Už vertybinės politikos iliuzijų: kaip Landsbergis ėjo va banque už Taivaną

Lietuvos Taivano posūkis tapo ryškiausiu šalies deklaruojamos vertybėmis grindžiamos užsienio politikos pavyzdžiu, tačiau už retorikos slypintis vaizdas atskleidžia ką kita.

Pasakojimus paspalvindamas angliškais posakiais ir dialogų iš susitikimų Vašingtone iškarpomis, jis sulaukia šypsenų ir palaikymo iš jį supančių žurnalistų bei diplomatų. Briuselyje jau tapęs „žvaigžde“, kaip pasakoja Europos Sąjungos burbulo atstovai, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis formuoja save vis globalesnės Lietuvos tarptautinės politikos centre.

Tam tikra prasme turi kuo didžiuotis – jam pavyko padėti išvesti Lietuvą į pasaulio dėmesio šviesą.

Šalis viena pirmųjų invazijos išvakarėse išsiuntė modernių ginklų į Kyjivą, o rusų tankams kirtus Ukrainos sieną galėjo panirti į karčiai saldų „aš jums sakiau“ momentą. Ilgus metus Lietuva buvo „vieno klausimo“ – Rusijos – šalis, kol paaiškėjo, kad ji vis dėlto buvo teisi dėl Kremliaus grėsmės.

Įtakingiausia užsienio politikos iniciatyva buvo G. Landsbergio vedamas nusigręžimas nuo Kinijos – pirmiausia pasitraukiant iš 17 + 1 investicijų forumo, vėliau užmezgant glaudesnius ryšius su Taivanu. 2021 m. Lietuva leido Taipėjui atidaryti savo de facto ambasadą Vilniuje. Kinija įtūžo, tačiau Lietuva laikėsi savo.

Interviu tarptautinei spaudai Vilniaus pareigūnai pristatė Lietuvą kaip „laisvę mylinčią“ šalį vis labiau autoritariniame regione. Tą pačią retoriką naudojo ir paaiškindami savo priešpriešą su Kinija. Tai pasiteisino – tarptautinė žiniasklaida, užsienio šalių pareigūnai ir diplomatai palankiai įvertino šį vertybėmis grindžiamą požiūrį, o Lietuva ir jos ministras tapo kone įžymybėmis sustabarėjusiame Briuselyje.

„Vertybės tapo Lietuvos prekės ženklu“, – teigia Margarita Šešelgytė, gerai iš vidaus Lietuvos užsienio politikos aparatą pažįstanti Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė.

Vis dėlto, pasak buvusio Lietuvos politiko, dabar dėstytojo ir Ukrainoje dirbančio analitiko Alvydo Medalinsko, tuo vertybinė kryptis ir užsibaigia: „Kas gauta, galiu pasakyti – drąsios valstybės arba drąsių jaunų politikų, kurie vykdo tokią drąsią politiką, charakteristika. Kitų veiksnių, juo labiau pozityvių Lietuvai, nedaug.“

Taivano epopėja

Rengdama šį straipsnį LRT kalbėjosi su šešiais tarpusavyje nesusijusiais Užsienio reikalų ministerijos šaltiniais bei kitais žmonėmis, kurie suteikė daugiau detalių iš darbo proceso. Kartu jie atskleidė vidinį žvilgsnį į Lietuvos vertybių programos įgyvendinimą.

Šios politikos kertinis etapas buvo Taivanas. „Ministras pamatė galimybių langą ir čia buvo toks džiazo žingsnis“, – sakė M. Šešelgytė.

Konservatoriams 2020 m. suformavus valdančiąją koaliciją su dviem mažesniaisiais partneriais, G. Landsbergis atsidūrė itin įtakingoje padėtyje – jis buvo didžiausios koalicijos partijos pirmininkas, su premjere ėjo koja kojon, o koalicija turėjo parlamentinę daugumą, net jei ir siaurą – 73 prieš 68 – balsų maržą.

Anot M. Šešelgytės, apie kokius stabdžius ir atsvaras galime kalbėti?

Bent du nesusiję šaltiniai teigė, kad G. Landsbergis atkakliai siekė savo vizijos, nepaisė jam teikiamų analizių ir iš esmės veikė savarankiškai. Vis tik šią įvykių versiją kvestionavo bent keli URM darbuotojai, kurie matė, kad grupė žmonių, nors ir nedidelė, vadovavo Taivano strategijai, o likusi institucijos dalis taip pat atliko savo vaidmenį.

