Per 26-erius gyvenimo metus ši mergina patyrė daug – nuo pirmųjų plataus masto invazijos dienų ji gynė savo tėvynę ir vos per kelis mėnesius pamatė mirtį, nelaisvę ir siaubingus rusų okupantų žiaurumus. Šiuo metu ukrainiečių karė Alina Panina atlieka reabilitaciją Lietuvoje, tačiau jau veržiasi į kovą.
Tekstą galite skaityti ir rusų kalba.
Prieš kelerius metus pasienio apsaugos tarnybos kinologė Alina Panina net neįsivaizdavo, ką jai teks išgyventi. Tačiau šiandien ukrainietė užtikrintai sako, kad net ir žinodama, ko tikėtis, ji eitų į karą.
„Suprantate, prieš karą bijojau net mažiausios injekcijos ir švirkšto, bijojau kraujo, alpdavau vos jį pamačiusi. Bet kai patenki į tokias aplinkybes, tiesiog neturi kito pasirinkimo. Aš laikiau nuplėštas vaikinų rankas ir kojas, kurias tiesiog privyniodavom tvarsliava, kad galima būtų jas išgelbėti. Ir visa mano baimė dingo“, – sako karė ir priduria, kad prieš kelerius metus negalėjo net įsivaizduoti, kur ją nuves gyvenimas ir ką jai teks patirti.
„Niekada nemaniau, kad nueisiu tokį kelią, išgyvensiu tokį gyvenimo etapą. Ir kad sugebėsiu atlaikyti tokį spaudimą, upes Rusijos kareivių pralieto kraujo. Kaip jie žudė civilius gyventojus, taikius žmones, vaikus, moteris, kaip jie mus bombardavo. Tai nelygus karas, nes mes su kulkosvaidžiais negalime nieko padaryti prieš aviaciją“, – neslepia apmaudo A. Panina.
Pirmosios karo dienos
Alina kilusi iš Voluinės srities ir iš pradžių dirbo pasieniete Lenkijos pasienyje, bet 2021 m. nusprendė persikelti į Mariupolį ir uoste tikrinti laivus, ar juose nėra draudžiamų daiktų. Naktį iš vasario 23 į 24 d. ji kartu su kitais pasieniečiais ėjo naktinę pamainą.
Alina prisimena nujautusi, kad netrukus įvyks kažkas baisaus, tačiau ir toliau vykdė įsakymus.
„Buvo labai baisu. Iš pradžių buvo neįprasta. Iš visų pusių girdėjosi galingi, stiprūs garsai, sprogimai, ir tu nežinojai, kur bėgti, ką apskritai daryti? Bet gavome nurodymus ir jų laikėmės. Gavome įsakymą nesitraukti iš tarnybos, laukti vietoje. (...) O paskui atvykome į savo dalinius, kur gavome papildomų ginklų, ir išvykome į paskirtas vietas, kur vyko Mariupolio gynyba“, – apie savo pirmąją dieną kare pasakoja A. Panina.
Alina yra ne tik pasienio pareigūnė, bet ir kinologė. Kaip pati prisimena, ji ne iš karto nusprendė tapti kinologe, tačiau mergina labai myli šunis, todėl buvo tikra, kad šis darbas jai teiks didelį malonumą.
„Dirbti su šunimi labai smagu. Tai ištikimas draugas, kuris niekada tavęs neišduos, niekada tavęs nepakiš, tu visiškai gali juo pasikliauti“, – savo profesijos pasirinkimą aiškina Alina ir priduria, kad kinologo profesija ne tik suteikia galimybę visą laiką būti šalia savo geriausio draugo, bet ir pats mokslas gana įdomus.
„Tai visiškai kitokia mokymosi patirtis. Tai tas pats, kaip mokytis visiškai nežinomos kalbos. Tik mokaisi šunų kalbos, bendrauji su jais, supranti juos, jie supranta tave“, – aiškina ukrainietė.
Jau prasidėjus karui, du merginos ištikimi draugai – kokerspanieliai Sonja ir Džesė – ne kartą išgelbėjo jai gyvybę ir neleido pasiduoti net baisiausiose situacijose.
„Karo metu jie tapo tikrais mano angelais sargais – visada nukreipdavo mane nuo tam tikrų situacijų, kuriose galėjau žūti arba būti sužeista. Aš jais pasitikėjau 100 procentų. Jie nuvesdavo mane šonan nuo sprogimų ir šūvių – jie tai nujautė“, – pasakoja Alina.
