ISW analitikas apie Prigožiną ir generolų pyktį: jie nori pertvarkos, bet Putinas negali rizikuoti

Rusija Ukrainoje toliau kariauja pagal savo doktriną, tačiau dabar ji nebeturi rezervų, kad išlaikytų savo gynybines linijas, interviu LRT.lt teigia JAV Karo studijų instituto (ISW) analitikas Riley Bailey. Jis teigia, kad tai ne vienintelė problema, su kuria susiduria Kremlius, o išbalansuoti kritinėse situacijose režimui tampa vis sunkiau.

ISW analitikas teigia, kad kuo toliau, tuo sunkiau Kremliui išlaikyti balansą tarp besipiktinančių generolų, kurie jau atvirai reiškia nepasitikėjimą Gynybos ministerija ir Generaliniu štabu, ir pastangų išlaikyti Sergejų Šoigu ir Valerijų Gerasimovą savo postuose.

„Kremlius puikiai supranta, kad negali susidoroti su vadais ir daliniais, kurie vadovauja svarbiausiems fronto sektoriams“, – apie kylančias dilemas sako R. Bailey.

– Visų pirma pasikalbėkime apie Ukrainos kontrpuolimą. JAV Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas Markas Milley teigia, kad Ukraina dar turi daug rezervų šiam kontrpuolimui. Ar jūsų institutas sutiktų su tokiu generolo teiginiu?

– Ukrainos pareigūnai nuolat kartoja, kad jie nepradėjo pagrindinio kontrpuolimo operacijų etapo. Ir iš Rusijos, ir iš Ukrainos šaltinių matome, kad yra daug naujai sukurtų manevrinių brigadų, kurias Ukraina sukūrė specialiai kontrpuolimui ir kurios dar nėra pasiųstos į fronto liniją. Todėl tikrai sutikčiau su M. Milley teiginiais.

NEW: #Russian forces launched a third night of missile and drone strikes against port and grain infrastructure in southern #Ukraine on July 20 following #Russia’s withdrawal from the #BlackSeaGrainInitiative on July 17.

Our latest: https://t.co/X3dzJeZ4Wy pic.twitter.com/O2AWJocCkq

— ISW (@TheStudyofWar) July 21, 2023

– Kaip Ukrainos kontrpuolimui pasiruošusios besiginančios Rusijos pajėgos, ar jos buvo pasirengusios tokiam puolimui, koks vyksta dabar?

– Rusai ir toliau vykdo gynybines operacijas, bent jau Pietų Ukrainoje, kur jie buvo pasirengę priimti ukrainiečių mechanizuotą puolimą. Atrodo, kad jie ir toliau ginasi pagal Rusijos doktriną, o tai reiškia, kad pirmoji dalinių linija bandys sulėtinti ir susilpninti ukrainiečių puolimą, o antroji dalinių linija kontratakuos, kad ne tik atremtų, bet ir atstumtų ukrainiečius.

Mes šį modelį matėme dažnai, kai Ukrainos pajėgos šiek tiek pasistumia pirmyn ir įsitvirtina, o paskui Rusijos pajėgos kontratakuoja ir nustumia tas pajėgas atgal. Tai tikriausiai svarbiausia priežastis, kodėl Ukrainos pajėgoms sunku pralaužti Rusijos gynybos linijas.

Dabar yra daug požymių, kad tos gynybinės pozicijos yra trapios. ISW vertinimu, Rusijos pajėgos neturi operatyvinių rezervų, kuriuos galėtų mesti į kovą Ukrainos proveržio atveju. Matome, kad daug dabartinių junginių yra daliniuose, kuriuos Rusijos pajėgos yra nusiuntusios į fronto liniją, o tie daliniai ir junginiai nėra rotuojami. Laikui bėgant daliniai ir junginiai vis labiau degraduoja, nes jie ginasi nuo Ukrainos puolimo. Ukrainos kontrpuolimas šiuo metu siekia pritraukti Rusijos pajėgas ir jų gynybinėje linijoje sukurti lūžių ir spragų, kuriomis būtų galima pasinaudoti ir prasiveržti.

Šiuo metu, sakyčiau, didžiausia Rusijos silpnybė yra nuolatinė degradacija ir tai, kad jie neturi rezervų, kurie leistų įvesti naujų dalinių ir pabandyti papildyti nusilpusias pajėgas.

