Eidamas 89-uosius metus mirė popiežius Pranciškus I, pranešė Vatikanas. Dar sekmadienį popiežius sveikino minias Vatikane.
„Šį rytą (8.35 val. Lietuvos laiku) į Tėvo namus grįžo Romos vyskupas Pranciškus”, – teigiama kardinolo Kevino Farrello pareiškime, kurį Vatikanas paskelbė savo soc. tinklų pranešime.
Katalikų Bažnyčios vadovas mirė Vatikano „Casa Santa Marta“ rezidencijoje, pranešė Vatikano naujienų tarnyba.
„Visas jo gyvenimas buvo pašvęstas tarnystei Viešpačiui ir Jo Bažnyčiai. Jis mokė mus ištikimai, drąsiai ir su meile gyventi pagal Evangelijos vertybes, ypač vargingiausių ir labiausiai atstumtųjų labui. Didžiai dėkingi už jo, kaip tikro Viešpaties Jėzaus mokinio, pavyzdį pavedame popiežiaus Pranciškaus sielą begalinei gailestingajai Triasmenio Dievo meilei, – rašoma jame.
Romos ligoninės šaltiniai teigia, kad popiežius Pranciškus „ramiai mirė“, rašo „Sky News“.
Apie Pranciškaus mirtį paskelbta praėjus vos dienai po jo pasirodymo Šventojo Petro aikštėje. Tuomet popiežius tūkstančiams tikinčiųjų palinkėjo „Linksmų Velykų“, o tradiciniame palaiminime „Urbi et Orbi“ („Miestui ir pasauliui“) ragino siekti minties laisvės ir tolerancijos.
Tada jis prieš tūkstančius susirinkusiųjų surengė netikėtą pasivažinėjimą popiežiaus automobiliu po aikštę, sulaukdamas audringų šūksnių ir plojimų.
Pranciškus, kuriam buvo įsakyta du mėnesius ilsėtis ir vengti viešų reikalų, Didžiąją savaitę turėjo vienintelį oficialų vizitą – lankėsi Romos kalėjime.
Jis netgi praleido tradicinį kojų plovimo ritualą, o po apsilankymo kalėjime žurnalisto paklaustas, kaip mato šią Velykų savaitę, būdamas dabartinės būklės, besišypsantis popiežius atsakė silpnu ir trūkčiojančiu balsu: „Aš ją išgyvenu, kaip tik galiu.“
Popiežius Pranciškus šiemet sunkiai ir ilgai sirgo plaučiu uždegimu. Iš ligoninės jis buvo paleistas kovo 23 d., po 38 dienas trukusio gydymo.
Pranciškus, kuris sirgo lėtine plaučių liga ir kuriam jaunystėje buvo pašalinta dalis vieno plaučio, vasario 14 dieną buvo paguldytas į Gemelli ligoninę dėl kvėpavimo takų krizės, kuri išsivystė į pneumoniją, apėmusią abu plaučius.
Popiežiumi buvęs Buenos Airių arkivyskupas buvo išrinktas 2013 m. kovo 13 d., jis tapo pirmuoju Katalikų Bažnyčios vadovu iš Pietų Amerikos ir savo pareigas ėjo 12 metų.
Pastaruoju metu pontifikas buvo gydomas ligoninėje dėl bronchito. Pranciškus jau kelis metus kentė lėtinį kelio skausmą, todėl buvo priverstas naudoti neįgaliojo vežimėlį.
Vadovaudamas Argentinos sostinės arkivyskupijai Jorge Mario Bergoglio garsėjo kukliu gyvenimu – vietoje prašmatnios rezidencijos jis tenkinosi paprastu butu, – artimu ryšiu su tikinčiaisiais ir aistringu domėjimusi futbolu. Būsimasis popiežius gimė 1936 m. gruodžio 17 d. italų emigrantų Argentinoje šeimoje. Jis įgijo chemijos techniko išsilavinimą, trumpai dirbo maisto apdirbimo srityje, bet pajuto pašaukimą.
Kai jam buvo 21-eri, J. M. Bergoglio užklupo ūmi pneumonija, dėl kurios buvo pašalintas jo dešinysis plautis. 1958 m. jis įstojo į Jėzuitų ordino noviciatą, studijavo Čilėje ir Buenos Airėse, vėliau dėstė literatūrą ir psichologiją. 1969 m. buvo įšventintas į kunigus ir 1973 m. davė paskutiniuosius jėzuitų įžadus, užėmė Jėzuitų Argentinos provincijos vadovo pareigas.
