Romanas Aninas yra Rusijos tiriamosios žurnalistikos atstovas, dirbęs laikraštyje „Novaja gazeta“ ir 2020 m. kartu su bendraminčiais įkūręs nepriklausomą portalą „iStories“. Interviu R. Aninas kalbėjo apie galimus pavojus Vladimirui Putinui dėl sprendimo įsiveržti į Ukrainą, apie šiuo metu stebimus privačios karinės bendrovės „Wagner“ vadovo Jevgenijaus Prigožino ir Nacionalinės gvardijos vado Viktoro Zolotovo manevrus dėl valdžios ir apie tai, ar galimas Rusijos pralaimėjimas Ukrainoje gali reikšti naują suirutę.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Jis yra dėstęs žurnalistiką Maskvoje ir dirbę tarptautiniuose tinkluose, įskaitant Tarptautinį tiriamosios žurnalistikos konsorciumą (angl. International Consortium of Investigative Journalists, ICIJ) ir Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos pranešimų projektą (angl. Organized Crime and Corruption Reporting Project, OCCRP), tyręs milijonus dokumentų, nutekintų vadinamuosiuose Panamos popieriuose. Jis taip pat rengė išsamią informaciją apie Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovybę.
2021 m. Rusijos valdžios institucijos jį paskelbė „užsienio agentu“. Šiuo metu R. Aninas gyvena užsienyje.
– Daugelis Vakarų ekspertų teigia, kad mažai tikėtina, jog V. Putinui būtų mestas iššūkis arba jis būtų nuverstas pačios Rusijos, Kremliaus, iniciatyva. Jei tikėsime jūsų straipsnio (sausio mėnesio „iStories“) pavadinimu – „Prasidėjo klanų karas dėl V. Putino sosto“ – jūs nepritariate šiam skepticizmui. Kodėl?
– Aš manau, kad prasidėjo klanų karas dėl jo sosto. Tačiau tai nereiškia, kad jis bus nuverstas. V. Putinui jau virš 70-ies metų, jis nėra jaunuolis. Tai reiškia, kad jo aplinka supranta, jog anksčiau ar vėliau jis mirs arba pasitrauks. Jie supranta, kad reikia apsvarstyti įvairius scenarijus, kurie gali susiklostyti po jo mirties. Tačiau didžiausia jo artimiausio rato problema yra susiskaldymas – jie jau dešimtis metų nuolat kovoja vieni su kitais dėl suartėjimo su juo, dėl galimybės daryti įtaką jo sprendimams, dėl valdžios. Šios kovos neretai būdavo ne „šaltosios“, o pakankamai įnirtingos.
Yra daugybė pavyzdžių. Pavyzdžiui, [Saugumo tarybos narys ir Nacionalinės gvardijos (Rosgvardija) vadas Viktoras] Zolotovas, kuris yra labai artimas V. Putinui – tiksliau, buvo labai artimas Putinui. Anksčiau jis buvo jo asmens sargybinis, labai daug laiko leidęs su V. Putinu.
V. Zolotovas nekenčia [Federalinės saugumo tarnybos (FSB) direktoriaus Aleksandro] Bortnikovo, o A. Bortnikovas nekenčia V. Zolotovo; jie nuolat ginčijasi. Taigi, jiems labai sunku susitarti dėl galimo įpėdinio. Todėl manau, didėja tikimybė, jog vienas iš jų arba jo suburta koalicija pradės veikti dar V. Putinui esant gyvam ar esant valdžioje, – jie supras, jog neverta švaistyti laiko.
– Kai rašote, kad jau vyksta kova dėl V. Putino sosto, ko šie žmonės nori – pakeisti V. Putiną ar priartėti prie caro, šnibždėti jam į ausį?
– Viskas dar paprasčiau. Jie nori išsaugoti savo gyvybę, turtą, artimųjų gyvybes. Jie supranta, kad Rusijai pralaimėjus karą – nes niekas iš jų nebetiki pergale – prasidės kova dėl sosto. O ją pralaimėję praras viską – valdžią, turtą...
Įsivaizduokite, kad kitas Rusijos prezidentas bus asmuo iš [Nikolajaus] Patruševo, kuris vadovauja Rusijos nacionalinio saugumo tarybai – vienai svarbiausių šalies valdžios institucijų – klano. Tai reiškia, kad žmonėms, kurie visus šiuos metus kovojo prieš jį, nepavyks išsaugoti savo turto ar net gyvybės ar galbūt laisvės, ir jie tai supranta. Ir būtent tai, mano manymu, privers juos stoti į išties nuožmų karą. Jie kovos už savo gyvybes.
