Visas dėmesys Rytų flangui – kokių sprendimų tikėtis NATO susitikime Vilniuje?

Prieš dvejus metus nutarus rengti NATO viršūnių susitikimą Vilniuje, buvo planuojamas ramus pereinamasis renginys tarp svarbesnių datų. Tačiau Maskvos invazija į Ukrainą sujaukė planus ir privertė Aljansą grįžti prie Šaltojo karo laikų požiūrio ir pasirengimo karui su Rusija. Vilniuje sąjungininkai turės ne tik patvirtinti naujus detalius gynybos planus, rasti išeitį dėl santykių su Ukraina, bet ir bandyti įveikti veto dėl Švedijos narystės bei pasiųsti stiprią žinutę Kinijai. Ar susitikimas taps istoriniu?

„Tai bus didelis ir svarbus viršūnių susitikimas. Vilniuje priimti sprendimai apibrėš NATO strategijas artimiausiems dvejiems ar trejiems metams“, – LRT.lt sakė JAV Vokietijos maršalo fondo (GMFUS) vyresnysis bendradarbis Bruno Lété. Didžiausias dėmesys bus skiriamas Rytų flango gynybai ir Ukrainai. – Šie abu klausimai ir bus prioritetiniai NATO susitikime. Tad būkime atviri, visas (viršūnių susitikimas) bus apie Rytų flangą.“

Dauguma sprendimų ir formuluočių bus suderintos dar iki susitikimo Vilniaus „Litexpo“ parodų rūmuose, ten susirinkę lyderiai juos paprasčiausiai patvirtins. Tačiau susitikus gyvai yra šansas, kad vadovams pavyks perkalbėti savo kolegas ir NATO pasieks istorinių sprendimų

Nauji gynybos planai

Baltijos šalims ir kitoms NATO Rytų flango valstybėms svarbiausias klausimas – nauji regioniniai gynybos planai. Sąjungininkai sutaria, kad Maskvos agresijos grėsmė ir ateityje niekur nedings, o pralaimėjęs karą Ukrainoje Kremlius gali leistis į dar didesnį revanšizmą. Nerimą kelia ir neprognozuojama situacija Baltarusijoje, o neseniai vykęs Jevgenijaus Prigožino „žygis“ sąjungininkams parodė, kaip greitai situacija gali tapti neprognozuojama.

NATO dar 2014 m. susidūrė su būtinybe transformuoti savo atgrasymo ir gynybos principus, tačiau 2022-ųjų vasario 24 d. invazija privertė imtis skubių ir radikalių pokyčių. Tuomet viršūnių susitikime Madride buvo priimti sprendimai stiprinti NATO pajėgas Rytų flange.

Šie pokyčiai laikomi po Šaltojo karo įsivyravusio periodo pabaiga. Pastaruosius tris dešimtmečius sąjungininkai nuo didelių pajėgų dislokavimo pasienyje ėjo žemesnės parengties lygio ir mažesnių dalinių, turinčių reaguoti į krizes už NATO teritorijų, link. Tačiau Rusijos agresija privertė grįžti prie didesnių rotacinių pajėgų Rytų flange, kurios veikia kaip „detonatorius“ aktyvuoti sąjungininkų gynybą.

Vilniaus viršūnių susitikimas bus pirmas svarbus žingsnis siekiant įvertinti, kaip įgyvendinamas naujas ilgalaikis NATO pajėgų modelis. Pernai Madride Aljansas nusprendė suburti 300 tūkst. skirtingo lygio aukštos parengties karių pajėgas. Tačiau sąjungininkams neseniai sunkiai sekėsi burti ir mažesnes aukštos parengties pajėgas, todėl tebėra daug skepticizmo dėl šio modelio įgyvendinimo ir šiemet jis veikiausiai netaps realybe, kaip buvo žadėta.

Kartu NATO siekia įgyvendinti Madride paskelbtą naują atgrasymo ir gynybos koncepciją. Svarbiausią jo dalį sudaro gynybos planai, ypač regioniniai. Juose pirmą kartą nuo Šaltojo karo pabaigos numatoma, kokie konkretūs daliniai turėtų ginti sąjungininkų teritorijas, jie būtų supažindinti su ginamomis vietovėmis, iš anksto gali būti perkeliama karinė technika, amunicija ir kt. Būtent šiuos planus sąjungininkai turi patvirtinti Vilniaus viršūnių susitikime.