Visą pasaulį apskriejo vaizdo įrašas, kuriame jos šuo gamykloje „Azovstal“ traukia Ukrainos himną.
„Visi kartu pradėjome giedoti Ukrainos himną, o šuo nutarė pritarti. Sunkiai pavyko sulaikyti juoką“, – prisimena karė.
Karo kasdienybė gamykloje „Azovstal“
Mariupolyje Alina išbuvo iki gegužės 17 d. Pirmiausia karė buvo dislokuota gamykloje „Azovmaš“. Ji buvo kartu su pasieniečių daliniu, kuriame tarnavo. Būdami „Azovmaše“ jie gynėsi, kad Rusijos kareiviai neprasiveržtų į miesto gilumą. Vėliau jai pavyko nusigauti į kitą gamyklą – „Azovstal“, kur praleido mėnesį. Alina prisimena, kad priešas, žinodamas apie Ukrainos kariuomenės padėtį, į gamyklos šturmą sutelkė visas savo pajėgas.
„Pamačiau didžiausią kada nors matytą bunkerį. Persikėlę į „Azovstalį“, nusileidome gal kokius 6 aukštus po žeme. Buvo šalta, tamsu, drėgna, bet ten miegojo žmonės. Pasakysiu jums, kad net ir tokie bunkeriai neišgelbėjo nuo rusų kareivių ant mūsų metamų bombų“, – sako karė.
Sulig kiekviena diena ginti miestą darėsi vis sunkiau. Rusai ir toliau lygino Mariupolį su žeme ir vis giliau skverbėsi į miestą. Ukrainiečių pozicijos buvo apsuptos ir vilties ištrūkti gyviems praktiškai nebuvo. Be to, trūko šaudmenų, atsargų ir medikamentų. Kariškiai kaip įmanydami stengėsi kuo geriau susitvarkyti savo kasdienį gyvenimą.
„Kasdien vis labiau trūko amunicijos, vaistų, maisto, nes Mariupolio miestas buvo apsuptas 3 žiedais. Tiekimo, žinoma, nebuvo. Mes išsisukdavome iš visų įmanomų situacijų. Mūsų turimi produktai buvo apipeliję, mes juos tiesiog nuplaudavome ir gamindavome iš to, ką turėjome. Išsisukdavome iš bet kokios situacijos“, – pasakoja A. Panina ir priduria, kad be bado kamavo ir sveikatos problemos, nes dėl šalčio ir drėgmės nebuvo įmanoma sušilti.
„Dėl nuolatinio šalčio puolė įprastos ligos, pavyzdžiui, gripas. Visą laiką miegi šaltyje, šilumos beveik nėra, į lauką taip pat negali išeiti. Gyvenome kaip urviniai žmonės“, – prisimena Alina.
Kaip sako ukrainietė, turimas atsargas jie dalijosi po lygiai, nes visi kariai buvo lygiaverčiai.
„Kai ėmė trūkti maisto, valgydavome po vieną valgomąjį šaukštą per dieną. Bet dalydavomės taip, kad visiems užtektų, nes visi buvome lygūs“, – pasakoja karė.
Tačiau net ir tokiomis sąlygomis vyrai stengėsi globoti su jais buvusias merginas. Alina prisimena, kad vyrai kareiviai dalydavosi šiltais drabužiais, padėdavo nešti sunkius daiktus ir tiesiog be priežasties stengdavosi pakelti nuotaiką, atnešdavo lauko gėlių, kad merginos šypsotųsi.
„Manau, kad moterys reikalingos kare, kad ir koks jis būtų, nes jos yra mažas šviesos spindulėlis vaikinams. Vaikinai ateidavo pas mus ir prašydavo tiesiog nusišypsoti ar apsikabinti, išklausyti ar tiesiog patylėti drauge, ir pasijusdavo geriau“, – sako Alina.
Didžiąją laiko dalį Alinos sužadėtinis buvo kartu su ja. Dar prieš karą jie planavo vestuves ir ramų laimingą gyvenimą kartu, tačiau karas pakeitė jų planus. Pora kartu tarnavo ir pirmosiomis plataus masto invazijos dienomis. Merginos teigimu, tik jo ir kitų ginklo brolių dėka jiems pavyko pereiti į kitas pozicijas ir likti gyviems. Deja, Alinos sužadėtinis pateko į nelaisvę.
