„Kinija yra Rusija 2011 metais“, – tvirtino Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius festivalio „Būtent!“ diskusijoje „Demokratija ir drakonas: Europos Sąjungos ir Kinijos geopolitika“. Diskusijos metu aptarta, kokių žingsnių ėmesi Europos Sąjunga santykiuose su Kinija, kuri bando plėsti savo įtaką aukštųjų technologijų srityje.
Kinijos klausimas ES yra ne mažiau aktualus, mat Kinija, kaip teigė diskusijos dalyviai, infiltravosi į daugelį pramonės sričių Vakaruose ir itin detaliai dėlioja savo strategiją.
Europos Komisijos (EK) atstovybės Lietuvoje vadovas Marius Vaščega teigė, kad ES aiškiai supranta, jog Kinija jau yra išsivysčiusi valstybė. Pasak jo, Kinija nebesitaiko prie taisyklių, ji pati dažnai bando tas taisykles kurti – tokia vidinė retorika – tai dominavimas pasaulyje.
„Akivaizdu, kad dabar čia turime sustoti ir ieškoti, kas tas naujas požiūris [į Kiniją – LRT.lt]. Galima kalbėti apie visišką santykių nutraukimą, tikrai apie tai buvo diskutuojama ir Amerikoje, bet klausimas, kiek tai realu, ką tuo pasieksime, nes prekybos saitai su Kinija yra stiprūs ir jų visiškas nutraukimas privestų prie tikrai sunkiai prognozuojamų ekonominių pasekmių“, – kalbėjo M. Vaščega.
Štai kodėl, sakė jis, diskusija apsistojo ties „rizikos mažinimu“, t. y. turime ieškotų tų silpnųjų vietų, per kurias Kinija gali mus paveikti.
„Pavyzdžiui, energetika Rusijos atveju. Lietuviai jaučia, kiek mes priklausomi buvome nuo energetinių dalykų, kaip sunku nuo tokios priklausomybės pabėgti. Nauja priklausomybė, kuri gali susiformuoti ypač greitai, einant žaliosios transformacijos keliu, tai yra priklausomybė nuo kritinių išteklių – metalų, retųjų metalų ir pan. Tai vienas iš to de-risking [rizikos mažinimo] pavyzdžių, yra tos priklausomybės mažinimas, vadinasi, naujų ryšių su kitomis šalimis mezgimas ir mažinimas tose srityse su Kinija“, – sakė jis.
Ekonominė galia, persunkta šovinizmu
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Vidmantas Janulevičius tiesiai teigė, kad ES ir JAV „užleido kinus sau ant galvos“. Pasak jo, visiškai nutraukti santykius su šia šalimi galimybių šiuo metu nėra.
„[Kinai – LRT.lt] yra tiek išplitę, tiek subsidijavę savo pramonę, kad Europos ir Amerikos pramonė nėra konkurencinga. <...> Kinija subsidijuoja visą savo pramonę – valstybės skola yra didžiulė, tas subsidijavimas turi du dalykus, kartais vartotojas gauna pigesnę prekę, bet lėtai, po truputį yra žudoma Europos ir Amerikos pramonė“, – kalbėjo V. Janulevičius.
Pasak jo, JAV prabudo, tačiau ji vis tiek negali išsiskirti su Kinija, o štai Europa yra daugiau įklimpusi, nes importo iš Kinijos yra dvigubai daugiau nei eksporto.
„Lietuvos atveju šis skaičius yra dar blogesnis – dvidešimt kartų. 100 mln. – tai oficiali eksporto į Kiniją praeitais metais statistika. 2 mlrd. 167 mln. yra importas iš Kinijos. Per probleminį laikotarpį, kai susipykome su Kinija, šios importas užaugo trigubai“, – sakė jis.
Pasak LPK prezidento, Lietuvos eksportas į Kiniją susitraukė nuo 350 mln. eurų iki 100 mln. eurų, o dalis prekių patenka per trečiąsias šalis. Tačiau jis pabrėžė, kad maisto pramonės į Kiniją nepatenka „nė kiek“.