Tačiau Lietuva negali pasigirti žmogiškaisiais ištekliais. Ne vienas Užsienio reikalų ministerijos darbuotojas prisimena, kad buvo visiškai nepasirengę susidoroti su bent jau kurį laiką pasaulinio dėmesio centre atsidūrusiais Taivano įvykiais.

Pasak gerai su Taivano poslinkio žingsniais susipažinusiais šaltiniais, visi tikėjosi, kad Kinija reaguos garsiai, bet galiausiai švelniai. Taip pat buvo numatyti tam tikri ekonominiai nuostoliai.

Tolesni Kinijos žingsniai visus – įskaitant ir patį ministrą – užklupo nepasiruošusius.

2021 m. lapkritį, įsitikinęs, kad Lietuva jau atlaikė Kinijos pykti dėl Taivano de facto ambasados atidarymo Vilniuje, G. Landsbergis per vieną susitikimą su žurnalistais pareiškė: viskas, Pekinas daugiau nebežengs.

Vos po kelių dienų Kinija išbraukė Lietuvą iš savo muitinės registro, užblokavo siuntas ir įvedė de facto prekybos sankcijas. Kitais mėnesiais priešprieša tik didėjo, o Pekinas spaudė tarptautines įmones palikti Baltijos šalį.

Pokalbiai su reporterių Seime užspaustu G. Landsbergiu atskleidė visai kitokį ministrą, kuris mėtė jau netikslius anekdotus ir nepatogiai šypsojosi.

To meto žiniasklaidos pranešimuose taip pat buvo nurodoma, kad diplomatai Briuselyje kritikavo Lietuvą už tai, kad ji veikia viena, ir tik kai viskas smigo į dugną, ėmė ieškoti viso bloko paramos.

„Ar mes išėjome padarę namų darbus? Nei žmonių, nei „know-how“, nieko nebuvo – nieko“, – sakė M. Šešelgytė.

Vieno šaltinio teigimu, Taivano žingsnį palaikė vadinamoji URM „deep state“, t. y. ad hoc suburti žmonės, turintys autoritetą užsienio politikos aparate.

Nors G. Landsbergis sumenkino buvusio viceministro Manto Adomėno vaidmenį, bent keli žmonės teigė, kad jis buvo kertinis asmuo nešant vertybinės politikos vėliavą. M. Adomėnas atsisakė šiam straipsniui duoti interviu.

Tuo tarpu žinių trūkumas instituciniu lygmeniu galėjo atverti kelią Taivanui mesti Lietuvą po ratais, nepaisant spalvingų besiformuojančios draugystės demonstracijų.

Pirmiausia Kinijos pyktį sukėlė Lietuvos leidimas Taivanui atidaryti atstovybę savo vardu. Pekinas teigė, kad tai prilygsta Taivano, kaip suverenios šalies, pripažinimui. Kitur tokios prekybos biurai pavadinti savivaldės salos sostinės Taipėjaus vardu.

Vis tik ne angliška ar lietuviška versija buvo problemiškiausia.

Kaip nurodė Lietuvos pareigūnai, Vilnius ir Taipėjus diskutavo dėl angliškojo pavadinimo varianto, kuriame akcentuojama „Taiwanese“, t. y. Taivano žmonės, tačiau kinų mandarinų kalba pavadinimas rašomas kaip „Taivanas“.

2022 m. vasario mėn. susitikime su Kanados žurnalistais Taivano atstovas Ericas Jiun-Yaw Huangas, paklaustas, ar atstovybės pavadinimo vertimas į kinų kalbą buvo aptartas su Lietuvos puse, atsakė paprastai: „Ne.“

Pekinas yra anksčiau pareiškęs, kad pripažinti Taivaną – jo raudonoji linija. Šaltinių teigimu, Kinija pasiūlė naikinti sankcijas, jei pavadinimas bus pakeistas. Nors ministerijoje buvo bent vienas neįvardytas diplomatas, kuris norėjo atsitraukti, Lietuva nenusileido.

Jei Taivano pavadinimo vartojimas iš tiesų buvo ginčo su Kinija esmė, tai rodo, kad Taipėjus pasinaudojo Lietuva siekdamas savo užsienio politikos tikslų – gauti tarptautinį pripažinimą kaip suvereni valstybė.

Tai taip pat sužlugdė Lietuvos siekį, kad Taivano politika atrodytų visų pirma kaip ekonominis žingsnis.