Kita problema – jie visi yra įstrigę šiame laive dėl sankcijų, dėl dalyvavimo įvairiuose nusikaltimuose. Jie negali išvykti iš šalies. Jie negali tiesiog pasakyti: „Gerai, išduokime V. Putiną ir kur nors išvažiuokime“. Jie yra įstrigę. Įsivaizduokite viena kitos nekenčiančias gyvates, sugrūstas į vieną butelį.
– Kaip pats V. Putinas reaguoja į šią kovą dėl valdžios? Yra tokia interpretacija, kad jis siekia supriešinti savo pavaldinius ir tokiu būdu juos susilpninti, pats išlikdamas stiprus.
– Prieš karą jis iš tiesų laikėsi tokios strategijos. Jis mėgsta elgtis kaip teisėjas tuose vidinio rato mūšiuose. Šiandien, aišku, taip nebėra, nes vieši susirėmimai tarp buvusio asmens sargybinio ir „Wagner“ grupės įkūrėjo Jevgenijaus Prigožino ir gynybos ministro Sergejaus Šoigu, tarp J. Prigožino ir Čečėnijos Respublikos vadovo Ramzano Kadyrovo tikrai nestiprina V. Putino galios. Atvirkščiai – jie ją silpnina.
V. Putino, kaip politiko, problema ta, kad jis bijo priimti sprendimus, jis mieliau sėdėtų, nieko nedarytų, lauktų, kol problema savaime išsispręs...
– Tai gana keistas žmogaus, priėmusio sprendimą įsiveržti į kaimyninę šalį, vertinimas.
– Bet juk tai – skirtingi sprendimai. Nes priimdamas šį sprendimą jis tikėjo, kad tai bus labai lengvas karas; jis tikėjo, kad užkariaus Ukrainą per tris dienas. Taigi jis iš tikrųjų niekuo nerizikavo.
Sprendimas ką nors daryti savo klano viduje [yra kitoks] – ir jis, V. Putinas, iš tikrųjų nelabai turi, iš ko rinktis. Jei paskaitytumėte viešus Prigožino, daugelio kitų nuomonių lyderių, vadinamųjų patriotų, pasisakymus, pamatytumėt, kad jie jau pradėjo jį kritikuoti. Jie jau pradėjo kalbėti apie tai, kad jis išduoda šalį.
Tai labai rimti kaltinimai, todėl V. Putinui reikia imtis veiksmų, t. y. pradėti represijas prieš buvusius sąjungininkus, arba gali būti per vėlu. Ir tai labai sunkus sprendimas. Absurdiška, tačiau tokio pobūdžio sprendimas jam yra sudėtingesnis, nei sprendimas įsiveržti į Ukrainą.
– Kitas sprendimas, kurį jis galėjo priimti, bet nepriėmė, – paskirti kokį nors savo eilės laukiantį įpėdinį. Kodėl jis to nepadarė?
– Manau, todėl, kad jis neturi tinkamo kandidato. Jis žino, kad jo klanai yra susiskaldę, todėl labai sunku rasti žmogų, kuris tarnautų visiems klanams. Ir kartu todėl, kad jis labai bijo dėl savo laisvės ir gyvybės. Jis bijo prarasti valdžią. Manau, kad šiuo metu jis labiausiai gailisi dėl to, kad neturi sūnaus, kuris galėtų tapti natūraliu įpėdiniu...
Prieš penkerius metus rašiau apie jo asmens sargybinius – kaip jie buvo apdalinti postais įvairiose agentūrose, ypač slaptosiose tarnybose. Vieno iš asmens sargybinių paklausiau: „Kodėl V. Putinas tai daro?“ Atsakymas buvo labai paprastas: „Nes jis pasitiki šiais žmonėmis. Šie žmonės 20 metų stovėjo jam už nugaros su ginklu ir jo nenužudė“.
Įpėdinio paskelbimas yra rizikingas sprendimas, nes kaip jis gali būti tikras, kad įpėdinis neišduos jo kitą dieną po to, kai taps prezidentu? Štai ko jis bijo, ir esu tikras, kad V. Putinas sieks būti dar kartą perrinktas į prezidento postą.