V. Janulevičiaus manymu, labai svarbu šiandien mažinti riziką, tačiau tam, kad ryšiai su Kinija būtų visiškai nutraukti, prireiktų bent 7 m. JAV ir Europai pasiruošti gaminti žaliavas.
„Manau, kad optimalias žaliavas ir medžiagas galėtume ir turėtume pirkti iš Kinijos, o tam, kad nebūtų rizikos, turėtume žiūrėti per programinę įrangą, kad tai nebūtų įrenginiai, kurie galėtų mus paveikti ateityje. <...> Viskas, kas susiję su elektronika, kas gali paveikti gyvenimą ir buitį, ir saugumą, manau, kad viskas turi būti padaryta Europoje ir Amerikoje“, – sakė jis.
Apžvalgininkas ir ELTA vyriausiasis redaktorius Vytautas Bruveris tvirtino, kad turime galvoti ir daryti, kas mums atrodo teisinga ir naudinga. Pasak jo, rizikos mažinimo strategija yra optimalesnė ir praktiškesnė.
„Pati mintis, kad reikia mažinti, pasitelkiant Rusijos analogiją, <...> reikia mažinti priklausomybę, stengtis nuosekliai subalansuoti, bet mano mintis šiek tiek primityvesnė ir brutalesnė. Galima galvoti ir daryti, ką norime, iš esmės ta auganti grėsmė pasaulyje kyla savaime ir augs, tam reikia ruoštis, vis augančiai konfrontacijai“, – sakė jis.
Kinija yra diktatūrinė šalis, teigė V. Bruveris, jos ideologija yra komunistinė, o visas identiteto ir mentaliteto pagrindas yra kiniškasis šovinizmas ir nacionalizmas.
ES konkrečios strategijos neturi, tačiau planai dėliojami
Užsienio reikalų viceministrė Jovita Neliupšienė teigė, kad ES ilgai nevyko diskusija dėl Kinijos todėl, kad bendrija Kinijai netaikė prekybos apsaugos instrumentų, kuriuos įprastai taiko neliberalaus režimo valstybėms. Kinija, jų manymu, esą gyvena rinkos ekonomikos sąlygomis, todėl tokių priemonių nesulaukė.
Pasak J. Neliupšienės, tai ir buvo vienas iš užsimigdymo elementų, kaip mes elgsimės su Kinija, ji su mumis elgsis taip pat.
„Deja, situacija yra visai kitokia ir kai kurios mūsų partnerės <...> staiga atsibudo ir sako „žinote, jie įsteigė pas mus įmonę ir pareikalavo, kad toje įmonėje būtų Komunistų partijos kuopelė“. O tai kaip čia taip gali būti, kai daugelyje ES šalių Komunistų partiją esame uždraudę? Čia tik vienas iš pavyzdžių, kad iš tikrųjų taisyklės, kokiomis veikia nedemokratinės valstybės, <...> yra ne tokios pačios, kokiomis veikiame mes“, – sakė užsienio reikalų viceministrė ir pridūrė, kad naivu tikėtis, jog investicijos į Kiniją gali garantuoti finansinę grąžą atgal.
M. Vaščega tvirtino, kad reikia galvoti ne tik apie prekybos niuansą, bet ir apie saugumą. Jeigu vienas saugumo aspektas yra žaliavos ar priklausomybė nuo tiekimo grandinių, kita svarbi tema yra iš ES išeinančių investicijų, kurios keliauja į Kiniją, kontrolė ir priežiūra.
„Kontrolė ir žiūrėjimas, ar iš tikrųjų tos investicijos, kurios išeis iš tos šalies ir eis į ją, ir gali jai padėti, pvz., vystyti savo ginkluotę, vystyti superkompiuterius., ar jos yra pateisinamos? Čia dar vienas rizikos mažinimo aspektas, apie kurį diskusija šiandien yra plati ne tik Europoje, bet ir Amerikoje“, – sakė jis.