Užduotis įsteigti prekybos misiją Vilniuje buvo pavesta šalies Ekonomikos ir inovacijų ministerijai, o Užsienio reikalų ministerijos nariai sudarė bent vieną iš kelių darbo grupių.

Vis tik vienas šaltinis Užsienio reikalų ministerijoje užginčijo šią įvykių versiją, teigdamas, kad Taivano žingsniui vadovavo jie patys.

Per derybas su Taivanu vienas informuotas asmuo atskleidė, kad nepakankamai darbuotojų turinčiai Lietuvos komandai sunkiai sekėsi įtikinti Taipėjų įsipareigoti net dėl elementarių prekybos susitarimų.

Derybų eigą taip pat lėtino rankų trūkumas ir net Taipėjaus pusė suabejojo, ar Lietuva sugeba surinkti pakankamai prie derybų stalo galinčių sėsti žmonių.

Neišvengiami prieštaravimai

Taivanas tapo ryškiausiu Lietuvos vertybėmis grindžiamos užsienio politikos pavyzdžiu, tačiau diskusijos, ką ši politika iš tikrųjų reiškia, neapsiribojo vien Kinija.

Tiek kalbant su ministru, tiek su URM aplinkos žmonėmis išaiškėja, jog vyriausybės programoje ir viešai deklaruojamos vertybės, kad Lietuva taptų „laisvės ir demokratijos plėtros centru“, tėra daugiausia retorika. Vienintelė vertybinė politika, kuria vadovaujasi Lietuva, yra ta pati pragmatinė realpolitik, už kurios sekimą Lietuvos pareigūnai nevengia kritikuoti tokių šalių kaip Vokietija ar Prancūzija.

Kol Lietuvos pareigūnai kalbėjo apie vis labiau į autokratiją ar diktatūrą krypstančias Rusiją ir Baltarusiją, jie patys save įstūmė į prieštaravimus.

Dėl to Lietuva smerks Ukrainos okupaciją, bet laikysis Vašingtono linijos Izraelio ir Palestinos konflikto klausimu; G. Landsbergis peiks Vengriją, bet viešai nekritikuos „strateginės partnerės“ Lenkijos. Nors pasisakoma prieš Kinijos žmogaus teisių pažeidimus, Lietuva plečia santykius su tokiomis šalimis kaip Jungtiniai Arabų Emyratai ir Singapūras – visos jos taip pat palaiko artimus arba strateginius santykius su JAV.

2020 m. interviu, duotame vos pradėjus eiti pareigas, G. Landsbergis vengė pakartotinių klausimų apie tai, ar smerks pažeidimus Lenkijoje, nors pagrindinėmis Lietuvos užsienio politikos vertybėmis įvardijo „gerus santykius su kaimynais, kurie gerbia teisės viršenybės principą“.

„Sakinys apie teisės viršenybę nebuvo skirtas Lenkijai, jis buvo skirtas pirmiausia Baltarusijos režimui“, – sakė jis.

Vėliau G. Landsbergis gynė Lietuvos laikyseną su Lenkija, kad jis kėlė šiuos klausimus, taip pat ir dvišaliuose susitikimuose.

Būrys Amerika

Privačiuose ir vis dažniau viešuose pokalbiuose Vilniaus pareigūnai niekada nevengia paaiškinti, kodėl žengė prieš Kiniją – tai buvo padaryta siekiant patekti po Jungtinių Valstijų saugumo skėčiu.

Pasak M. Šešelgytės, viskas susiveda į tai, kad egzistencinis nacionalinio saugumo klausimas yra visa apimantis užsienio politikos prioritetas.

„Iki narystės NATO mes pardavinėjame save kaip karinių pajėgų eksporto valstybę, [kas] padėdavo rasti kelią į Vašingtono širdį, – sakė ji. – Tai dabar ieškome kitų receptų.“

Būtent dėl šios priežasties Lietuva aktyviai rėmė JAV invaziją į Iraką ir daug prisidėjo prie karo Afganistane.

„Taivano sprendimas buvo remiamas tuo, kad tokiu būdu turėsime JAV ausį, kaip bandėme turėti ausį aktyviai dalyvaudami Afganistane ir Irake, – sakė M. Šešelgytė. – Tai atverdavo mums duris Pentagone ir Baltuosiuose rūmuose. Taip dabar Taivano klausimas, kiek girdžiu iš lietuvių diplomatų ir valstybės tarnautojų, atveria duris JAV.“

„Kaip Taivanas atsirado mūsų darbotvarkėje – norėjome būti naudingi amerikiečiams, kurių žvilgsnis krypsta nuo mūsų į Ramiojo vandenyno regioną“, – pridūrė ji.

