Rusijos karas prieš Ukrainą sunaikino pagrindinį visos Europos pranašumą – strateginio stabilumo garantiją, todėl jau ir taip daug problemų turintis žemynas ateityje susidurs su dar didesniais iššūkiais. „Europiečiai turi savęs klausti, kaip reaguos į galimą Donaldo Trumpo išrinkimą, to pasekmes savo saugumui, nes tai pagrindinė prezidento Putino viltis“, – išskirtiniame interviu LRT.lt sakė Prancūzijos tarptautinių santykių instituto (IFRI) direktorius Thomas Gomart`as.
Svarbiausias Europos strateginės autonomijos klausimas – ar ji pajėgs ir norės viena remti Ukrainą, jei JAV nutrauktų savo paramą. „Dabar aš į jį atsakymo neturiu“, – tvirtino ekspertas.
– Vilniuje dalyvavote diskusijoje apie Europos strateginę autonomiją. Tebevykstant karui Ukrainoje, Izraelio ir „Hamas“ karui, atrodo, kad Europa neranda savo balso, nes neturi tokių didelių karinių pajėgumų kaip JAV. Ar Europos strateginė autonomija yra reali?
– Yra keli strateginės autonomijos lygiai. Pavyzdžiui, galima siekti nepriklausomybės technologijų lauke, sisteminėse platformose. Bet jūs teisus, didžiausias klausimas yra karinė strateginė autonomija. Europiečiams šis klausimas yra pats aktualiausias, nes reikia žinoti, ką darysime, jei JAV prezidentu vėl bus išrinktas D. Trumpas ir jis nuspręs elgtis panašiai ar net blogiau nei 2016–2020 metais. Europiečių pozicijai tai būtų tiesos akimirka, išbandanti jų galimybes tvarkytis patiems savo kaimynystėje. Ne tik Ukrainoje, bet ir žemyno pietuose, Viduržemio jūros regione.
Žinoma, transatlantinis Europos šalių, JAV ir Kanados aljansas yra absoliučiai centrinis. Nepaisant to, europiečiai turi savęs klausti, kaip jie reaguotų į galimą D. Trumpo išrinkimą, to pasekmes savo saugumui, nes tai pagrindinė prezidento Putino viltis.
– Koks vaidmuo šioje strateginėje autonomijoje teks Rusijai? Ar ji bus ir toliau suvokiama kaip priešininkė, ar, kaip prieš karą pabrėždavo prezidentas Macronas, su ja reikės kalbėtis?
– Reikia atidžiai pažvelgti į jau priimtus sprendimus. Pavyzdžiui, Europos politinė bendrija buvo sukurta siekiant reaguoti į Rusijos veiksmus. Visi aiškiai supranta, kad Rusija užpuolė Ukrainą, pažeidė tarptautinę teisę, kad 2014 m. aneksavo Krymą, todėl jai įvestos sankcijos. Dabar labai akivaizdu, kad būtent dėl Rusijos Europa prarado pagrindinį savo pranašumą globaliniu lygmeniu – strateginį stabilumą. Jis nebeegzistuoja. Ateityje labai svarbu išvengti vieno dalyko – bet kokių Rusijos bandymų pakartoti savo elgesį.
Tai pasakius reikia pripažinti, kad Rusija ir toliau egzistuos, ji egzistuos ir po prezidento Putino. Todėl reikia daryti perskyras laike. Trumpuoju laikotarpiu situacija yra tokia – Ukrainos kontrpuolimas nepavyko. Dabar prezidentas Zelenskis turės priimti sprendimą dėl kitų prezidento rinkimų, mes galime turėti situaciją, kai Rusijoje prezidento rinkimai vyks, o Ukrainoje ne. Trumpasis periodas tęsiasi iki JAV prezidento rinkimų 2024-ųjų lapkritį.
Paskui eina vidutinio ilgumo laikotarpis. Čia svarbu, koks bus ES, NATO požiūris į saugumo garantijas Ukrainai ir šalies narystės ES perspektyvą.
Ilgalaikėje perspektyvoje svarbiausias yra pasirengimas naujai Europos saugumo tvarkai. Dar per anksti turėti aiškią viziją, nes daug kas gali nutikti Rusijoje, Ukrainoje, kitose Europos šalyse ir JAV. Bet toks laiko išskirstymas padeda mums pamatyti skirtingus mūsų laukiančius iššūkius.
– Ar Paryžiuje požiūris į Rusiją jau visiškai pasikeitęs, šalis suvokiama kaip ilgalaikė grėsmė, manoma, kad reikia didinti savo karinius pajėgumus. Ar tebėra manančių, kad įmanoma grįžti prie padėties iki Maskvos invazijos Ukrainoje?