Anot EK atstovybės Lietuvoje vadovo, trečiasis aspektas yra tai, kad Vakarai leido pramonės sektoriui pabėgti į Kiniją, o dabar ją reikia susigrąžinti. Tačiau tai nėra lengvas procesas, jis reikalauja investicijų, reguliacinės aplinkos, bet tai yra būtina ekonominio saugumo strategija.
J. Neliupšienė tikino, kad negalima tvirtinti, jog ES neturi valios imtis griežtesnių priemonių, nors tokios vientisos strategijos, išdėliotos konkrečiame dokumente, nėra. Tačiau ES turi nuoseklią poziciją, vertinant tiek ES vadovų pasisakymus, tiek svarstomas ekonominio saugumo priemones.
„Lapkričio, gruodžio mėnesį pasirodys teisiniai dokumentai, kurie apibrėš, kaip turėtų būti kontroliuojama, dar sustiprintos investicijos tiek ES, tiek investicijos, išeinančios iš ES, kaip turėtų būti vykdoma eksporto kontrolė, nes ji turi būti sugriežtinta, kaip turi būti peržiūrimos tiekimo grandinės ir kaip paskatinti tą svarbiausių medžiagų užsitikrinimą ES <...>. Manau, kad tai bus pati geriausia šiuo metu strategija, kokią gali būti“, – kalbėjo J. Neliupšienė ir pridūrė, kad toks metodas nelabai kuo skirsis nuo to, ką daro JAV dėl rizikos mažinimo su Kinija.
M. Vaščegos teigimu, dar anksti kalbėti apie tai, ar ES vieninga Kinijos atžvilgiu, ar ne, nes visos 27 bendrijos narės skirtingai suvokia Kinijos keliamas grėsmes.
„Lietuvai čia yra didžiulė niša dalyvauti diskusijoje, nes Lietuva jas [grėsmes – LRT.lt] mato labai gerai iš arti. Kitos šalys gal nemato, o gal dar nemato, bet neabejoju, jog bendras vardiklis vis tiek bus rastas ir ekonominio saugumo strategija yra geras pagrindas, kuris netgi įgauna palaikymą ir kitose pasaulio dalyse. <...> Įdomu, kaip į eksporto kontrolę žiūrės verslas ir pramonė, nes tai nėra lengvi klausimai, bet juos išdiskutavus, neabejoju, kad bendra pozicija bus rasta. Tiesiog dar kol kas esame skirtingose suvokimo vietose ES mastu“, – kalbėjo M. Vaščega.
Ar verslas mąsto politiškai?
V. Janulevičius teigė, kad pramonininkai dalijasi į dvi dalis, kai kalbama apie poziciją ir investavimą į šią šalį.
„Tie, kas žiūri į Kiniją kaip į rinką realizuoti savo stambų produktą, jie yra už Kiniją. Tie, kas gamina produktus ir mato, kaip jie kopijuoja jų know-how ir kuria fabrikus su subsidijomis tam, kad ateityje paskui sunaikintų Europos pramonę ir kiekvieną europietį paverstų vartotoju, yra prieš“, – kalbėjo jis.
Pasak LPK prezidento, dabar visi savo pinigais subsidijuojame Kinijos pramonę per tyrimų programas, tačiau neįgyvendiname to, ką išrandame. Jis akcentavo ir tai, kad Kinija tikslingai subsidijuoja silicio pramonės šaką ir tokiu būdu bando įsitvirtinti sektoriuje, kuris ilguoju periodu bus reikalingiausias ir perspektyviausias, pvz., silicio gamybos srityje.