Likus kelioms dienoms iki NATO aukščiausio lygio susitikimo Vilniuje, Lietuva paskelbė savo Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono strategijos dokumentą, kuris užsienio spaudoje sulaukė dar vienos pagyrų bangos.

„Jeigu nori būti matomas, jeigu nori atkreipti dėmesį į savo saugumo problemas, turi šokti aukščiau bambos, – sakė M. Šešelgytė. – Jeigu susipykti su Kinija reiškia didesnį JAV dėmesį ir dalyvavimą mūsų saugumo srityje, tada veikiau susipykčiau su Kinija.“

Vis tik, pasak politologo A. Medalinsko, šis radikalumas nėra ir be pavojaus.

„Turime numatyti, kas bus, jei partnerio, pavyzdžiui, JAV, politika pasikeis ir mes būtume palikti vieni su savo stipriai išsišokusia – pradinėje stadijoje – politika iš ES ir NATO šalių akistatai su Kinija, kai mums yra svarbus, visų pirma, Putino Rusijos iššūkis“, – sakė jis.

„Lietuvoje neretai ignoruojamas faktas, kad Kinija žaidžia ir savo geopolitinį žaidimą, o kai kur, pavyzdžiui, Centrinėje Azijoje ir Sibire tie žaidimai vyksta apeinant Rusiją ir nebūtinai Pekino ir Maskvos interesai sutampa“, – sakė A. Medalinskas.

„Niekas nenori Trečiojo pasaulinio karo ir JAV, matyt, ieškos kažkokio sąlyčio taško su Kinija, neužgaudama ir Taivano interesų. Turime žinoti, koks mūsų interesas šioje politikoje, jeigu staiga visos konflikto šalys suranda susitarimo taškus“, – pridūrė.

Interviu G. Landsbergis gynė Taivaną kaip ekonominį žingsnį. „Visų pirma, sprendimas [dėl Taivano] buvo Kinijos ekonominės įtakos mažinimas ir siekis rasti naujus partnerius“, – sakė jis.

Vis dėlto ministras pripažino, kad ši politika buvo susijusi ir su viešaisiais ryšiais.

„Aišku, kad esi pastebimas ir didelių valstybių bei strateginių partnerių. Jie kartais atpažįsta savo siekius mūsų užsienio politikoje, [...] jie mažoje valstybėje, tokioje kaip Lietuva, atpažįsta laisvės troškimą“, – sakė jis.

„Tas leidžia mums formuoti ir tam tikrą savo įvaizdį. Nepaisant pasigirstančios kritikos, tai nėra politinė idėja, tai yra Lietuvos idėja. Lietuva yra laisvę mylinti šalis. Politikui įgarsinti tai, kas realybėje neegzistuoja, būtų labai sudėtinga.“

„Kalbos formuoja politiką, ypač užsienio. Kartais užtenka vieno interviu, kuris gali suformuoti užsienio politikos kryptį“, – pridūrė.

Ministras taip pat atvirai kalbėjo apie praktines pamokas, kurias šalis turėtų išmokti.

„Esame pajėgūs panešti tokį klausimą kaip Ramiojo vandenyno [strategija]. Neneigčiau, kad mums reikia ugdyti kompetenciją“, – sakė G. Landsbergis.

Vienas iš pavyzdžių, kaip Lietuva išmoko sunkias pamokas, – ji atidėjo savo prekybos atstovybių Taivane atidarymą, nes tai buvo paskutinis svertas vis sunkėjančiose derybose su Taivanu.

Tuo metu Taipėjaus Lietuvai pažadėtas 200 mln. eurų investicijų fondas buvo pertvarkytas taip, kad apimtų visą Rytų ir Vidurio Europą. Pasak vieno šaltinio, artimai susipažinusio su derybomis, Taipėjus spaudė Lietuvą perduoti savo pažangią lazerių technologiją mainais į miglotus bendros įmonės pažadus.

Kai praėjusių metų lapkritį pagaliau buvo atidaryta Lietuvos atstovybė, ji vadinosi „Lietuvos prekybos atstovybė Taipėjuje“.

Taivano pavadinime nebeliko – Lietuva atsitraukė.