– Ar realu, kad dėl šios priežasties rusai artimiausiu metu paskelbtų dar vieną mobilizacijos bangą?

– Tai įmanoma. Galimas atvejis, kad tam galėtų būti sudaromos sąlygos. Manau, kad jie pasimokė iš daugybės klaidų, padarytų per paskutinę „dalinės mobilizacijos“ bangą, ši sukėlė didelį nepasitenkinimą šalies viduje, daugybę logistikos ir mobilizuotų asmenų apmokymo problemų. Matėme, kad Kremlius buvo priverstas spręsti šias problemas. Manau, kad šiuo metu nelabai tikėtina, kad Kremlius pradėtų naują mobilizacijos bangą. Manau, kad daugelis nepasitenkinimo dėl mobilizacijos atvejų Kremliui kėlė nerimą, todėl dėl vidaus saugumo ir stabilumo jie nenori to pradėti dabar.

Jie gali būti priversti tai padaryti, jei Ukrainos kontrpuolimas progresuos, nes būtent tai ir paskatino skelbti buvusią „dalinę mobilizaciją“. Tada jiems buvo labai svarbus Ukrainos proveržis prie Charkivo. Jie siekė stabilizuoti gynybines linijas, kad galėtų sustabdyti ukrainiečių puolimą ir sudaryti sąlygas sau pulti 2023 metų žiemą ir pavasarį.

Tokia situacija galėtų pasikartoti, nors mobilizacija nesukeltų staigaus pokyčio mūšio lauke, nes net ją paskelbus tuos žmones reikia apmokyti. Tiesiog mobilizuotų asmenų išsiuntimas į karo frontą nepadaro jų veiksmingais ir naudingais kariais. Tuo galėjome įsitikinti per praėjusią Rusijos mobilizaciją.

Taigi, net jei jie nuspręstų pradėti mobilizaciją, nors šiuo metu tai atrodo mažai tikėtina, vis tiek kiltų tam tikrų laiko ir kitų problemų, pavyzdžiui, kaip į tai reaguotų visuomenė.

– Kerčės tiltas patyrė antrą ataką nuo plataus masto invazijos pradžios. Matome ir kylančią paniką, kai nepaliečiama tvirtove turėjęs būti Krymas tarsi praranda tokį statusą. Kuo toks svarbus yra šis tiltas, kalbant iš karinės perspektyvos?

– Kerčės sąsiaurio tiltas yra viena didžiausių Rusijos logistikos silpnųjų vietų. Tai viena reikšmingiausių ir pagrindinių Rusijos susisiekimo linijų. Rusijos pajėgas Pietų Ukrainoje galima aprūpinti arba ilguoju keliu, kuris eina per Rusijos okupuotas Ukrainos teritorijas, arba Kerčės tiltu, kuris veda iš Rusijos teritorijos iš karto į okupuotą Krymą.

Praėjusį kartą spalio mėnesį, kai buvo atakuotas tiltas, matėme, kad tai kuriam laikui labai pablogino Rusijos logistiką. Rusų pajėgos turėjo suremontuoti tiltą, o dėl to labai sumažėjo transporto srautas, buvo sustiprintas saugumas ant tilto, įrengti patikrinimo punktai, o tai sulėtino karinio personalo ir įrangos judėjimą į Pietų Ukrainos teritorijas. Tai labai svarbus šiuo metu vykstančio Ukrainos kontrpuolimo elementas – šia kampanija siekiama pabloginti Rusijos logistiką, kad būtų sunkiau tiekti personalą ir įrangą į reikšmingas fronto pozicijas.

Praėjusiais metais tilto ataka buvo labai svarbus Ukrainos kontrpuolimo Chersone sėkmės elementas. Prieš Rusijos taikinius kairiajame krante buvo vykdoma plataus masto kampanija, ji smarkiai pablogino Rusijos logistikos į dešinįjį krantą kelius, tai paskatino rusus vykdyti atsitraukimą.

