Buvusi NATO pareigūnė: gražu Aljanso viršūnių susitikime kalbėti apie vienybę, bet tai – mėšlas

NATO atgrasymas neveikia, nes neužkardė Maskvos karo prieš Ukrainą, o Joe Bideno ir kitų lyderių pareiškimai, kad Aljansas karinėmis priemonėmis nesikiš, buvo absoliuti klaida – Vladimirą Putiną reikėjo priversti abejoti dėl sąjungininkų veiksmų. „Nuolat pasakome, ko daryti nesame pasiruošę. Nedarysime to, nedarysime ano, būtent tai girdi V. Putinas, o jis klausosi“, – išskirtiniame interviu LRT.lt teigia 20 metų NATO dirbusi ir 2006–2012 m. generalinio sekretoriaus pavaduotojos viešajai diplomatijai pareigas ėjusi dr. Stefanie Babst.

Neseniai ji išleido knygą „Matanti akis. Drąsa imtis strateginių pokyčių“, kurioje kritikuoja NATO neryžtingumą ir siūlo imtis griežtų pokyčių Aljanse, santykiuose su Rusija, Ukraina bei Kinija.

– Savo knygą pradedate pasakodama, kaip 2022-ųjų vasario 14 d. Vokietijos politikų paprašyta įvertinti saugumo situaciją Europoje, pateikėte pesimistišką vaizdą, kad Rusija iš tiesų užpuls Ukrainą. Atrodo, kad Vokietijoje ir Europoje tuo tikėjo nedaugelis. Kodėl manėte, kad pajėgų telkimas Ukrainos pasienyje ves prie invazijos?

– Nes prezidento V. Putino užsienio ir vidaus politiką sekiau daugiau nei 20 metų, jis man nėra nepažįstamas. Esu iš tų, kurie mano, kad Rusijos karas prieš Ukrainą prasidėjo dar 2014-aisiais, tada jis pirmą kartą iš tiesų peržengė raudonąją liniją.

Manau, jis telaukė galimybės užkirsti Ukrainos kelią „Vakarų link“. Jis visada stebėjo padėtį, matėme intensyvėjančias Rusijos karines pratybas, griežtėjančią retoriką, ypač išrinkus Vladimirą Zelenskį. 2021-aisiais V. Putinas parašė garsiąją istorinę „analizę“, kur gana atvirai pareiškė, kad Ukraina neturi teisės egzistuoti, kvestionavo valstybingumą. Tai padėjo intelektualinės propagandos pamatus.

Grįžkime į 2021-ųjų rudenį ir žiemą, tada jau buvau palikusi tarnybą NATO, bet gerai žinojau apie žvalgybinę informaciją, kuria amerikiečiai dalijosi su draugais bei sąjungininkais. Ką matė jie ir aš, sutapo. Žinoma, neturėjau visų detalių, bet mačiau, kad tai nėra tik jėgos demonstravimas. Tai iš tiesų buvo pasirengimas karui. Jei pradedi statyti pontoninius tiltus, atsiveži įrangą kėlimuisi per upes, kraujo rezervus, to karinėms pratyboms nedarai.

Politine prasme, jis pamanė, kad tai tinkamas ir palankus laikas, nes politiškai buvome silpni. Prezidentas J. Bidenas nedarė įspūdžio V. Putinui, kancleris Olafas Scholzas buvo neseniai išrinktas, jo darbotvarkė buvo visai kita. Sakyčiau, kad jis vis dar neprilygsta vaidmeniui, kurio reikia lygiavertėms strateginėms varžyboms. Tada buvo Afganistanas, mūsų atsitraukimas padarė siaubingą įspūdį.

Iš viso to prezidentas V. Putinas darė išvadą, kad mes, kolektyviniai Vakarai, neskaitant kelių valstybių, Ukrainoje karinėmis priemonėmis nesikišime. Toks mąstymas įsigalėjo. Ne kartą jį savo akimis mačiau NATO ir įvairiuose viršūnių susitikimuose, man buvo akivaizdu, kad jo ketinimai tikri.

