų, o, tarkime, Tuvos regione tuviečiai yra dauguma ir jų kalba kasdienybėje naudojama žymiai daugiau nei Buriatijoje buriatų. Taigi, nereikėtų regionų matyti vienodai.
– Ką galvojate apie dažnai pasigirstančią prognozę, kad vienas iš Rusijos ateities scenarijų bus skilimas į atskiras respublikas, kad gali atsirasti atskira Buriatijos valstybė?
– Nesinori spekuliuoti, bet daug tų kalbų naudoja ne visai tikslius terminus. Tos tautos ir regionai yra labai skirtingi <…> Kai kurie regionai turtingesni, kiti mažiau turtingi, vieni turi sieną su kitomis valstybėmis, kiti ne, vieni turi nacionalizmo, separatizmo tradicijas, kiti ne. Čečėnija, Tatarstanas bandė tai padaryti. Yra Sachos Respublika, arba Jakutija, tas pats Tatarstanas neturi sienų, jei jie būtų nepriklausomi, jie būtų apsupti Rusijos.
Šie skirtumai svarbūs, todėl kalbėti apie visas Rusijos mažumas lyg jos būtų vienodos yra neteisinga ir rusocentriška, nes tai reprodukuoja imperinio centro perspektyvą: maždaug, iš mūsų atims, nuo mūsų atsiskirs. Manau, į šiuos regionus reikia žiūrėti atskirai.
Nemanau, kad bus metas, kad atsiskirs vienas regionas ir tada visas maišas pabirs. Dalis mažumų aktyvistų net nenori nepriklausomybės, jie nori, kad Rusija liktų federacija, bet federalizmas veiktų ne tik „ant popieriaus“: būtų vietinė autonomija, didesnė savivaldos teisė, ko dabar nėra.
Tai sunku prognozuoti, kol Rusijoje dėl dabartinio režimo nėra atvirų diskusijų.
Negalima reikšti tokių nuomonių, separatizmas uždraustas, nacionaliniai aktyvistai persekiojami. Sunku kalbėti apie viešąją nuomonę.
Daug buriatų neturi visos prieinamos informacijos, mokyklose mokoma istorijos, kai nesakoma, jog buvo vykdoma kolonizacija, sakoma, kad vyko savanoriškas prisijungimas prie Rusijos, atvirai nekalbama apie sovietines represijas. Kai šie klausimai negali būti viešai diskutuojami, sunku kalbėti apie vietinių žmonių nuomonę: ar jie norėtų tos nepriklausomybės. Dauguma aktyvistų ir nori, kad Rusija būtų demokratinė federacinė valstybė, kur galėtų vykti tokios diskusijos, edukacija, kalbų mokymas.
„Atvažiuoja autobusas, pabeldžia į kiekvieną trobą ir visus surenka“
– Kokios buvo nuotaikos Buriatijoje dėl mobilizacijos? Girdėjome skirtingas istorijas, kad buriatai slapstėsi miškuose, iššoko iš kariuomenės autobusų, bet ir kad jie sėkmingai kariauja Ukrainoje.
– Mobilizacija buvo ypač svarbus momentas <…> Savo tyrimuose pereinu prie buriatų gyvenimo karo kontekste, kaip karas keičia buriatų tapatybę.
Praėjus keliems mėnesiams po mobilizacijos pradžios, buvau Ulan Batore, Mongolijoje, ji turi sieną su Buriatija, ten daug žmonių pabėgo. Nuvykau ten ir kalbėjau su daug žmonių: tiek buriatų, tiek rusų. Dauguma jų minėjo mobilizaciją kaip lūžio momentą, privertusį juos permąstyti savo tapatybę ir santykį su gimtąja šalimi.
Nuo pat 2022 m. vasario, karo pradžios, daug kas nepalaikė karo, kai kurie ir viešai reiškėsi. Kažkas palaikė, bet daug žmonių neturėjo tvirtos nuomonės, o gal galvojo, kad kažko nesuprantu, gal nežinau visų faktų. Ukraina yra toli nuo Buriatijos ir ne visi žmonės jautėsi tiesiogiai įtraukti.