Po susitikimo bus pradėta analizuoti, kurios šalys kokius pajėgumus gali pasiūlyti, kokią įrangą ir kur būtina dislokuoti. „Patys planai yra svarbūs, bet gerokai svarbesnis pasikeitęs NATO požiūris. Dabar atskiros pajėgos suvoks savo vaidmenis karo metu, galės jiems rengtis, SACEUR (vyriausiasis sąjungininkų pajėgų vadas Europoje – LRT.lt) galės reikalauti pagerinti dalinius, kurių parengtis nepakankama. Bus atpažįstami bet kokie trūkumai ir užpildomi per NATO gynybos planavimo procesus. Visa tai padarys NATO gynybą dar patikimesnę, o atgrasymą – stipresnį,“ – LRT.lt sakė Estijos Tarptautinio saugumo ir gynybos centro (ICDS) Gynybos politikos ir strategijos programos vadovas T. Lawrence`as.

Planai pabrėžia ir pasikeitusį NATO požiūrį – nuo šiol sąjungininkų tikslas turės būti neleisti Rusijai nė įžengti į Aljanso teritoriją, o ne ją atsikovoti ir išvaduoti iš okupacijos, surinkus ir parengus tinkamas pajėgas.

Vilniaus viršūnių susitikime taip pat gali būti susitarta didinti Rytų flange dislokuotas sąjungininkų pajėgas iki brigadų dydžio, įkurti jų ir bendradarbiavimo su priimančių valstybių pajėgomis koordinavimui skirtą divizijos štabą.

Lietuva jau gavo pažadą iš Vokietijos gynybos ministro Boriso Pistoriuso, kad ateityje šalies teritorijoje bus įkurta visa vokiečių karių brigada. Dabar Lietuvos vadovai siekia, kad pasižadėjimas atsidurtų ir NATO dokumentuose bei taptų Berlyno rašytiniu įsipareigojimu.

Didelį dėmesį Aljansas turės skirti ir kertiniam – branduoliniam – atgrasymo elementui, pasirengimui ir aptarimui, ką daryti, jei Maskva panaudotų branduolinį ginklą; bei svarbiems pilietinio pasipriešinimo, kritinės infrastruktūros ir logistikos grandinių apsaugojimo, kibernetinės karybos sritims.

„Planai siųsti daugiau karių, stiprinti oro gynybą ir pan. jau yra, bet dabar NATO turi tai įgyvendinti. Po deklaracijos paskelbimo ateis laikas vykdyti planus ir tai yra labai svarbu, nes nors dalis šalių jau skyrė karius, pavyzdžiui, siųsti į Baltijos šalis, bet konkretaus laiko ir kitų detalių nėra. Visa tai dar reikia nustatyti“, – pabrėžė B. Lété.

Ukraina kvietimo nesulauks

NATO nevykdo jokių jungtinių operacijų Ukrainoje, tačiau individualios Aljanso valstybės remia Kyjivą padėdamos planuoti procesus, teikdamos žvalgybinę informaciją ir materialinę pagalbą. Ukrainos kontaktinę grupę, vadinamąjį Ramšteino formatą, daugiausia taip pat sudaro NATO sąjungininkai. V. Zelenskis ir kiti Kyjivo pareigūnai Ukrainą laiko NATO de facto nare.

Nors Vakarų šalių lyderiai jau ne kartą perlipo per savo baimę ir sutiko Ukrainai perduoti sunkiosios ginkluotės, tačiau dabar baiminamasi, kad visuomenėms taps vis sunkiau paaiškinti brangiai kainuojančią pagalbą, o po rinkimų paramos įsipareigojimai gali būti neišlaikyti.

NATO jau 2008 m. išreiškė garsiąją „atvirų durų formulę“, kad Sakartvelas ir Ukraina „taps NATO narėmis“. Tačiau jau 14 metų vykstantis formulės kartojimas nedidina pasitikėjimo Aljansu, o sąjungininkams dabar reikia rasti praktinį sprendimą, kaip priartinti Kyjivą prie narystės. Dabar kalbėti apie Ukrainos įstojimą į NATO prieš pergalę kare sąjungininkai nenori, nes tai reikštų automatinį 5-ojo straipsnio įsigaliojimą ir karą prieš Rusiją.