– Ar NATO pareigūnai, šalių atstovai nepakankamai įvertino Rusijos grėsmę ir globaliu mastu, ne vien nuvertindami ją Rytų Ukrainoje?

– NATO ambasadoriai ir šalys maitinamos žvalgybiniame medžiaga, kurią gauna iš savo tarnybų, JAV, britų, kitų sąjungininkų. Esu visiškai tikra, jie turėjo visą vaizdą, pati esu mačiusi užtektinai įvairių dokumentų.

Tačiau tokios informacijos turėjimas nereiškia, kad turi strategiją, politiką kaip reaguoti. Vokietija ir Prancūzija iš tiesų buvo nustebintos, kad V. Putinas pradėjo karą, bet ir jokios nuoseklios politinės diskusijos nevyko, kaip Aljansas reaguotų atakos atveju. Manau, visi laukė prezidento J. Bideno sprendimo. O jis nusprendė, kad mes būsime su Ukraina, ją remsime, bet į kovą prieš Rusiją nestosime. Kai jis taip pasakė, kitos Europos šalys žengė paskui. Knygoje tai vadinu klaida.

Yra strateginio dviprasmiškumo principas, kai kitą pusę palieki neapibrėžtoje padėtyje. Priverti prezidentą V. Putiną spėlioti, kokia bus mūsų reakcija. Bet atviras ir kolektyvinis sąjungininkų pasakymas, kad karinėmis priemonėmis proaktyviai neginsime Ukrainos, deja, buvo atviras kvietimas V. Putinui vykdyti karinę kompaniją. Padėtis nė kiek nepasikeitė ir dabar.

Puiku atvykti į viršūnių susitikimą ir kartoti, kad mes vieningi, NATO vienybė didesnė, nei buvo kada nors anksčiau. Atleiskite, bet tai mėšlas. Visi gali matyti, kad šalys skirtingose pusėse. Jei mes tai matome, mato ir V. Putinas, mato ir Kinija, ir Iranas.

NATO turėjo galimybių griebtis dviprasmiškumo, galėjo palikti galimybių, pavyzdžiui, priversti V. Putiną spėlioti dėl neskraidymo zonos virš Ukrainos. Tačiau nuo pat pradžių sąjungininkai pasakė, kad pasirengė ginti kiekvieną savo teritorijos colį, bet, Ukraina, atleiskite, stovite už jos. Tai gana mirtina klaida, nes dabar ukrainiečiai už tai moka kolosalią kainą.

– Ar viskas kilo iš amerikiečių baimės pradėti tiesioginį karą su Rusija, nenoro leistis į Trečiąjį pasaulinį karą, nenorėta pripažinti, kad karas ir taip gali peržengti Ukrainos ribas?

– Terminas Trečiasis pasaulinis karas, mano suvokimu, yra mėšlas. Yra skirtingi žaidėjai, kurie veikia skleisdami strategines žinutes. Štai vienas žaidėjas strateginei žiniai naudoja ir branduolinius grasinimus. Kitas turi mažiausiai tiek pat konvencinių ir branduolinių pajėgumų, bet paprasčiausiai sako: o ne, nesmokite mums, nesikišime. Tai strateginė žinia.

Nesakau, kad neturime būti nepasirengę. Žodines strategines žinutes reikėjo paremti kitomis. Pavyzdžiui, JAV dar konflikto pradžioje galėjo dislokuoti strateginius bombonešius, kurie būtų signalizavę Maskvai – mes pasirengę. Jūs norite kautis? Štai, mes jūsų pasienyje, esame Rumunijoje, Juodojoje jūroje, Suomijoje, Lenkijoje, Baltijos šalyse. Bet nieko tokio nevyko, nebuvo jokios NATO „strategijos“, jokio apgaulingo pozavimo, nieko nėra ir dabar.

Ar tai būtų neleidę V. Putinui elgtis taip, kaip jis pasielgė? Nežinau. Bet būčiau bent pabandžiusi ir pažiūrėjusi, kaip kinta situacija.