– Neinterpretuokite klaidingai Paryžiaus veiksmų ir prezidento Macrono pasisakymų. Prezidentas Macronas, palyginti su beveik visais kitais Europos šalių lyderiais, išskyrus jūsų ir kitų, įstojusių į ES ir NATO prieš 2 dešimtmečius, vadovus, buvo vienintelis rimtai žvelgęs į saugumo klausimus. Europiečiai dar 8-ajame dešimtmetyje pradėjo nusiginkluoti, tai darė ir po Rugsėjo 11-osios atakų, tad praėjo jau 50 metų. O JAV, Kinija, Rusija, Turkija, Saudo Arabija didino karines išlaidas. Tad mes vėluojame bent dviem kartomis.
Prezidentas Macronas buvo vienas iš nedaugelio, kai nusprendė smarkiai didinti Prancūzijos išlaidas gynybai dar 2017 metais. Sprendimas gynybai skirti 2 proc. BVP buvo priimtas 5 metais anksčiau nei kitose Europos šalyse. Paryžiui absoliučiai aišku, kad Rusija kelia saugumo iššūkį. Ir ne tik Rusija, mes situaciją Viduržemio jūroje taip pat laikome labai sudėtinga. Bet Paryžius neabejoja, iš kur kyla grėsmės.
– Ar Vakarų pasaulis turi bendrą idėją, ką nori pasiekti kare Ukrainoje, kokios karo pabaigos siektų? Ar visi tiesiog laukia, ką darys ukrainiečiai?
– Oficiali linija – sakyti, kad mes remsime Ukrainą tiek, kiek reikės. Vakariečius nustebino keli dalykai. Daugeliui Europos elito pirmasis siurprizas buvo pati Rusijos agresija, nors Prancūzijoje buvo nerimaujančių nuo pat 2021-ųjų liepos. Mus nustebino ukrainiečių ir prezidento Zelenskio pasipriešinimo lygis. Siurprizu tapo ir Rusijos kariuomenės neefektyvumas. Kita vertus, Rusijos kariuomenė 2022-ųjų pavasarį atrodė įstrigusi, bet sugebėjo užimti tam tikrų teritorijų. Mes turėjome pernelyg daug optimizmo dėl Ukrainos pajėgų kontrpuolimo, jis nepavyko. O JAV tikėjosi, kad karas baigsis iki 2023-iųjų pabaigos.
Kitoje pusėje Rusija taip pat buvo nustebinta. Ją apstulbino sankcijų intensyvumas, Vakarų vienybė, kuri, Maskva viliasi, gali subyrėti dėl karo nuovargio, Europoje esančių politinių jėgų, kurios yra linkusios derėtis ar palankiau žvelgia į Rusijos naratyvą.
Dabar situacija labai nepastovi. Europiečiams dabar didžiausia problema išsiaiškinti, ar jie sugebės vieni patys remti Ukrainą, jei JAV prezidentu tapęs D. Trumpas nuspręstų sustabdyti ar smarkiai sumažinti paramą Ukrainai. Tai tikrasis strateginės autonomijos klausimas ir dabar aš į jį atsakymo neturiu.
– Strateginės autonomijos idėja gali rasti pritarimą visose Europos sostinėse? Rytų flango šalys nenori kalbėti apie mažesnį pasitikėjimą JAV karine galia ir buvimu regione.
– Taip, galima apie tai kalbėti, bet kartu D. Trumpas gali grįžti į postą ir elgtis dar blogiau. Įsivaizduokite situaciją, kurioje D. Trumpas pasako, kad stabdo narystę NATO. Nesakau, kad tai tikėtina, bet įmanoma. Intelektualiai turime ruoštis šiai galimybei.
Nors JAV turi svarių priežasčių remti Ukrainą, egzistuoja ir Izraelio ir „Hamas“ karas. Nė vienas iš jų JAV nėra strateginis prioritetas – toks yra tik Kinija. JAV dabar yra tokiame strateginiame cikle, kai stiprios politinės jėgos sako, kad Ukraina yra antraeilės ar trečiaeilės svarbos klausimas, palyginti su pasirengimu susidurti su Kinija. Visoms Europos šalims JAV parama ir Aljansas yra absoliučiai būtini. Deja, iš dabartinių pavyzdžių žinome, kad ir JAV saugumo garantijos nėra užtikrintos amžiams.
Prancūzijoje mes nusprendėme užsitikrinti branduolinę autonomiją, nes taip suvokėme padėtį Šaltojo karo metu. Vėliau matėme Afganistaną, čia Aljanso svarba pasirodė milžiniška. Dabar Aljanse europiečiai turi ruoštis sudėtingiems laikams.
– Ar Europa gali panaikinti priklausomybę nuo Kinijos, turėti nepriklausomą Kinijos politiką ir nesekti griežta JAV linija?