Tokie įvykiai bent Vakaruose veda į platesnes diskusijas, kurios susijusios su Ukrainos kontrpuolimo viltimis. Čia buvo tikimasi, kad kontrpuolimas bus agresyvesnis ir greitesnis. Šie lūkesčiai buvo klaidingi, ukrainiečiai ketino vykdyti operacijas, kurios primena ankstesnes, kai buvo siekiama apgauti Rusijos karius, kad būtų nustatyti tiekimo keliai ir pažeidžiamos gynybinės pozicijos, kol jos susilpnės taip, kad bus galima tuo pasinaudoti.

– O, kalbant ne tik apie karo lauką, kuo smūgis Kerčės tiltui žalingas Rusijos propagandai?

– Krymas tam tikra prasme yra tai, kuo Putinas grindė savo teisę kariauti su Ukraina. Anksčiau tai buvo sėkmės istorija Rusijos visuomenei. Pusiasalis yra puikus pavyzdys to, ką rusai siekia padaryti su kitomis okupuotomis Ukrainos teritorijomis, – sukuriamos okupacinės administracijos, jos integruojamos į Rusiją, vėliau eina politinė, socialinė ir ekonominė teritorijų integracija. Nepaisant ukrainietiškos tapatybės ir paveldo okupuotose teritorijose, jos vis tiek gali tapti tam tikra prasme Rusijos dalimi ir tai Kremlius norėjo įrodyti.

Manau, kad jei ir toliau matysime smūgių Kryme, tai sukurs dar didesnę paniką. Jūs galite pamatyti, kad daug žmonių, Rusijos piliečių, kurie persikėlė į Krymą, kad jis taptų „rusiškesnis“, pradeda keltis iš ten. Anksčiau buvo sprogimų Kryme ir ant tilto, tada jau matėme daug panikos ir klausimų, ar reikia išvykti. Manau, kad daugiau tokių atakų gali sukelti naują informacinę krizę Kremliui.

– Grįžkime į karo lauką. Skirtingų reakcijų sulaukė JAV sprendimas siųsti į Ukrainą kasetinių šaudmenų, kurie uždrausti daugiau nei 120 šalių. Kodėl kasetiniai šaudmenys yra svarbūs šiame karo etape, nes girdėjome tiek iš Ukrainos, tiek iš JAV, kad jie gali duoti teigiamą postūmį ukrainiečiams?

– Norėčiau pabrėžti, kad, prieš gaudama kasetinių šaudmenų iš JAV, Ukraina jų turėjo ir pati. Nekomentuosiu, kaip Ukrainos pajėgos gali panaudoti kasetinius šaudmenis.

Ukrainos pareigūnai nurodė, kad neketina jų naudoti netoli apgyvendintų teritorijų. Mano supratimu, tai reiškia, kad yra konkrečių taikinių, kur kasetiniai šaudmenys būtų daug naudingesni už įprastas raketas. Pavyzdžiui, Pietų Ukrainoje yra aerodromas, iš jo pakyla Rusijos orlaiviai, iš čia kylama pulti mechanizuotųjų Ukrainos pajėgų. Tokiuose aerodromuose Rusijos pajėgos, kaip ir bet kuri kariuomenė, lėktuvus išsklaido taip, kad vienam orlaiviui sunaikinti reiktų vienos sparnuotosios raketos, o tai labai nenaudinga Ukrainai. Jei Ukrainos pajėgos panaudotų kasetinius šaudmenis, jie galėtų sunaikinti daugiau orlaivių tame aerodrome ir susilpnintų reikšmingą taktinį Rusijos gynybos elementą.

– Kalbant apie kitas problemas, su kuriomis susiduria V. Putinas, tai ne tik Ukrainos kontrpuolimas. Matėme ir „Wagner“ savininko Jevgenijaus Prigožino „teisingumo žygį“ į Maskvą. Ekspertai pasidalijo į dvi stovyklas: vieni sakė, kad tai tikrai buvo galimo perversmo užuomazgos, kiti manė, kad tai galėjo būti paties Kremliaus speciali operacija tam, kad būtų galima atsikratyti nelojalių bendražygių. Kaip jūs matote šią situaciją?