Tas pats ir su Juodąja jūra, kur mūsų beveik nėra. Aišku, prie to prisideda ir atvirai į Rusijos pusę stojanti Turkija, kontroliuojanti Bosforą. Bet šeštasis ar penktasis JAV laivynas galėjo plaukti ten ir pozicionuoti galią. Politinės valios tam nebuvo.

Per dabartinį mūsų strateginį konfliktą su Rusija V. Putinas naudoja įvairius instrumentus ir veikia aukštame lygyje, naudoja branduolinę kortą. Mes nieko panašaus nedarome. Kovoti ir mokėti reikia ukrainiečiams, o pastaruosius 18 mėnesių V. Putinas nedaro nieko kito, tik eskaluoja.

– Vakarų valstybės turėjo drąsiai stoti ir sakyti: na, turime branduolinių ginklų ir nebijome jų naudoti. Žinoma, ne puolimui...

– Sakau, kad tai tik žodinės žinios, nereikia jų dislokuoti.

Praėjo 18 mėnesių, artėja NATO viršūnių susitikimas Vilniuje. Manau, reikia strategiškai pakeisti visą žaidimą, pakelti strateginę dinamiką į aukštesnį lygį, kad grąžintume prarastą iniciatyvą. Dabar toliau darome tą pačią klaidą. Kai tik Vokietijoje kyla diskusijų dėl Ukrainos narystės NATO, per 2,5 sekundės pareigūnas pareiškia: ne, ne, ne, dabar netinkamas laikas Ukrainai prisijungti. Nuolat pasakome, ko daryti nesame pasiruošę. Nedarysime to, nedarysime ano, būtent tai girdi V. Putinas, o jis klausosi. Todėl jis paprasčiausiai mano ištversiantis ilgiau už mus. Ir laukia.

– Manote, taip yra, nes dalis Vakarų lyderių vis dar mano, kad įmanoma grįžti prie status quo ante, kaip buvo prieš Rusijos invaziją? Jei ukrainiečiai laimės, viskas grįš į normalią padėtį ir bus gerai?

– Pavyzdžiui, NATO vadovo Jenso Stoltenbergo pareiškimai. Neseniai lankydamasis Vokietijoje jis kalbėjo, kad pirmiausia ukrainiečiai turi apginti valstybingumą, jei išliks kaip valstybė, turi grįžti ir diskutuosime dėl narystės. Taigi, klausimo ant stalo nė nėra. Tai absoliučiai klaidinga strateginė žinia Rusijai.

Kodėl jis taip sako? Nes NATO viduje nėra konsensuso. Yra 22 valstybės, tarp jų ir jūsiškė, jos įvairiais instrumentais ir platformomis pasisako už pagreitintą narystę. Bent jau suteikime Ukrainai aiškų kelią, grafiką, Vilniuje praneškime, kad Ukraina taps nare, pavyzdžiui, per kitą viršūnių susitikimą Vašingtone. Ir pradėkime rengtis, išmeskime narystės veiksmų planą (MAP). Jau beprasmiška reikalauti, kad Ukraina įgyvendintų visus veiksmus. O tai būtų iš tiesų nustebinę V. Putiną, jis to nesitiki.

Ir tada yra JAV su prezidentu J. Bidenu, jis nėra pasirengęs atsisakyti MAP, dar yra Prancūzija ir Vokietija, jos už uždarų durų viliasi, kad kada nors bus paliaubos, o tada pirmosios pasiūlys rengti taikos derybas. Nors ir sakys, kad remia Ukrainą, bet siūlys „taikos sutarimus“. Abejoju, kad jos remia Ukrainą taip, kaip viešai sako.

Tada yra pietinės valstybės, pavyzdžiui Italija, Ispanija, jos remia Ukrainą, bet strateginiai interesai kitur – jos žvelgia į Afriką, migraciją. Yra dar dvi NATO narės, kurios atvirai stoja į teroristinio režimo pusę – Turkija ir Vengrija.

Puiku atvykti į viršūnių susitikimą ir kartoti, kad mes vieningi, NATO vienybė didesnė, nei buvo kada nors anksčiau. Atleiskite, bet tai mėšlas. Visi gali matyti, kad šalys skirtingose pusėse. Jei mes tai matome, mato ir V. Putinas, mato ir Kinija, ir Iranas.

