Kinija toliau plečia režimo ribas – anksčiau visuomenei kildavo klausimų dėl vaizdo stebėjimo kamerų, fiksuojančių kiekvieną žingsnį ir keliančių iššūkių asmens privatumo saugumui, bet ilgametis Kinijos socialinių kreditų projektas žmogaus teisių atžvilgiu dar radikalesnis.
Dabar eilinis Kinijos pilietis yra vertinamas ir už įstatymo ribų. Naujas tokio vertinimo kriterijus – socialinis kreditas, padedantis valstybei rinkti informaciją apie pilietį ir jo įsitraukimą į visuomenines veiklas. Stebėjimo rezultatai vėliau gali nulemti jo asmeninio gyvenimo sritis, pavyzdžiui, dažnas lankymasis pas tėvus gali pridėti socialinių taškų, todėl bus lengviau gauti paskolą, o viešas režimo kritikavimas socialinius taškus sumažins ir tai gali lemti, tarkime, ilgą laukimą eilėje ligoninės koridoriuje.
Pasak Kauno technologijos universiteto (KTU) Humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentės Vidos Mačikėnaitės-Ambutavičienės, tai yra dar vienas Komunistų partijos bandymas stebėti ir auklėti visuomenę, diktuojant jai savo sąlygas.
LRT.lt portalas paaiškina, kas yra socialinis kreditas ir kaip jis praplečia Kinijos režimo ribas.
Sistemos pagrindas – „geri“ ir „blogi“ darbai
2014 m. Kinijos Nacionalinės plėtros ir reformų komisijos (NDRC) pradėta vystyti sistema pagreitį įgavo tik 2020 m., o nuo 2022 m. įsitvirtino 80 proc. regionų ir miestų. Sistema pradėta skiriant dėmesį finansiniam kreditingumui, kuris yra stebimas ir Vakarų šalyse, tik vėliau buvo pradėtos stebėti ir kitos gyvenimo sferos.
Humanitarinių mokslų daktarė pabrėžia svarbiausią sistemos aspektą – politinį jos pagrindą. 2012 m. rudenį Xi Jinpingas tapo Komunistų partijos vadovu, o 2013 m. pavasarį oficialiu valstybės vadovu. Pasak ekspertės, socialinių kreditų reiškinį reikėtų sieti su Kinijos diktatoriaus atėjimu į valdžią, jis šalį autoritariniuose gniaužtuose laiko stipriau nei bet kada. Pagrindiniai jo siekiai – ne tik kontroliuoti visuomenę, bet ir stiprinti šalies Komunistų partijos įtaką regionuose ir privačiose piliečių gyvenimo srityse.
„Galvodami apie Kinijos autoritarinį režimą, galime spręsti, jog sistema nukreipta į visuomenės kontrolę, tai jų tikslas. <...> Matyčiau dvi puses: kas galėtų būti panaudota politiniais tikslais, tai nukreipta prieš nedraugiškus režimo atžvilgiu, bet kartu tai yra ir bandymas priversti visuomenę laikytis taisyklių. Klausimas, kam tai bus panaudota vėliau“, – temą plėtoja V. Mačikėnaitė-Ambutavičienė.
Pagrindinis sistemos veikimo principas yra didžiųjų duomenų (angl. big-data) sekimo sistema, skirta socialiniams, ekonominiams ir politiniams piliečių gyvenimo aspektams stebėti, kontroliuoti ir disciplinuoti. Kompiuterizuotos programos geba apskaičiuoti ir nuspėti individo elgseną, atsižvelgdamos į paprasčiausias jo gyvenimo sferas, pavyzdžiui, apsipirkinėjimą internete. KTU docentės teigimu, tai ne pirmasis toks Kinijos mėginimas priversti piliečius keisti savo gyvenimo būdą.
„Pastangos „perauklėti“ visuomenę buvo dedamos jau seniai. Seniau miestuose plazdėdavo vėliavos: civilizuokimės. Tai yra bendrų kultūros normų sugrąžinimas, tai buvo dešimtmečiais dingę iš Kinijos, dabar toks tikslas grįžo. Oficialiai valstybinės institucijos kalba apie tai, kad pagrindinis tikslas yra lyg ir apdovanoti, skatinti žmones už jų tinkamą elgesį“, – įžvalgomis dalinasi ekspertė V. Mačikėnaitė-Ambutavičienė.
Nors programai vykdyti reikalingos aukščiausiosios technologijos, taškų sistema paprasta. Kiekvienas asmuo yra vertinamas individualiai už „gerus darbus“ pridedant taškų ir atimant jų už valstybės vertinimu apibrėžtus „blogus darbus“. Pavyzdžiui, įsitraukimas į savanoriškas veiklas socialinį kreditą gali pakelti, tačiau pasipriešinimo režimui demonstravimas ar retas lankymasis pas tėvus taškų gali atimti, taip užkertamos galimybės naudotis valdžios siūlomais privalumais – nemokamomis sporto salėmis, trumpesnėmis eilėmis ligoninėje ar lengvesnėmis skolinimo sąlygomis.
Didžioji dalis duomenų, arba vadinamųjų „gerų“ ir „blogų“ darbų, yra surenkama stebint finansus, administracinius nusižengimus, teistumo išrašus arba trečiųjų šalių duomenis, pavyzdžiui, kredito platformų teikiamą informaciją. KTU docentės pastebėjimu, tai gali kelti iššūkių žmogaus privatumo saugumui.
„Visuomet yra rizika, jog tokio pobūdžio informacija, didžiulis kiekis duomenų, bus panaudota prieš piliečius“, – teigia V. Mačikėnaitė-Ambutavičienė.
Tačiau toks Kinijos sprendimas ugdyti neva doresnę pilietinę visuomenę ne tik kelia grėsmę asmens privatumui, bet ir smukdo bendrą piliečių gerovės lygį – 2019 m. ataskaitose nurodyta, kad 23 mln. žmonių buvo įtraukti į juodąjį sąrašą ir negali keliauti lėktuvu ar traukiniu dėl žemų socialinių kredito reitingų, kuriuos palaiko Kinijos Nacionalinis viešasis kredito informacijos centras.
Žemas socialinio kredito balas gali ne tik užkirsti kelią kelionėms, bet ir neleisti studentams lankyti tam tikrų universitetų ar mokyklų, jei jų tėvai turi prastą socialinio kredito reitingą. 2018 m. studentui nebuvo leista įstoti į universitetą dėl to, kad jo tėvas buvo įtrauktas į juodąjį skolininkų sąrašą. Priimdami įdarbinimo sprendimus, darbdaviai taip pat gali susipažinti su juodaisiais sąrašais. Ekspertės teigimu, šią sistemą bandoma užglaistyti visuomenės vidinių įtampų mažinimu – neva taisyklės turėtų priversti juos elgtis doriau ir ugdyti pasitikėjimą. Tačiau V. Mačikėnaitė-Ambutavičienė primena apie politinį šalies kontekstą, jis įpareigoja mąstyti plačiau.
„Reikėtų pabrėžti, jog Kinijoje su ekonomine raida atsirado stipri nepasitikėjimo problema visuomenėje tarp asmenų. <...> Galima manyti, kad būtent taip bandoma pateisinti socialinių kreditų idėją, tačiau svarbu tai, kokiame kontekste tai vyksta, o tai vyksta autoritarinio režimo sąlygomis“, – toliau dėsto sinologė.
Kinijos socialinių kreditų sistema, pasak docentės, nėra centralizuota, šį projektą dar galima vadinti neseniai įsigaliojusiu. Nustatyti tokios sistemos kryptį ar tolimesnį vystymą ateityje yra sunku.