Kaip sakė mano kalbinti žmonės, 2022 m. rudenį karas pasibeldė į mūsų duris. Tai taip tiesiogiai ir atrodė, nes kai prasidėjo mobilizacija, tą pačią naktį ir pradėjo griebti vyrus tiesiai iš jų namų, viduryje nakties belstis į duris. Tai buvo ne tik tie žmonės, kurie turėjo karinės patirties, bet ir pensinio amžiaus žmonės, studentai, neįgalieji, netarnavusieji kariuomenėje, t. y. tie, kurių pagal skelbtus mobilizacijos parametrus tai neturėjo paliesti. Buriatijoje žmonės to nelaikė daline mobilizacija, jiems tai panašiau į visuotinę mobilizaciją.
Tie, kurie mažai galvojo apie karą, tada labai apie jį susimąstė ir tai paskatino rinktis vieną ar kitą pusę.
Buriatų, aišku, yra ir Rusijos armijoje, todėl dirbti samdomu kareiviu, kontraktnik, kaip sakoma rusiškai, buvo gana paplitęs fenomenas, nes socialinių galimybių ten ne tiek daug, atlyginimas žemas, o kariams siūlomas didesnis atlyginimas, geros darbo sąlygos. Kaip sakė žmonės, tas darbas iki 2022 m. vasario net nebuvo siejamas su karu. Tiesiog ateini, tau sako, ką daryti, gauni pinigus.
Kai kurie buriatai prieš tai kariavo Sirijoje, kiti buvo Rusijoje, darbas buvo bazėje. Buvimas samdomu kareiviu buvo normalizuotas, todėl tik kai prasidėjo karas Ukrainoje ir daugelio žmonių giminės, draugai, šeimos nariai staiga atsidūrė kare, normalus darbas staiga tapo rizikingas.
Aišku, artimo žmogaus dalyvavimas kare daug ką verčia susimąstyti: ar tai teisingas karas, ar taip turi būti, už ką tas žmogus kovoja. Daug ką tai verčia bandyti pateisinti karą: jei mano vaikas ten dalyvauja, nejau jis kovoja už kažką blogo, tikriausiai už teisingus tikslus. Kita vertus, esu girdėjusi istorijų, kad kažkieno artimas žmogus mirė, ir ta mirtis privertė ieškoti kitokios informacijos, klausti, kodėl tas karas vyksta, kodėl mirė tas artimasis, tada žmogus pradėjo nepritarti karui ir išvyko iš Rusijos.
Išvažiuoti iš Rusijos yra ir sudėtinga, ir brangu, daug kas, kas išvažiavo, jau ir grįžo dėl skirtingų asmeninių priežasčių. Reikia turėti ir pinigų, ir nuotolinį darbą: iš tiesų iš Rusijos išvažiuoti labai sudėtinga. Kiti liko, net ir nepritariantys karui – dėl to, kad neturi galimybių išvažiuoti, arba galvoja, kad, jei kas, galės išsisukti, apsiginti.
Kai kas išvažiavo gyventi į kitą miestą Rusijoje, kad jų negalėtų rasti pagal registracijos arba darbo vietą, galvoja, kad įsimaišys į minią ten. Buvo, kas išėjo į miškus ir ten slėpėsi <…>
Žmonės kalba, kad galbūt mobilizacija Buriatijoje daugiau žmonių palietė kaimuose, nes ten žmones lengviau rasti: atvažiuoja autobusas, pabeldžia į kiekvieną trobą ir visus surenka, niekur nepabėgsi.
– Bendrai kalbant apie Rusiją, po karo daug kas kelia klausimą, kodėl nevyksta masiniai protestai? Koks jūsų atsakymas?
– Čia tikrai paliko žymę V. Putino politika, kai daugiau nei 20 metų labai sistemingai naikinama žiniasklaida, opozicionieriai. Tai tikrai paliko žymę. Informacinė aplinka toje pačioje Buriatijoje – jei žiūri televiziją, spaudą, radiją, nerasi skirtingų nuomonių. Tie, kas naudojasi internetu, randa skirtingų šaltinių, bet vis tik informacinė aplinka yra labai vienoda.
Logiška, kad jei žmogus taip gyvena, jei yra viena tiesa, perduodama skirtingais kanalais, ja ir tikėsi. Yra ribota informacinė aplinka, ir yra susidorojimas su veikėjais, aktyvistais. Žmonės bijo, nes už pasisakymus, net už socialinių medijų naudojimą, dalijimąsi turiniu gali grėsti baudžiamoji atsakomybė.