– Kaip ši kova dėl valdžios ar įpėdinystės atsilieps jo palikimui, dėl kurio jis lyg apsėstas?
– Manau, kad šiomis dienomis tapo aišku, koks yra jo palikimas ir koks bus jo istorinis vaidmuo. Šiandien jau aišku, kad į Rusijos ir į pasaulio istoriją jis įeis kaip Hitlerio tipo vadovas, kaip vienas baisiausių diktatorių, pradėjusių vieną žiauriausių karų Europoje. Jis norėjo likti Rusijos ir pasaulio istorijoje kažkur tarp Petro I ir Jekaterinos Didžiosios. Tačiau jis bus kažkur tarp Hitlerio ir [buvusio Libijos vadovo Muamaro] al-Gaddafio.
– Pakalbėkime apie tuos, kurie pretenduoja į jo sostą, ir pradėkime nuo labiausiai pagarsėjusio – tai neabejotinai J. Prigožinas. Kas yra tas „laimingasis senelis“, iš kurio J. Prigožinas šaiposi savo naujausiuose vaizdo įrašuose? Ar tai [Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas generolas Valerijus] Gerasimovas, kaip jis vėliau teigė, ar „bunkerio senelis“, kaip nuo karo pradžios ne kartą buvo vadinamas V. Putinas?
– Esu visiškai tikras, kad tai V. Putinas, o ne V. Gerasimovas. Visų pirma, „senelis“ yra V. Putino pravardė, ir visi tai žino. J. Prigožinas tą pravardę pasirinko neatsitiktinai. Be to, jis neabejotinai supranta, kad V. Gerasimovas oficialiai vadovauja vadinamajai „specialiajai karinei operacijai“, tačiau visus svarbiausius sprendimus, žinoma, priima V. Putinas. Ir sprendimą, ar aprūpinti bendrovės „Wagner“ samdinius ginklais ir šaudmenimis, priima ne V. Gerasimovas, o V. Putinas.
Be to, labai svarbus ir įdomus yra J. Prigožinio viešas pareiškimas [tame pačiame vaizdo įraše], kad gegužės 10 d. jo kariai ketina palikti Bachmutą. Visi atkreipė dėmesį tik į pirmąją šio pareiškimo dalį. Tačiau, mano nuomone, paskutinė dalis yra svarbesnė. Jis pasakė, kad „mes pasitrauksime gegužės 10 d. ir lauksime, kol Rusijos žmonėms mūsų prireiks, o tai, mūsų manymu, įvyks tikrai greitai, turint omenyje, kaip elgiasi mūsų lyderiai“.
Akivaizdu, kad jis turėjo omenyje kažkokią revoliuciją, perversmą ar dar ką nors. Taigi, jo nuomone, bendrovė „Wagner“ yra tokia karinė grupė, kuri atstovauja daugumos rusų interesams, ir jei rusams jų prireiks, jie bus pasiruošę. Tai labai pavojingas pareiškimas, tačiau niekas į tai neatkreipė dėmesio. Bet aš manau, kad V. Putinas ir jo žmonės Kremliuje tikrai skaito tarp eilučių.
– Jei iš tiesų taip, kaip jūs sakote, ar V. Putinas gali leisti, kad J. Prigožinas išvengtų atsakomybės? Taip pat buvo dar vienas pareiškimas, kuriame jis teigė, kad „turėtume sumažinti savo nuostolius, įtvirtinti laimėjimus ir įšaldyti karą Ukrainoje“. Rusijoje žmonės į kalėjimą sodinami už daug aptakesnius pasisakymus.
– Tikrai taip. Vėlgi, šie pareiškimai silpnina V. Putino galią.... Ir tai labai įdomu, nes jie labai priklausomi vienas nuo kito. J. Prigožinas yra atsakingas už 50 000 karių svarbiausiame fronto linijos ruože. Jei jie pasitrauks, karas baigsis – arba Rusijos kariuomenė patirs labai rimtą pralaimėjimą.
J. Prigožinas priklausomas nuo V. Putino, nes jo samdiniai negali kovoti be amunicijos, be ginklų. Todėl aš manau, kad V. Putinas labiau nei [Ukrainos prezidentas Volodymyras] Zelenskis svajoja, kad J. Prigožinas ten žūtų – tai būtų geriausias šios problemos sprendimas.