– Manyčiau, kad J. Prigožino sukilimas buvo labai tikras. Dabar paplitęs ilgalaikis nepasitenkinimas, juo J. Prigožinas siekė pasinaudoti, kad pagerintų savo padėtį ir atsikratytų tų, kuriuos laikė priešais. Jau seniai jaučiamas nepasitenkinimas Rusijos gynybos ministru S. Šoigu ir generalinio štabo viršininku generolu Valerijumi Gerasimovu. Karui tęsiantis ir vykstant ne taip, kaip norėjo Kremlius, Rusijos pajėgoms patiriant labai didelių nuostolių, daug pykčio ir atviros neapykantos iš tam tikrų asmenų buvo nukreipta į Rusijos gynybos ministeriją ir generalinį štabą. Rusijos informacinėje erdvėje ir tarp Ukrainoje tarnaujančių rusų V. Gerasimovas ir S. Šoigu tapo tarsi veidais to, kas yra blogai su karu.

Tai ypač sustiprėjo „Wagner“ atveju iš dalies dėl to, kad tai buvo sukarinta kompanija, kuriai buvo suteiktas atskiras fronto ruožas Ukrainoje, todėl ji nebuvo pavaldi Gynybos ministerijai, bet taip pat priklausė nuo įrangos ir atsargų gavimo iš jos, kad galėtų tęsti savo operacijas, dėl to kilo daug konfliktų.

Manau, kad sukilimas buvo J. Prigožino apsiskaičiavimas, kai jis manė, kad gali priversti Kremlių pakeisti S. Šoigu ir V. Gerasimovą. Iš to, kas įvyko po sukilimo, labai panašu, kad Kremlius nori išlaikyti S. Šoigu ir V. Gerasimovą, bet situacija tapo dar sudėtingesnė. Kremliui ir taip buvo sunku toliau remti S. Šoigu ir V. Gerasimovą, nes vis daugėjo nesėkmių, o Rusijos valdžios kritikai jau turėjo parengę visą sąrašą garsių incidentų, kurie įrodė, kad Gynybos ministerija ir Generalinis štabas nežino, kaip reikia kariauti.

Dabar matome, kad kai kurie žymūs generolai viešai skundėsi Gynybos ministerijos ir Rusijos generalinio štabo sprendimais ir tuo, kaip organizuojamos rusų operacijos mūšio lauke. Kremliui darosi vis sunkiau išlaikyti pusiausvyrą.

– Mes dabar matome, kad po J. Prigožino maišto jį palaikęs Sergejus Surovikinas esą atostogauja, generolas Ivanas Popovas, kritikavęs generalinį štabą, taip pat yra dingęs.

– Spėjama, kad Popovas buvo išsiųstas į Siriją. Kartais matome, kad lyg į tam tikrą tremtį Sirijoje, Kalnų Karabache išsiunčiami generolai, kurie tampa nekenčiami arba padarė klaidų. Taip jiems suteikiama nedidelė viltis, kad jie dar turi šansą grįžti į V. Putino malonę.

– Ką tokia situacija rodo apie Kremliaus režimą ir jo galią? Juk anksčiau taip garsiai išsakomos tiesioginės kritikos režimo viduje iš generolų mes nematėme.

– Vis sunkiau ir sunkiau Kremliui rasti pusiausvyrą tarp to, kaip nuraminti karo vadus ir išspręsti jų rūpesčius. Viena vertus, Kremlius galėtų leisti S. Šoigu ir V. Gerasimovui iš esmės pertvarkyti Rusijos kariuomenės vadavietę, ką jie jau kurį laiką labai nori padaryti, tačiau tam nėra resursų. Dabartinė padėtis, kai šie vadai skundžiasi, tarsi atmeta Rusijos vadovavimo grandinę, sukuria tokių prieštaravimų, kurie Kremliui gali tapti nesukontroliuojami.

Manau, Kremlius puikiai supranta, kad negali susidoroti su šiais vadais ir daliniais, kurie vadovauja svarbiausiems fronto sektoriams.

– Ar jūs manote, kad mes galėsime pamatyti dar vieną „žygį“ į Maskvą, galbūt šį kartą jį rengtų jau ne J. Prigožinas?

– Minėti generolai ir J. Prigožinas šiek tiek panašūs, tiesa? Abiem atvejais bandoma įtikinti arba priversti Kremlių pertvarkyti Rusijos kariuomenę taip, kaip jie nori, kad ji būtų pertvarkyta.