„Kinija viską padarys pigiau, be abejo, nes ji turi savo subsidijas pramonei ir norą užimti tam tikrus sektorius. <...> Ne paslaptis, kad tas pats Taivanas žaliavą atsiveža iš Kinijos ir ją išgrynina su savo technologijomis ir tokiu būdu jis tampa labai laidus, labai efektyvus, tai vieni iš greičiausių mikroprocesorių. Bet silicį praradome kaip žaliavą, nors silicio yra mūsų planetoje <...>, Lietuva jo turi, Vokietija. Tiesiog jie [kinai – LRT.lt] teisingai subsidijavo vieną pramonės šaką, kuri turi ateitį, nes iš silicio gaminami ne tik lustai, bet ir saulės baterijos. Tokiu būdu mus po truputį nustumia į tolį. Mes subsidijuojame neįgyvendindami tam tikrų grandžių ir šiuo atveju Kinija tuo naudojasi, nes ji perima kno-how, neskirdama tiek daug lėšų, kiek mes skyrėme vystydami savo technologijas“, – kalbėjo LPK prezidentas ir pridūrė, kad bet kokia investicija per pastaruosius 40 m. į Kiniją buvo subsidijuojama bent 50 proc.
Jis tvirtino, kad yra krypčių, kur Kinija subsidijavo viską šimtu procentu. Dėl tos subsidijos Vakarų įmonės savo produkciją gamindavo Kinijoje. Tačiau daugiausia dirbo kinų inžinieriai, kurie perimdavo visą technologiją, jau „kitoje gatvės pusėje“ atsirasdavo panaši gamykla, į kurią pereidavo tie patys žmonės.
„Tai yra labai toliaregiška pozicija. <...> Dabar bandome apginti rinką, kaip didžiulę savo produkto realizacijos rinką, bet ateityje automobilių pramonė, kuri yra stipri ES, grįsta tik dviem tipais variklių. Būsimi elektromobiliai yra visai kas kita, čia nėra didelių šimto metų išdirbimo technologijų, kur mes būtume lyderiai. Tai yra baterija, kurią Kinija turi, tai yra programinė įranga, du sinchroniniai varikliai ir anglies pluošto kėbulas. Tai jie šioje vietoje mus aplenks, taip kad netoliaregiškumas, mano manymu, kai kurių gamintojų, kad mes čia ateityje gaminsime Kinijoje ir vešimės čia, yra laikinas“, – kalbėjo V. Janulevičius ir pridūrė, kad šiandien nutraukti viską būtų pernelyg sudėtinga.
Kokio atsako iš Kinijos galima tikėtis?
Pasak M. Vaščegos, Kinijai nepatinka Vakarų vystoma ekonominio saugumo strategija ar sugriežtėjusi retorika. Kinija savo atsaką išreiškia, pavyzdžiui, diplomatiniais įrankiais, kai skirtingi valstybių lyderiai skirtingai priimami pačioje Kinijoje.
J. Neliupšienė taip pat pateikė pavyzdį – Kinija, reaguodama į Olandijos sprendimą nebeleisti eksportuoti lustų spausdinimo mašinų į Kiniją, uždraudė galio eksportą į ES.
„Net neabejoju, kad tokių reakcijų bus ir daugiau“, – sakė ji.
Pasak J. Neliupšienės, Europa turi ir silicio, ir kitų kritinių medžiagų, reikalingų aukščiausioms technologijoms. Tik mes jų, sakė ji, nebeišgavome arba nebevystėme jų išgavimo dėl kitų politinių sprendimų.
„Dabar gauti leidimą atidaryti kokią nors kasyklą, manau, kad Europoje pasidarė, jeigu ne neįmanoma, tai labai sudėtinga. Ir aišku sulaukiama pilietinės visuomenės reakcijos, bet čia yra viena iš sričių, kur mes, kaip europiečiai, turėtume pagalvoti ir turėtume investuoti“, – sakė ji.
V. Janulevičius teigė, kad yra svarbu mažinti priklausomumą nuo Kinijos tiek eksporto, tiek importo klausimu, nes vieną dieną tokioms šalims tai gali atsiliepti.
„Kas buvo per pandemiją su vaistais, nes mes tiesiog negaminome daugelio komponentų vaistų, nes neapsimokėjo, Kinija pagamina pigiau. Ir kai Kinija sustojo, Europos Sąjungoje nebuvo paprasto aspirino. <...> Taigi, turime ruoštis. Pasikartosiu – Kinija yra Rusija 2011 metais“, – kalbėjo LPK prezidentas.