– Ką apie Rusiją sako tai, kad buvęs moterų smaugikas, banditas, o dabar kūju visiems grasinantis asmuo pretenduoja į aukščiausią valdžios postą? Turime istorinių analogų – Stalinas buvo bankų plėšikas. Bet vis dėlto.
– Tiesą sakant, nemanau, kad bent jau naujausioje istorijoje būta tokios šalies analogų. Kartais užsimerkiu ir įsivaizduoju, kad esu kažkur 2007 m., pas mane atvyksta scenaristas iš Holivudo ir sako: „Klausyk, štai nuostabi knyga arba scenarijus, kuriame rašoma, kad Rusija pradeda karą prieš Ukrainą, V. Putinas dvejus metus neišlenda iš bunkerio, pagrindinis karo vadas yra buvęs nusikaltėlis, kuris mušdavo ir plėšdavo moteris. Jis verbuoja dešimtis tūkstančių kalinių ir jie be jokių skrupulų žudomi fronte, o Rusija tampa labiausiai izoliuota šalimi, panašia į Iraną ir Šiaurės Korėją“. Tuomet būčiau pasakęs scenaristui, kad jis išprotėjo. Bet šiandien tokia yra tikrovė.
Kalbėjome apie V. Putino palikimą. Kai jis tapo prezidentu, Rusija buvo viena iš labiausiai išsivysčiusių, elitinių pasaulio šalių. Kur ji yra šiandien? Tai didžiulė tragedija, žinoma, pirmiausia Ukrainai, bet [pažiūrėkite], ką V. Putinas padarė su Rusija – jis nubloškė savo šalį dešimtmečius atgal, ir aš nežinau, kiek iš tikrųjų reikės laiko, kad ji atsigautų, ir ar tas atsigavimas apskritai įmanomas.
– Jei J. Prigožinas iš tiesų turi kažkokį rimtą žaidimo planą, ką jis galėtų pasiūlyti Rusijos žmonėms?
– Reikia pripažinti, kad jis yra labai talentingas viešųjų ryšių specialistas, ir jis jau tada bandė „parduoti“ idėją: „Pažiūrėkite į tuos storus, nusipenėjusius katinus iš Rubliovkos, turtingiausius Rusijos žmones. Jie išdavė šalį. Jie siunčia jūsų sūnus į frontą. Jie viską pavogė. Jūsų sūnūs ten žūsta. Aš žinau, kaip laimėti karą, bet šitie išdavikai man neleidžia. Jie neleidžia mums laimėti“.
O rusai tuo tiki. Jis tampa vis populiaresnis. Nes jis iš tikrųjų sako tiesą arba sako tai, ką rusai nori girdėti. Nes, deja, dauguma rusų iš tiesų palaiko karą, arba gal ne tiek patį karą, bet jie galvoja, kad „jeigu mes jau pradėjome karą, tai negalime jo pralaimėti. Mes turime eiti iki galo“. O J. Prigožino idėjos tai atliepia.
– Jis taip pat yra vienintelis, kuris, palyginti su kitais, tam tikra prasme gali pasigirti didesne ar mažesne sėkme Ukrainoje.
– Būtent. Taip sako ukrainiečiai. Taip sako Vakarų ekspertai. Taip sako ir Rusijos gyventojai: Kad jo privati kariuomenė yra pajėgesnė už oficialią kariuomenę.
– Turint visa tai omenyje, kas, jūsų manymu, nugalės šioje J. Prigožino ir S. Šoigu bei V. Gerasimovo dvikovoje?
– Tai iš tiesų priklausys nuo to, kas nutiks po Ukrainos kontrpuolimo ir jo metu. Viskas gali pradėti keistis ir vystytis labai greitai, ir aš bijau, kad mes esame per žingsnį iki tikro chaoso Rusijoje pradžios, nebent V. Putinas nuspręstų išvesti kariuomenę, uždaryti šalį, paskelbti karinę diktatūrą, suimti visus savo priešus ir paversti Rusiją dar viena Šiaurės Korėja...
– Jei jis nuspręstų taip pasielgti, ar jam pavyktų?