„NATO yra politinis klubas, visada yra valstybių, kurios laikosi vienos kraštutinės nuomonės, ir yra kitų, turinčių kitą nuomonę. Galų gale priimami sprendimai visada yra skirtingų pozicijų suderinamas ir konsensusas. Ir konsensuso turės pakakti“, – sakė B. Lété.

Todėl NATO turi pasiųsti signalą, kuris rodytų, jog Ukraina galės ir ateityje apsiginti nuo Rusijos agresijos, net ir nebūdama narė, bet ir neparodyti Maskvai, kad ji gali vetuoti kitų valstybių narystę Aljanse.

„Apie Ukrainos narystę gali būti pasakyta kažkas griežčiau už 2008 m. pažadą „kada nors“. Gal tai bus stipresnė formali deklaracija, kad Ukraina taps nare, sutariama, kad tai įvyks be narystės veiksmų plano, bus nubrėžta laiko skalė, susijusi su padėtimi „ant žemės“, Ukraina susaistoma su NATO struktūromis ir procesais. Bet, atrodo, sąjungininkams dėl to susitarti bus sunkiau“, – sakė T. Lawerence`as.

Todėl NATO šalys labiau akcentuos Ukrainai siūlomas įvairias keliasluoksnes ir ilgalaikes paramos programas, kurios ne tik suteiktų naujų ginklų – toliašaudžių raketinių sistemų ATACMS ar naikintuvų F-16, – bet ir padėtų transformuoti Ukrainos gynybos pramonę, kad ji taptų suderinama su NATO kovinėmis sistemomis, standartais, kariuomenės treniravimu, logistika.

JAV prezidentas Joe Bidenas sekmadienį pareiškė, kad po karo Vašingtonas galėtų pasiūlyti Ukrainai saugumo garantijas pagal Izraelio modelį, tačiau dabar Kyjivui stoti į NATO yra per anksti. Bet dalis ekspertų tokias garantijas vadina veidmainiavimu.

Rytų flango valstybės ragina NATO sąjungininkus viršūnių susitikime aiškiai pasakyti, kad Ukraina ateityje neišvengiamai taps Aljanso nare bei nubrėžti kokius kitus žingsnius turėtų žengti Kyjivas, kad sulauktų oficialaus kvietimo prisijungti. Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba pirmadienį pranėšė, kad sąjungininkai susitarė Ukrainai netaikyti narystės veiksmų plano, tai reikštų, kad šalis privalėtų vykdyti tam tikras reformas ir įsipareigojimus, tačiau sąjungininkai bet kada galėtų pakviesti Kyjivą prisijungti.

Vilniaus viršūnių susitikime bus paskelbta ir apie NATO-Ukrainos tarybos įkūrimą, tokia taryba anksčiau veikė su Rusija. Tai reikš, kad Ukraina galės šaukti specialius sąjungininkų susirinkimus, dar labiau bendradarbiauti ir intensyviau keistis informacija. Tačiau dalis analitikų kritikuoja šį formatą kaip tuščią pažadą, kuriuo pridengiamas nenoras suteikti Kyjivui aiškų kelią į Aljansą.

Ukraina taip pat turėtų tapti NATO kibernetinės gynybos režimo dalimi, gali būti pažadėtos kasmetinės NATO ir Ukrainos pajėgų pratybos.

NATO sąjungininkai ir Ukraina taip pat veikiausiai turėtų aptarti ilgalaikius strateginius tikslus – ar tai visiškas Rusijos pajėgų sumušimas ir išstūmimas iš visos Ukrainos teritorijos, ar kažkas kita? Kartu teks rasti konsensusą dėl žinutės Maskvai – dalis Vakarų valstybių tebemano, kad ateities Europos saugumo architektūroje turi dalyvauti ir Rusija.

„Manau, Vakarų Europos šalys artėja prie Baltijos šalių, Lenkijos pozicijos. Jos netampa (Rusijos) vanagėmis, bet šalys, kurios yra konservatyvesnės, ima suvokti, kad atėjo laikas kažką daryti“, – svarstė B. Lété.

2 proc. grindys

NATO sąjungininkai turės ne tik patvirtinti naujus gynybos planus, įvertinti naujų pajėgų modelių realizavimą, bet ir pripažinti, jog gynybai būtina skirti daugiau išteklių. Todėl vienu iš svarbiausių klausimų bus 2 proc. BVP gynybai riba.