Atviras ir kolektyvinis sąjungininkų pasakymas, kad karinėmis priemonėmis proaktyviai neginsime Ukrainos, deja, buvo atviras kvietimas V. Putinui vykdyti karinę kompaniją. Padėtis nė kiek nepasikeitė ir dabar.

Todėl pasisakau (apie tai rašau ir knygoje) už tai, kad privalome galvoti apie strateginį žaidimo pokytį. Turime pakeisti strateginę dinamiką. Štai, jei ukrainiečiai ir išvaduos kiek nors teritorijų, bet artimiausiais mėnesiais neišlaisvins visos šalies, nesu tikra, ką V. Putinas darys toliau. Jis susprogdino Kachovkos užtvanką ir nesulaukė jokios bausmės, jokios reakcijos, tik žodinių pasmerkimų. Jei būčiau jis, žengčiau kitą žingsnį. Jis eskaluos žemesniame nei branduoliniame lygmenyje, nes turi daug instrumentų, kad ir Zaporižios AE.

– Knygoje teigiate, kad Kinija išvien su Rusija siekia pakeisti tarptautinę sistemą, jie akylai stebi ir karą?

– Dvejus su puse metų dalyvavau diplomatiniuose procesuose su Kinija, turėjau daug progų pakalbėti su kinų pareigūnais ir prieš karą, ir per jį. Dirbdama NATO studijavau Kinijos ir Rusijos partnerystę.

Jei būčiau Xi Jinpingas, pažvelgęs į savo kortas matyčiau vien palankias galimybes. Pirmiausia, galiu Rusiją paversti mažesniuoju partneriu. Puikumėlis. Rusija tikrai silpnesniojo pozicijoje. Antra, galiu žaisti su visomis vadinamosiomis trečiosiomis valstybėmis, esančiomis tarp Rusijos partnerių, draugų ir Kinijos verslo partnerių Afrikoje bei Viduriniuose Rytuose. Galiu pradėti diplomatinę iniciatyvą ir vaidinti, kad nešu taiką. Tą Kinija jau darė anksčiau, taip siekia naudos tarptautinėje arenoje.

Ir trečia, jie kasdien analizuoja karą, nagrinėja jį, siekia tobulinti planavimą ir suvokimą, studijuoja ir mūsų atsaką.

Vos prieš kelias savaites kancleris O. Scholzas priėmė Kinijos premjerą kartu su didele ekonomine delegacija. Prieš tai kinai jam pranešė – galite rengti spaudos konferenciją, bet be jokių kritiškų klausimų, neliesti Taivano, uigūrų, žmogaus teisių. Galite atvesti firmų vadovus ir pasirašyti didelius kontraktus. Jei būtume kinai, tikrai laikytume tai sėkme. Jie Kinijai pasiūlė baltą lapą.

– Vokietija neseniai paskelbė nacionalinę saugumo strategiją, išreiškė daugiau įsipareigojimų saugumui. Kaip ją vertinate?

– Ši strategija tėra popieriaus lapas, tai tik lapas po lapo, kur apibūdinama pasaulio padėtis. Tai analizė, bet strategija atrodo kitaip, strategija aiškiai apibrėžia interesus, tikslus, kaip juos pasiekti, kiek resursų skirti skirtingiems tikslams ir, svarbiausia, kas yra prioritetas. Viso to čia nėra.

Tai tėra neįpareigojantis labai sudėtingo ir žiauraus pasaulio aprašymas, Vokietijos sakymas, kad esame įsipareigoję daryti viską, jog puoselėtume bendradarbiavimą dėl klimato kaitos ir t. t. Kinijai skirtos tik dvi eilutės, tai viską pasako.

– Kaip apskritai vertinate NATO atsaką į naujus išbandymus? Ar reaguojama laiku ir tinkamai, ar vėl velkamos kojos?

– Visi veiksmai, patenkantys į NATO programą didinti atgrasymui ir gynybai, yra geri. NATO pajėgų modeliai, planai ginti Baltijos šalis, didinti pajėgų buvimą, tai žingsniai tinkama linkme. Visi šie resursai ir galimybės skirti perduoti žiniai – mes pasirengę apsiginti, o tai labai svarbu.