– Čia ir yra esmė. Manau, kad jis nėra tam pasirengęs ir tikisi stebuklo. Jis nieko nedaro. Jis tarsi užstrigo savo bunkeryje. Todėl jis ir kritikuojamas. Jei paskaitysite populiariausius „Z“ kanalus, žmonės klausia: „Kur mūsų lyderis? Koks mūsų planas? Ar mes ketiname laimėti?“ Jis bijo tai daryti, todėl manau, kad jis to nedarys. Viena vertus, aš bijau, o kita vertus, tikiuosi, kad sėkmingas [ukrainiečių] kontrpuolimas pradės karštąją elito kovą, užvirs visą tą chaosą.
Tačiau man neramu, kad šis mūšis gali baigtis dar blogesnio kandidato pergale. Ir tai bus tikras iššūkis Vakarams. Kaip elgsis Vakarai? Įsivaizduokite, kad šį mūšį laimi J. Prigožinas ir antrą pagal dydį branduolinių ginklų arsenalą turinti šalis atsiduria žinomo nusikaltėlio rankose, nusikaltėlio, kuris yra dar blogesnis už V. Putiną, bepročio, sadisto, mėgstančio kankinti žmones ir juos žudyti, rankose.
Labai tikiuosi, kad Vakarai turi planą, kaip elgsis, jei karą [dėl valdžios] laimės toks žmogus kaip J. Prigožinas ar [Igoris] Girkinas (dar žinomas kaip Igoris Strelkovas, 2014 m. prisidėjęs prie Krymo aneksijos ir rėmęs ginkluotus separatistus Rytų Ukrainoje) ar dar kas nors.
Deja, elito, turinčio valdžią, gretose nėra protingų žmonių. Liberalai labai silpni. V. Putino aplinkoje yra keletas liberalų – pavyzdžiui, [ilgametis Kremliaus strategas Sergejus] Kirijenka, [Aleksejus] Kudrinas, [Anatolijus] Čiubaisas – bet šie žmonės neturi fizinės galios. Žlugusioje valstybėje – o mano nuomone, Rusija yra žlugusi valstybė – laimi tas, kuris turi didžiausią ginklą. Deja, liberalios jėgos tiek V. Putino aplinkoje, tiek apskritai Rusijoje neturi tokios galios, jos negali ja pasinaudoti.
– Dar viena spalvinga figūra – Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas, „žymusis čečėnų akademikas“, kaip jį pavadinote savo straipsnyje, kuris buvo pasirengęs pakeisti „Wagner“ karius savo „Achmat“ būriu Bachmute. Kokių realių ar nerealių ambicijų gali R. Kadyrovas turėti šioje kovoje dėl valdžios?
– Manau, kad dauguma ekspertų šiek tiek pervertina jo ambicijas. Nemanau, kad jis turi kokių nors prezidentinių ambicijų ar panašiai. Jei pažvelgtumėte į tai, ką jis daro savo respublikoje, jis į svarbiausius postus sodina savo giminaičius. Tai juokinga. Manau, kad į svarbiausius postus Čečėnijoje jis jau paskyrė daugiau nei 25 ar 30 savo šeimos narių.
– Monarchistinis požiūris?
– Būtent. Mano nuomone, jis tiesiog nori būti ten, kur yra dabar, – Čečėnijos lyderis, Čečėnijos karalius, žmogus, kuris Čečėnijoje gali daryti ką nori ir tuo pat metu gauti pinigus iš federalinio biudžeto. Tai neįtikėtina valstybė valstybėje, kurią finansuoja visi rusai. Čečėnija, manau, daugiau nei 90 proc. priklauso nuo pinigų iš federalinio biudžeto. Taigi nemanau, kad jis turi kokių nors kitų ambicijų nei tiesiog likti valdžioje iki gyvos galvos ir perleisti valdžią vienam iš savo giminaičių.
– Pereikime prie ne tokių spalvingų asmenybių. Turime daugybę klanų, tokių kaip Patruševo, milijardieriaus Jurijaus Kovalčiuko, oligarcho Igorio Sečino ir pan. Kaip vertintumėte jų galimybes užkopti į patį viršų?
– Žinoma, visi jie skirtingi. Manoma – na, manau, tai yra faktas – kad J. Kovalčiukas yra antras [galingiausias] žmogus šalyje. Jis yra vienas iš artimiausių V. Putinui žmonių, ir neabejotinai žinojo apie invaziją, galbūt net prisidėjo priimant tokį sprendimą. Tiksliai nežinome, bet taip mano dauguma ekspertų.