– Rusija nuolat kaltina ir tikisi, kad ES sugrius, Kinija to nedaro, nes Kinijai ES yra reikalinga siekiant išbalansuoti JAV įtaką.
Antras dalykas, ES nuo 2019-ųjų pakeitė savo požiūrį į Kiniją. Dabar manoma, kad bendradarbiavimas įmanomas, pavyzdžiui, kovoje su klimato kaita, bet kartu Kinija vadinama strategine varžove. ES požiūris į Kiniją kitoks, pavyzdžiui, Vokietijos ekonominis modelis buvo sukurtas ir suklestėjo dėl eksporto į Kiniją. Geoekonomikoje matome, kaip Kinija gali padėti keisti Europos ir Vokietijos automobilių pramonę. Kartu Kinija nekelia tiesioginės karinės grėsmės Europai, kokią kelia Rusija.
Analizėse būtina svarstyti apie Indijos ir Ramiojo vandenynų regioną, kiek kyla rizikos, kad NATO gali būti panaudota prieš Kiniją, kaip tikriausiai norėtų kai kurios Aljanso valstybės.
Ar Europai įmanoma turėti savo Kinijos politiką? Pirmiausia svarbu užtikrinti pačios ES vienybę, nes kuo ji labiau plečiasi, tuo tampa trapesnė. Rusijos klausimu vienybė išlieka, bet vienybės nematyti Izraelio ir „Hamas“ kare ar sprendžiant, ką daryti Sahelio regione. Problemas atspindi ir transatlantiniai santykiai, Bideno administracija labai skyrėsi nuo Trumpo. Bet ir čia turime problemų, ypač kalbant apie ekonominį konkurencingumą: JAV priimtas Infliacijos sumažinimo aktas (IRA) buvo bloga žinia europiečiams, jis buvo priimtas staiga, be didelio pasirengimo. Europos ir JAV ekonominis augimas itin skiriasi.
Todėl neįmanoma staiga nusigręžti nuo Kinijos, ypač Vokietijai. Dabar Kinija svarbi ne tik globaliu lygiu, ji dominuoja sektoriuose, kurie būtini siekiant įvykdyti perėjimą prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Todėl mes, europiečiai, esame sudėtingesnėje situacijoje ir turime mažiau pasirinkimų. Mūsų laukianti rizika – tapti objektais, o ne subjektais, nes mūsų konkurencingumas nėra labai geras, esame senstantis regionas ir praradome strateginį stabilumą.
– Ar vėl nedaroma ta pati klaida, kuri buvo daroma su Rusija, tikimasi, kad per ekonominius ryšius, bendradarbiavimą pavyks užtikrinti stabilumą ir taiką?
– 2010-aisiais Kinija, ES ir JAV sudarė apie 56 proc. globalaus BVP. Po 7 metų, 2030-aisiais, jos sudarys apie 52 proc. globalaus BVP. Faktas, kad JAV dedamoji smunka pamažu, Kinijos – kyla, o ES – smunka smarkiai. Yra tam tikras balansas tarp klestėjimo ir saugumo, europiečiai manė, kad globalizacija vyksta kartu su demilitarizacija. Dabar šis ciklas baigiasi, bet mūsų padėtis itin prasta, nes ir toliau manome, kad dienos gale JAV kavalerija visada galės ateiti į pagalbą. Tai pernelyg optimistiška.
Pasigaminti tai, ko reikia pereiti prie atsinaujinančios energetikos, Europai sudėtinga. JAV tokios problemos neturi, jos turi energetinę autonomiją, sugeba pritraukti milžiniškų investicijų per IRA. Kad Europoje įvykdytume šį perėjimą, mums reikia pinigų, juos imame iš Persijos įlankos šalių. Reikia žaliavų, šiame segmente dominuoja Kinija. Reikia resursų pramoninei gamybai toliau vykdyti. Bet mūsų iššūkiai gerokai didesni nei kinų ar amerikiečių, mūsų padėtis sudėtingesnė.
Galų gale šis karas Ukrainoje sumažins ir Europos, ir Rusijos pasiekiamumą. ES ir Rusija dėl šio karo nusilps, jau nė neminint Ukrainos.
– Kaip žvelgiate į ateitį, ar tai bus nestabilumo laikotarpis?
– Padėtis jau nestabili. Duosiu jums pavyzdį: aš daug dirbau prie Prancūzijos karinių viešųjų pirkimų įstatymo, kuris užtikrina karinių pajėgų organizavimą nuo 2024 iki 2030 metų. Įstatymas buvo priimtas birželį, nuo to laiko Afrikoje įvyko perversmas, tęsiasi sekinantis Rusijos karas prieš Ukrainą, vyksta karas tarp Izraelio ir „Hamas“. Trys milžiniški įvykiai vos per penkis mėnesius.