Neteisinga sakyti, kad nėra pasipriešinimo. Buvo protestai, toje pačioje Buriatijoje: ir prieš karą, prieš mobilizaciją. Bet jie žiauriai sutramdomi, žmonės nubaudžiami ir nejaučia, kad jų veiksmai turės kokių nors pasekmių. Išeisi, pastovėsi, bet kas tada? Ar kas nors nuo to pasikeis? Iš žmonių dažnai girdėjau, kad jie nemano, kad gali ką nors pakeisti. Kita vertus, Mongolijoje sutikau žmonių, kurie prieš išvykdami iš Rusijos ten klijuodavo antikarinius lipdukus, vaikščiodavo su plakatais po gatves jau karo metu, darydavo vadinamuosius vieno žmogaus piketus. Aišku, atvejai yra negausūs.
Galima kalbėti ir apie kolektyvinę traumą, kurią buriatai patyrė per sovietines represijas, kai po to daug kartų auklėjo vaikus: nereikia išsiskirti iš minios, nereikia draskytis, kelti problemų, geriau įsilieti į minią, geriau patylėti.
Kai kurie žmonės man sakė, kad ir jų šeimose gana tiesiogiai ir sakoma: tu geriau nieko nesakyk, mes žinome, kad tu taip galvoji, bet tylėk, nes turėsi bėdų, ir kiti turės. Buriatų istorija prie to prisideda, nes buriatai buvo labai smarkiai represuojami. Iš to žmonės išmoko, kad reikia tylėti ir prisitaikyti prie egzistuojančio režimo, kad nenukentėtų.
– Įstrigo vienas jūsų aprašytas momentas, kai kalbėjote su praeityje mobilizuotu Rusijos piliečiu. Jis sakė, kad jūs, lietuviai, irgi geriau atsargiai, nes Rusija gali užpulti ir jus. Kaip bendrauti su priešiškos valstybės piliečiais?
– Taip, pokalbių metu girdėjau skirtingų dalykų. Deja, man nepavyko pakalbėti su atvirai karą palaikančiais žmonėmis. Girdėjau, kad net ir tarp pabėgusių nuo mobilizacijos yra tokių žmonių, kurie palaiko V. Putiną ir karą, bet neteko pakalbėti, kaip mokslininkei būtų labai įdomu.
Kažkas tiesiogiai nepritaria karui ir smerkia, pripažįsta Rusijos nusikaltimus, tokie pokalbiai yra lengvesni asmeniniu lygiu, o kai kurie, pavyzdžiui, sako, kad nepalaikau karo, bet Ukrainoje esą buvo problemų. Asmeniškai tai sunkesni pokalbiai, bet man, kaip mokslininkės, tikslas yra juos suprasti, suprasti fenomeną, kodėl žmonės skirtingai reaguoja ir mato šią situaciją. Man atrodo, kartais yra geriau žiūrėti į tai tiesiog moksliškai ir bandyti tai suprasti, nei asmeniškai konfliktuoti ir diskutuoti. Kaip žmogui tai gali būti sudėtinga.
Po vieno tokių interviu mes daug valandų su tuo žmogumi kalbėjome. Tai veikia, bet visoms pusėms, taip pat ir Lietuvai, svarbu suprasti, kas vyksta Rusijos visuomenėje, ką žmonės galvoja, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi. Toks mokslinis supratimas nėra tolygus palaikymui ar simpatijai. Kartais reikia pasistengti pažiūrėti iš šono.
Mano, kaip lietuvės, pozicija tyrime yra dėkinga. Kai kurie buriatai gali jausti solidarumą: kad jūs, lietuviai, tai jau padarėte, išėjote iš Sovietų Sąjungos, kai kurie žiūri į mus kaip į gerąjį pavyzdį. O kiti į mus žiūrės kaip į pusiau priešą, kaip tas žmogus, apie kurį rašiau. Matyti, kad ir jam reikia peržengti save, kad su kažkuo, kas ilgą laiką tau buvo rodomas kaip priešas, galėtų atvirai pakalbėti.
Manau, svarbu matyti ir pripažinti skirtingus žmones, nevadinti visų buriatų „boevye buriaty Putina“, „koviniais Putino buriatais“, kaip jie vaizduojami Rusijos propagandos. Stereotipas, kad buriatai labiausiai palaiko V. Putiną, ir buvo jo valdžios kuriamas, todėl nereikia pasiduoti šiai propagandai. Diasporoje ir pačioje Buriatijoje yra ir aktyvistų, ir viešai kalbančių asmenų, kurie yra prieš karą. Nereikia mesti visų į vieną krūvą.