2014 m. Velso viršūnių susitikime sąjungininkai pažadėjo iki 2024-ųjų siekti gynybai skirti 2 proc. BVP, iš kurių 20 proc. būtų skiriama didelei karinei įrangai, tyrimams ir plėtrai. Tačiau Aljanse stiprėja balsai, tarp jų ir Lietuvos, kurie ragina 2 proc. paversti „grindimis“, o ne „lubomis“. Nors Vilnius ir kitos valstybės siekė, kad sąjungininkai tokį pažadą priimtų Vilniuje, tačiau, atrodo, to padaryti nepavyks ir šalys vėl pakartos siekį artėti prie 2 proc. ribos.

„Iš esmės, tai (pasiekti 2 proc. ribą) jau yra įsipareigojimas, net jei 2014 m. formuluotė ir buvo atidžiai parengta taip, kad neatrodytų kaip įsipareigojimas, – sakė T. Lawrence`as. – Galbūt labiausiai tikėtinas rezultatas bus naujas pasižadėjimas siekti 2 proc. ribos, galbūt užsimenama apie „grindys, ne lubos“ formuluotę, galbūt kažkas apie tai, kad 2 proc. turi būti ne pasiekti, bet ir išlaikomi ilguoju laikotarpiu. Tačiau NATO neturi priemonių priversti sąjungininkų išleisti 2 proc. – tai yra politinis pareiškimas, kurio įgyvendinimui reikia politinės valios.“

Kad išvengtų perdėtos kritikos dėl to, kad nepriartėjo prie 2 proc. ribos, dalis valstybių ieško būdų kitaip prisidėti prie sąjungininkų gynybos. Neoficialiai aukšto rango Lietuvos pareigūnai teigia, kad tuo galima grįsti Kanados, kuri gynybai skiria 1,27 proc., Vilniuje paskelbsimą sprendimą Latvijoje nuolatiniu principu dislokuoti kelis tūkstančius karių ir galbūt net finansuoti jų bazės sukūrimą.

Berlynas taip pat buvo kritikuojamas, kad net ir po pernai Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo „Zeitenwende“ kalbos bei pažadų skubiai didinti išlaidas gynybai, 2 proc. ribos artimiausiu metu pasiekti nepavyks. Tačiau netikėtai Vokietija pranešė, kad po ilgų Lietuvos prašymų dislokuos vokiečių karių brigadą šalyje.

2022-ųjų pabaigoje tik septynios iš trisdešimties NATO narių gynybai skyrė 2 ir daugiau proc. BVP, nors bendra tendencija teigiama – dauguma sąjungininkų išlaidas didina.

Šis klausimas itin svarbus ir pačiam J. Bidenui, kurio kitąmet laukia JAV prezidento rinkimai, o valstijose vėl aidi kritika, kad Vašingtonas turi rūpintis europiečių saugumu, nes šie patys neinvestuoja į savo gynybą.

„Itin svarbu palaikyti spaudimą (šalims siekti 2 proc. ribos.). 2 proc. neturi būti lubos, turėtų būti grindys. Ir būtent šią žinutę Vilnius turės paskleisti“, – sakė B. Lété.

Be 2 proc. skyrimo bus svarbu užtikrinti ir ilgalaikes investicijas į karo pramonę, ypač amunicijos gamybą. Karas Ukrainoje parodė, kad Vakarai yra visiškai nepasirengę tokio masto konfliktui, o karinė pramonė vis dar nedidina gamybos apsukų.

Kinijos iššūkis

Kinijos grėsmė taip pat bus svarbus klausimas viršūnių susitikime. Xi Jinpingas ne tik sukoncentravo savo rankose beprecedentę valdžią, tačiau ir gana atvirai remia Kremlių kare prieš Ukrainą. Europos lyderiams nerimą turėtų kelti didėjanti Pekino parama Maskvai ir kinų (jau įgyvendinti) bandymai įsigyti svarbius infrastruktūros objektus, naudoti spaudimą prieš Vakarų sąjungininkus. Kinijai jau priklauso dalys 12-oje Europos uostų, tarp jų ir didžiausiuose Roterdamo, Antverpeno ir Pirėjo, Pekinas siekia investuoti Hamburge.