Manau, kad grupė vadų, kuriuos dabar matome nepaklūstančius ir besireiškiančius, yra šiek tiek kitokie nei J. Prigožinas. Jie šiek tiek geriau supranta Rusijos kariuomenę ir Kremliaus politiką. Manau, kad jie dabar tokioje padėtyje, kad jų beveik neįmanoma nubausti už nepaklusnumą. Jie žino, kad jei peržengtų ribą ir pradėtų maištą, būtų kaip nors nubausti, o viešai jiems nebūtų suteikiama dėmesio, nes Putinas nerizikuos savo režimo stabilumu.

– Grįžkime prie J. Prigožino situacijos. Matėme pranešimų apie į Baltarusiją atvykstančius „Wagner“ samdinius, čia pastebėtas ir J. Prigožino lėktuvas. Kodėl V. Putinas nusprendė palikti jį Baltarusijoje, tarsi Aliaksandro Lukašenkos globoje, kartu su „Wagner“ samdiniais?

– Manau, kad tai tiesiog buvo lengviausia išeitis. Šiuo atveju jiems pavyko išvengti didelės konfrontacijos, kuri galėjo prasidėti „Wagner“ samdiniams pasirodžius prie Maskvos ar net įžengus į ją. J. Prigožinas jau anksčiau turėjo kontaktų su Baltarusijos kariuomene ir, manau, tam tikra prasme A. Lukašenkai buvo labai palanku gauti savotišką kozirį, palaikant nuolatinį kontaktą su Kremliumi. (...)

Aš manau, kad „Wagner“ situacijoje galime matyti A. Lukašenkos pergalę daugeliu atžvilgių, nes prisidengdamas „Wagner“ prižiūrėjimu jis galbūt sugebės pasipriešinti kai kuriems Kremliaus reikalavimams. Ir patys „Wagner“ samdiniai, ypač vadinamosios specialiosios pajėgos, kurios sudarytos iš buvusių karių, specialiųjų pajėgų pareigūnų, taip pat gali džiaugtis susitarimu, nes jie toliau gali užsiimti savo veikla Baltarusijoje ir nebūti nubausti.

Kartu galime kalbėti, kad ši situacija atvėrė kelius Kremliui perimti „Wagner“ elementus, kurie nebuvo specialiosios pajėgos, ir galbūt Gynybos ministerijai sudaryti su jais sutartis ir grąžinti juos į Ukrainą. Lieka neaišku, ar tai tikrai vyksta. Stebėjimų duomenys rodo, kad į Baltarusiją atvyko buvusios „Wagner“ specialiosios pajėgos, kurios yra buvusios Afrikos šalyse, o Baltarusijoje kol kas jie pristatomi kaip instruktoriai, tačiau neaišku, kaip bus vėliau.

– Grįžkime prie Ukrainos kontrpuolimo. Dabar, vasarą, tikimasi, kad Ukrainos kontrpuolimas tęsis, tačiau ko galime tikėtis rudenį, kai į šalį atkeliaus lietingesni orai?

– Manau, gali nutikti daug kas. Nebandysiu prognozuoti, kokia padėtis bus rudenį. Tikiuosi, kad Ukrainos kontrpuolimo operacijos vyks ir praėjus vasarai. Galbūt jos nevyks tokiu mastu, kaip dabar, arba tokiu mastu, kokį jos gali pasiekti po kelių savaičių. Per praėjusių metų Ukrainos kontrpuolimą matėme, kad operacijos tęsėsi vėlyvą rudenį, jos vis tiek davė tam tikrų teritorinių laimėjimų.

– Taigi sutiktumėte su jau minėto M. Milley teiginiu, kad karas bus ilgas ir kruvinas?

– Matome, kad tai bus ilgalaikis karas, kurio modelis toks: Rusijos puolimo kampanija, po jos eina Ukrainos kontrpuolimo kampanija. Labai panašu, kad abi pusės per metus surengs po vieną galingą puolimą. Ukraina siekia savo tikslo išlaisvinti visas savo teritorijas, o kasmet ji gauna tik vieną galimybę tai padaryti. Taigi, turime Pietų Ukrainą, Rytų Ukrainą ir Krymą, tai iš esmės galime kalbėti, kad dar laukia treji metai karo.