„Mes kartu tarnavome, abu esame kinologai. Kai atsidūrėme „Azovmaše“, jis man padėjo išgyventi. O tuo metu, kai bandėme pereiti į „Azovstalį“, jis pateko į nelaisvę. Jei ne jie, jei ne tie vaikinai, kurie mus dengė, kolona, bandžiusi prasiveržti į „Azovstalį“, tiesiog būtų sunaikinta“, – sako ukrainietė.
Siaubingi 4 mėnesiai rusų nelaisvėje
Vėliau buvo sulaikyta ir pati Alina. Miestas buvo visiškai sugriautas – Rusijos kariuomenė negailėjo ginklų ukrainiečių pozicijoms naikinti. Siekdama išsaugoti ukrainiečių karių gyvybes, Ukrainos generalinė vadovybė įsakė jiems pasiduoti į nelaisvę. Alina buvo pirmojoje „Azovstalį“ palikusioje karių grupėje. Tačiau, kaip pati pasakoja, pasiduoti į nelaisvę niekas nenorėjo, ukrainiečiai buvo pasirengę geriau mirti nei tapti karo belaisviais, tačiau įsakymą reikėjo vykdyti.
„Ėjome be neperšaunamų liemenių, be šalmų, be ginklų. Išėjau vilkėdama paprastus drabužius, nešina kuprine su drabužių pamaina ir vedina dviem šunimis. Eini ir matai, kad iš už kiekvieno kampo į tave nukreipti ginklai. Bet koks žingsnis pirmyn, atgal, į kairę, į dešinę, ir nežinai, kas bus toliau. Man atrodė, kad einu mirti“, – pasakoja mergina ir priduria, kad po apžiūros jie buvo susodinti į autobusus ir nuvežti į Olenivkos koloniją.
„Tuomet dar nežinojome, kas mūsų laukia“, – sako karė.
Nelaisvėje Alina išbuvo keturis mėnesius. Ji sako vieną dieną parašysianti knygą apie nelaisvėje praleistą laiką, nes kiekviena diena buvo kaip paskutinė, o apie tai, kaip su jais buvo elgiamasi, turėtų žinoti visas civilizuotas pasaulis. Mažoje 3 metrų pločio ir 4 metrų ilgio kameroje buvo sugrūstos 28 merginos; maitinamos jos būdavo tik kas antrą dieną, vandens beveik negaudavo, joms nebuvo leidžiama išeiti į lauką, o jei norėdavo nusiprausti po dušu, turėdavo išpildyti tam tikrus reikalavimus.
„Maistą paduodavo per įprastą langelį duryse. Mūsų beveik neišvesdavo pasivaikščioti, neleisdavo į dušą; į dušą vesdavo kartą per savaitę ir tik po to, kai sugiedodavome DNR arba Rusijos himną. Žinoma, mes nesutikdavome to daryti ir neidavome“, – prisimena ji.
Alina prisipažįsta, kad negaunant jokios informacijos ir nepalaikant ryšio su išoriniu pasauliu, jai kartais nusvirdavo rankos – mergina labai bijojo, kad niekada nebeišgirs savo artimųjų balsų, o mintis, kad teks sėdėti kalėjime vien už tai, jog gynė savo žemę, nedavė ramybės. Be to, rusai skleidė dezinformaciją ir vertė klausytis Rusijos radijo.
„Jie įjungdavo radiją ir mes klausydavomės, kad Ukrainos kariuomenė apšaudo Donecką, žudo civilius, kad jų kariuomenė išlaisvino vieną ar kitą teritoriją. Jie mėgdavo ateiti į mūsų kamerą ir sakyti: „Ukrainos nebėra, mes jau pasiekėme Kyjivą. O Voluinės sritis, Lvivo sritis jau priklauso Lenkijai. Ji surengė referendumą ir prisijungė šias teritorijas“, – prisimena Alina ir priduria, kad rusai taip pat reguliariai rengė tardymus, kurių metu bandė verbuoti ukrainiečių kariškius pereiti į Rusijos pusę. Belaisviai taip pat buvo verčiami skaityti Rusijos istorijos vadovėlius ir kalbėti tik rusiškai.
„Skaitėme tuos vadovėlius, o jie kaip vienas nesibaigiantis anekdotas. Jie norėjo, kad mes tuo patikėtume, o mes tik juokėmės“, – sako ukrainietė.
Nepaisant emocinio spaudimo ir fizinio išsekimo, karė pasižadėjo išgyventi ir grįžti namo.