Infrastruktūros nuosavybė Kinijai leidžia kištis į NATO, ES ar nacionalines transporto operacijas. Nerimą kelia ir Kinijos gamintojų technologijų naudojimas Europos 5G ryšiuose, nes tai gali suteikti Pekinui galimybių šnipinėti.

Todėl Vilniuje bus aptariamas susirūpinimas dėl Pekino įsitvirtinimo Europos civilinėje infrastruktūroje ir bandymų primesti savo valią bei įtaką Indijos ir Ramiojo vandenynų regione. NATO susitikime šie klausimai bus aptariami su demokratiniais sąjungininkais iš Japonijos, Australijos, Naujosios Zelandijos ir Pietų Korėjos.

Susitikime sąjungininkai turėtų aptarti, kaip konkrečiai priešintis Pekino sisteminiams iššūkiams ir intensyvinti partnerystes Atlanto ir Ramiojo vandenynų regionuose, ką daryti Kinijos ir Taivano karo atveju ir kaip susitvarkyti su Rusijos ir Kinijos partneryste.

„Kinijos faktorius Europos saugume neišvengiamas jau daug metų, bet jis nėra karinės prigimties, labiau hibridinės grėsmės, su kuriomis reikia kovoti. Todėl Kinija figūruos darbotvarkėje, bet Rusijos ir Kinijos keliamos grėsmės yra labai skirtingos“, – sakė B. Lété.

Kompromisas dėl Švedijos

Vilniaus viršūnių sutikime pirmą kartą kaip visateisė sąjungininkė dalyvaus ilgai formalaus neutraliteto besilaikiusi Suomija. Maskvos invazija į Ukrainą ir ribota Vakarų pagalba Kyjivui nesiunčiant karių kardinaliai pakeitė suomių visuomenės nuomonę ir didelė jų dalis ėmė pritarti stojimui į NATO, nepaisant Rusijos perspėjimų. Suomijos prisijungimas buvo istoriškai greitas ir sklandus – nereikėjo nei reformų, nei narystės veiksmų planų.

Tačiau kartu greitai į Aljansą turėjusi įstoti Švedija dar nesės prie sąjungininkų derybų stalo dėl Turkijos ir Vengrijos veto. Nors Viktoro Orbano Vyriausybė žadėjo patvirtinti Stokholmo prašymą iki susitikimo, tačiau daugybę kartų jį atidėjo ir to nepadarė. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas viešai grasino bausti švedus, tačiau pirmadienio vakarą po derybų su NATO vadovu ir Švedijos premjeru, Turkijos lyderis nusileido ir buvo rastas sprendimas, pranešė J. Stoltenbergas.

Suomijos ir Švedijos narystė Aljanse itin svarbi Baltijos šalims, nes didina šio regiono saugumą ir apginamumą. Ant sąjungininkų stalų jau yra du skirtingi regioniniai gynybos planai – vienas su nare Švedija, kitas – be jos. Jei Švedija taptų Aljanso nare, Lietuvos saugumas žymiai išaugtų.

Netaps nusivylimu visiems?

„Nesėkmė Vilniaus viršūnių susitikime būtų aiškiai matomas sąjungininkų susiskaldymas ir silpni pareiškimai apie nekonkrečias priemones stiprinti savo gynybą“, – sakė T. Lawrence`as.

„Aljansas turi sudėtingų klausimų, kuriais konsensusą pasiekti bus sunku. Tačiau vienas iš susitikimo sėkmės parametrų – ar Aljansas po Vilniaus atrodys ir jausis vieningas“, – pabrėžė jis.

Svarbiausias NATO viršūnių susitikimo tikslas – pasiųsti žinutę Kremliui ir kitiems pasaulio autokratams, kad sąjungininkai yra ne tik vieningi, bet ir iš tikrųjų pasiruošę gintis nuo pirmosios sekundės. Ir kad vienintelė išeitis Maskvai – išvesti visus savo karius iš Ukrainos, o ne laukti ir tikėtis, kad Vakarų vienybė subyrės.

„Vilnius nebus nusivylimas. Visi kažką gaus. Itin svarbu sustiprinti Rytų flangą ir tai bus padaryta, gal ne tiek, kiek norėtų Baltijos šalys ar Lenkija. Ukraina netaps nare, bet jos santykiai su NATO bus pakelti į aukštesnį lygį. Tai turi įvykti, kad niekas neliktų nusivylęs“, – sakė B. Lété.