„Kiekviena valstybė, kiekvienas veikėjas turi teisę nuspręsti dėl pavadinimo“ – sakė G. Landsbergis. Darkart paklausus kodėl, jis tik pakartojo savo ankstesnį atsakymą – „nes toks buvo mūsų sprendimas“.

Nors G. Landsbergis teigė, kad Taivano posūkis buvo grynai ekonominis, rezultatai bent kol kas rodo priešingai.

Lietuvoje užfiksuotas triskart mažesnis metinis eksportas į Kiniją – nuo 350 mln. eurų 2020 m. iki 100 mln. eurų pernai, – rugpjūtį sakė šalies Pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Vidmantas Janulevičius. Eksportas į Taivaną dabar siekia vos kelis milijonus eurų per mėnesį, o tai toli gražu nepadengia Kinijos nuostolių.

Vis dėlto šių metų pradžioje įvykęs proveržis gali padėti pagrįsti Lietuvos va banque Taivano žingsnį. Lietuvos puslaidininkių ir daiktų interneto lyderė „Teltonika“ sausio mėnesį paskelbė pasirašiusi sutartį su Taivano pramoninių tyrimų institutu (ITRI) dėl pasaulyje pirmaujančių puslaidininkių technologijų perdavimo.

Pasak bendrovės atstovų, tai buvo pirmas kartas per 50 m., kai Taivanas suteikė savo strateginę technologiją užsienio šaliai, ir teigė, kad puslaidininkių gamyba ilgainiui galėtų sudaryti 5 proc. visos Lietuvos ekonomikos produkcijos.

Vis tik neaišku, kokią konkrečiai technologiją Taivano pusė sutiko perduoti. Visos detalės šiuo metu įslaptintos.

LRT bandė susisiekti su Taivano pramoninių tyrimų institutu (ITRI) dėl komentaro, tačiau nesėkmingai, o „Teltonika“ atstovas spaudai nesutiko plačiau detalizuoti susitarimo.

Rizika ir laimėjimai?

Yra požymių, kad G. Landsbergio postūmis iš tiesų turėjo pasaulinę reikšmę, nors sunku nustatyti, kurie veiksniai buvo svarbiausi – JAV, Lietuva, Briuselis ar pati Kinija.

Liepos mėnesį Italijos gynybos ministras Guido Crosetto pakartojo tai, ką Lietuvos ir Baltijos šalių pareigūnai kalbėjo ne vienus metus – Kinijos investicijų pažadai yra tušti.

Lietuva dar prie praeitos vyriausybės buvo arti to, kad prisijungtų prie vadinamosios Diržo ir kelio iniciatyvos (BRI), o Italija prie jos prisijungė 2019 m. Kalbėdamas šalies žiniasklaidai G. Crosetto sakė, kad šis sprendimas buvo „klaikus“.

Vis dėlto mažai tikėtina, kad Italija imsis drastiškų veiksmų. „Šiandien kyla klausimas: kaip pasitraukti [iš BRI] nepakenkiant santykiams [su Pekinu]. Tiesa, kad Kinija yra konkurentė, bet ji taip pat yra ir partnerė“, – sakė G. Crosetto, rašo „Guardian“.

Panašiai Prancūzija ir Vokietija iš esmės negali imtis vienašališkų žingsnių ryšiams su Kinija apriboti dėl glaudžių ekonominių santykių, kurių Lietuvai niekada nereikėjo aukoti – Baltijos šalys buvo kone mažiausiai ES priklausomos nuo eksporto į Kiniją ar Pekino investicijų.

„Man patys Prancūzai ir vokiečiai sakė: gerai, kad taip atsitiko, nes tai leidžia pastūmėti ES politiką Kinijos atžvilgiu į kritiškesnę pusę, – sakė M. Šešelgytė. – ES turi aukštesnę kompetenciją išorinės prekybos srityje nei valstybės. Kai pasako ES, Vokietija ir Prancūzija susideda rankas: mes čia nieko negalime padaryti.“

Tie patys žmonės dabar pasakoja, kad Lietuva davė šansą „pastatyti Kiniją į vietą pasakant, kaip galima ir negalima elgtis su ES valstybėmis“, anot M. Šešelgytės, „išėjo taip, kad Lietuva šiek tiek pastūmėjo ES politiką link griežtesnės pozicijos Kinijos atžvilgiu“.

„Man atrodo, mūsų diplomatai nesusivokia, kokį žingsnį jie padarė.“