„Paskambinau savo šeimai ir išgirdau verkiančią mamą. Ji nežinojo, ar esu gyva, o išgirdusi mano balsą, pravirko. Po to pati sau pažadėjau, kad grįšiu, kas benutiktų. Viską atlaikysiu, nes kaip gali nuleisti rankas, būdama nelaisvėje, kai tiek daug išgyvenai, kai matei tiek mirčių ir kai žinai, kad tavęs laukia?“ – pasakoja karė.
Kolonijoje Alina paskutinį kartą matė savo šunis. Pasak ukrainietės, šunis jai teko palikti aptvare netoli kolonijos – ji kasdien girdėjo jų lojimą ir žino, kad jie jautė, jog jų šeimininkė netoliese. Tačiau perkėlus Aliną į kitą koloniją, jos šunis pasiėmė rusai. Mergina sako neprarandanti vilties juos surasti ir yra pasirengusi sumokėti bet kokią sumą, kad vėl pamatytų savo ištikimus draugus.
„Po to, kai mane išvežė į Rusiją, šunys buvo perduoti Donecke tarnaujantiems rusų kinologams. Iš pradžių lyg buvo pasirodžiusi informacija, kad jie juos grąžins, bet ne už „ačiū“. Vėliau apie juos apskritai nieko nebegirdėjau. Šiuo metu apie šunis nėra jokios informacijos“, – aiškina ji ir priduria, kad nėra jokios informacijos ir apie jos sužadėtinį, kuris vis dar yra rusų nelaisvėje.
„Šiuo metu žinau tik tiek, kad jis laikomas kolonijoje Rusijos teritorijoje, bet kur tiksliai, galiu sužinoti tik iš žmonių, kurie grįžta iš nelaisvės ir jį ten buvo sutikę“, – sako Alina.
Apsikeitimas belaisviais ir grįžimas namo
Likus kelioms savaitėms iki apsikeitimo belaisviais, mergina kartu su kitais kariais buvo išvežta į Voronežo sritį, į Borisoglebsko miesto griežto režimo pataisos darbų koloniją. Po to krovininiu lėktuvu jie buvo nugabenti į Krymą, o tada – į mainų vietą. Alina prisimena, kad supratę, jog yra vežami iškeisti, jie tik vylėsi, kad rusai visko nesugadintų, o kai pamatė savo tėvynę, Ukrainos gynėjus ir Ukrainos vėliavą, nebegalėjo sulaikyti emocijų.
„Negalėjau patikėti, kad važiuoju neuždengtomis akimis. Kad matau žemę, pastatus, žmones, savo pozicijose stovinčius mūsų karius. Pamatę autobusus, jie mums mojavo. Kokie mes buvome laimingi, išgirdę savo gimtąją kalbą ir pamatę Ukrainos vėliavas“, – apsikeitimo belaisviais dieną prisimena A. Panina.
Ukrainos prezidentas apdovanojo Aliną trečiojo laipsnio ordinu „Už drąsą“. Tačiau mergina neslepia, kad nors šis apdovanojimas jai yra didelė garbė, jei tik galėtų rinktis, jį nedelsdama iškeistų į vis dar nelaisvėje laikomus karius.
„Žinau, kaip ten baisu. Noriu, kad visi kuo greičiau grįžtų namo“, – sako ji.
Šiuo metu mergina atlieka reabilitaciją Lietuvoje ir nekantrauja grįžti į kovą. Ji abejoja, ar grįš į karą, nors labai to norėtų. Dabar karė gins Ukrainos sienas su nauja palyda.
„Grįžusi iš Lietuvos, važiuosiu į kinologijos centrą mokytis dirbti su nauju šunimi. Šio šuns, kurį man padovanojo, dėka aš grįžau į įprastą gyvenimą, į tą vagą, kurioje visą laiką buvau“, – pasakoja karė ir priduria, kad po visko, ką patyrė per pastaruosius metus, dabar ji į pasaulį žiūri visiškai kitaip.
„Noriu, kad žmonės suprastų, kad vertintų tai, ką turi. Kad jie būtų dėkingi už kiekvieną nugyventą dieną“, – sako ukrainietė.
Alina turi tik vieną norą.
„Labai noriu, kad visa tai baigtųsi. Noriu, kad nebežudytų mūsų vaikinų, kad nežūtų mūsų kariai ir civiliai. Kad būtų galima pabusti bet kuriame Ukrainos mieste ir nebijoti sirenų, sprogimų ir pavojaus signalų. Kad nesigirdėtų šauksmų ir riksmų, kad nebūtų liejamas ukrainiečių kraujas, o Ukraina būtų laisva ir gyventų taikoje“, – savo pasakojimą baigia Ukrainos karė A. Panina.