Tuo pat metu žmonės, kurie laikomi seniausiais V. Putino draugais, pavyzdžiui, I. Sečinas, [gynybos konglomerato „Rostech“ vadovas Sergejus] Čemezovas, J. Kovalčiukas, taip pat tarpusavyje nesutaria. Pavyzdžiui, [bendrovės „Transneft“ vadovas Nikolajus] Tokarevas, kartu su V. Putinu tarnavęs KGB Vokietijoje, nuolat kovoja su I. Sečinu, kuris taip pat yra senas V. Putino draugas. Kai kuriais atvejais dėl jų žmonėms net buvo iškeltos baudžiamosios bylos. V. Putino vidinio rato žmonės negali pradėti baudžiamųjų bylų vieni prieš kitus, todėl jie kelia bylas antro ar trečio ešelono žmonėms, pavaldiniams, ir tai nepasikeitė.
Šaltinių teigimu, per pastaruosius metus šios kovos suintensyvėjo, nes pyragas tampa vis mažesnis. Jie supranta, kad rizika yra didesnė, todėl siekia kuo geriau apsaugoti savo klaną ir susilpninti kitus klanus. Visa tai vyksta už uždangos. Todėl svarbiausių, daugumos jų, mes nematome.
– Savo straipsnyje jūs tarsi suskirstėte juos į tris pagrindines stovyklas. Viena iš jų buvo „kraujo ištroškusiųjų“, kuriai priskyrėte tokius žmones kaip J. Prigožinas ir panašiai; tada buvo „privilegijuotųjų“, kuriems priklauso artimiausia V. Putino aplinka, oligarchai, finansininkai ir pan.; ir trečioji – „tamsusis arkliukas“, vadinamieji „patriotai“, žmonės, norintys pašalinti korumpuotus ir nekompetentingus aukščiausius Kremliaus valdžios sluoksnius, bet taip pat norintys laimėti karą. Kaip klostosi šios lenktynės?
– Rusijai – ir ne tik jai, bet ir Ukrainai bei visam pasauliui – geriausia būtų, jei laimėtų „privilegijuotųjų“ klanas. Turiu omenyje tai, kad V. Putino vidiniame rate nėra gerų žmonių, visi jie korumpuoti, visi dalyvauja įvairiuose nusikaltimuose, bet yra žmonių, protingesnių už J. Prigožiną ar I. Strelkovą.
Jei šie žmonės galiausiai supras, kad gali sustabdyti karą ir labai greitai viską Rusijoje pakeisti – įsivaizduokite situaciją, kai klanų koalicija pristato V. Putino galvą į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ir pažada: „Mes išvesime visus karius iš Ukrainos, grįšime prie 1999 m. sienų, suteiksime Ukrainai saugumo garantijas, o mainais Vakarai garantuos mūsų saugumą – mūsų ir mūsų turto – atšauks visas sankcijas ir pradėsime viską nuo pradžių“.
Manau, kad Vakarai, kurie jau tikrai pavargo nuo karo, su tuo sutiktų, nes tai reikštų Ukrainos pergalę, karo pabaigą ir naujų santykių su Rusija pradžią. Tiesą sakant, tai būtų geriausias įmanomas scenarijus. Ir aš labai tikiuosi, kad tų, kuriuos vadiname „privilegijuotaisiais“ koalicija, anksčiau ar vėliau tai supras; priešingu atveju Rusija įstrigs kažkur tarp J. Prigožino ir I. Strelkovo. O tai nėra labai geras variantas.
– Kas nutiks, jei Ukraina laimės karą mūšio lauke?
– Visi tikimės, kad tai įvyks, kad Ukraina laimės mūšio lauke. Tai reikštų, kad Rusijoje prasidės chaosas, prasidės „klanų karas“, apie kurį kalbėjome... prasidės Smuta (Rusijos istorijoje 1598–1612 metais tvyrojusi didžioji suirutė), o tada pamatysime, kas laimės šį karą.
Negalime numatyti vėlesnių scenarijų. Jų spektras labai platus – nuo visiško chaoso ir Rusijos virtimo Afrikos valstybe su gaujomis ir nuolatinėmis kovomis gatvėse iki transformacijos į demokratinę šalį 20 ar 50 metų laikotarpiu. Aš nežinau. Tai priklausys nuo to, kas laimės karą dėl sosto.