Tai rutina, skirtinguose frontuose (nuo kibernetikos iki hibridinio karo) pajėgas didiname nuo 2014-ųjų. Bet mūsų atgrasymas nesuveikė. Negebame atgrasysi V. Putino nuo to, ką jis padarė ir daro Ukrainoje.

Todėl manau, kad NATO strateginiu lygmeniu turi ilgalaikio planavimo, pajėgų dislokavimo silpnybių. Vaikščiojimas aplink ir kartojimas, kad esame sėkmingiausias aljansas istorijoje, įspūdį padarys tik Briuselyje prie komunikato dirbantiems pareigūnams. Matome, kad Kinija, Rusija ir kitos autoritarinės valstybės daug investuoja į hibridinę karybą, modernizuoja branduolinius arsenalus.

Asmeniškai viliuosi, kad tos 22 šalys, įskaitant jūsiškę, per NATO viršūnių susitikimą Vilniuje neatsitrauks nuo spaudimo. Kaip neseniai tviteryje rašė Linas Linkevičius: turime galvoti nestandartiškai ir palikti komforto zoną. Kai galvoju apie tai, dėl ko lošiama, būtina galvoti nestandartiškai.

Žinau, kad Vakaruose yra žmonių, galvojančių labai strategiškai, sakančių tinkamus dalykus. Su dalimi jų esu dirbusi, pavyzdžiui, naujuoju Čekijos prezidentu Petru Pavelu. Labai gerbiu Suomijos Vyriausybę, Estijos premjerę.

Yra pavienių individų, kurie suvokia dėl ko lošiama, jie ragina veikti. Tačiau kiti turi sekti. Todėl knygoje teigiu, kad mums reikia naujo Winstono Churchillio.

Reikia strategiškai pakeisti visą žaidimą, pakelti strateginę dinamiką į aukštesnį lygį, kad grąžintume prarastą iniciatyvą. Dabar toliau darome tą pačią klaidą.

– Kas NATO viršūnių susitikime bus nuspręsta dėl Ukrainos? Apie narystės pasiūlymą jau atvirai nebekalbama, tik apie tam tikras garantijas.

– Pradėkime nuo kalbos. Nėra jokių garantijų, jei jos nėra 5-asis straipsnis. Nuolatinį narystės ir saugumo garantijų supainiojimą vadinčiau net nemoraliu. Ukrainai saugumo garantija būtų tik patikima – jei ateitų viena ar kelios valstybės ir pasakytų, kad stoja į kovą kartu bei siunčia savo karius. Tai saugumo garantija, visa kita tėra parama.

Vilniuje pamatysime ilgalaikės pagalbos paketus, susietus ir su ilgalaikiais biudžetais, procesus, kaip užtikrinti ilgalaikę karinę paramą Ukrainai. Bus kuriami tam tikri fondai, bet tai nieko nauja, tokie fondai Ukrainai egzistuoja jau 10 metų, vieną aš ir administravau. Bet bus užklijuota nauja etiketė.

Tada bus pristatyta nauja NATO ir Ukrainos taryba, jau girdite iš mano tono – tai pajuoka, nes tai tėra dar viena etiketė. Sakoma, kad Ukraina sėdės prie stalo kaip lygi. Ne, taip nebus, nes ji toliau kaip partnerė dalyvaus diskusijų forume.

Todėl Vilniuje jiems bus labai sunku sugalvoti, ką pristatyti kaip laimėjimus. Jei pažvelgtume į turinį, atmestume ilgalaikę karinę paramą, Ukraina nelabai ką daugiau ir gaus. Nebent tos 22 šalys sugebėtų sukurti sumaištį.

Labai dažnai sakoma, kad nereikia rizikuoti NATO vienybe, neturime viešai rodyti nesutarimo. Bet vėl grįžtu prie esminio punkto: visi, studijuojantys NATO, jau mato nesutarimus dėl to, kiek Aljansas turi padėti Ukrainai. Todėl tikiuosi, kad tos 22 šalys liks ryžtingos.