Nevienareikšmiškai vertintas jo vaidmuo po 1976 m. perversmo kilusiame Purvinajame kare – kritikai teigė, kad J. M. Bergoglio kolaboravo su karine diktatūra, bet būsimasis pontifikas vėliau prisipažino asmeniškai slėpęs persekiojamus asmenis, manoma, kad jis prisidėjo ir prie pagrobtų kunigų išlaisvinimo.
1992 m. J. M. Bergoglio buvo paskirtas Buenos Airių vyskupu augziliaru, 1998 m. arkivyskupu, o 2001 m. konsekruotas kardinolu. Jis laikėsi konservatyvios teologijos krypties, kritikavo Argentinos prezidentės socialines iniciatyvas, tarp jų ir tos pačios lyties santuokų legalizavimą.
2013-aisiais popiežiui Benediktui XVI paskelbus apie atsistatydinimą, kovą konklavoje penktuoju balsavimu J. M. Bergoglio buvo išrinktas popiežiumi ir pasirinko Pranciškaus I vardą
2022-aisiais popiežius pripažino, kad dėl sveikatos problemų jam reikia sulėtinti tarptautinių kelionių tempą, tačiau jis tęsė oficialius vizitus po visą pasaulį ir intensyviai dirbo.
Per savo pontifikatą Pranciškus aplankė virš 60 valstybių, 2018 m. viešėjo Lietuvoje, paskyrė virš šimto naujų kardinolų, tarp jų ir kard. Sigitą Tamkevičių.
Pontifikas buvo ne kartą sakęs, kad sekdamas savo pirmtako Benedikto XVI pavyzdžiu svarstytų galimybę atsistatydinti iš pareigų, jei to prireiktų dėl sveikatos būklės.
Atviresnė Bažnyčia
Pranciškaus vardą popiežius pasirinko dėl šv. Pranciškaus Asyžiečio ir savo pasirinkimą aiškino tuo, kad šis šventasis buvo vargšų ir taikos žmogus, saugojęs Dievo kūriniją.
Jau pirmame viešame kreipimesi jis paragino rūpintis skurdžiau gyvenančiais žmonėmis, pasmerkė jėgas, kurios Bažnyčią nukreipė nuo jos misijos ir sukūrė riziką, kad ji taps „apgailėtina NVO“.
Pontifikato metu popiežius Pranciškus stengėsi formuoti atviresnės ir gailestingesnės Katalikų Bažnyčios įvaizdį, dėl to susidūrė su konservatyvių dvasininkų ir hierarchų pasipriešinimu. Pontifikas ragino tikinčiuosius atsisakyti „patogaus būvio ir išdrįsti pasiekti visus pakraščius“, 2017 m. įvedė Pasaulinę vargstančiųjų dieną, minimą lapkričio 19-ąją, kreipė didelį dėmesį į pabėgėlių klausimą, ragino Europos valstybes priimti atvykėlius ir neuždaryti jiems durų.
Jis taip pat sakė nesmerkiantis homoseksualių žmonių, pabrėžė, kad reikia teisiškai sutvarkyti tos pačios lyties asmenų sąjungas. „Jei asmuo homoseksualus, geros valios ir ieško Dievo, kas aš, kad jį teisčiau?“ – yra sakęs pontifikas. Tokie, kaip pabrėžė Vatikanas, privatūs popiežiaus komentarai sukėlė sąmyšį, tačiau oficiali Bažnyčios pozicija nepasikeitė. Popiežius taip pat ne kartą buvo susitikęs su LGBT katalikų grupėmis, aktyvistais, vaikų tėvais ir susitikimuose pabrėžė žmonių orumo klausimo svarbą.
Pranciškus rūpinosi ir ekologijos, klimato kaitos klausimais, 2015 m. parašė pirmąją istorijoje šiai temai skirtą encikliką „Laudatio Si“. Savo pasisakymuose Bažnyčios vadovas kvietė pripažinti, kad žmonės pakenkė Žemei savo veiksmais, ryžtis pasikeisti ir nebegalvoti, kad su planeta galima elgtis bet kaip.
Pranciškui itin svarbus buvo ir tarpkonfesinis, tarpreliginis dialogas. 2016-ųjų vasarį jis tapo pirmuoju Katalikų Bažnyčios vadovu, kuris susitiko su Rusijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchu Kirilu, 2019 m. vyko į Jungtinius Arabų Emyratus, susitiko su Egipto Al Azharo mečetės didžiuoju imamu ir pasirašė deklaraciją, kuri smerkia Dievo vardu vykdomą smurtą. 2021-aisiais jis Irake susitiko su didžiuoju ajatola Ali al Sistani, lankėsi kitose musulmonų dominuojamose valstybėse, akcentavo krikščionybės ir islamo religinių tradicijų bendrumą.
Taip pat skaitykite
Pontifikas pabrėžė moterų svarbą Bažnyčioje, būtinybę įtraukti jas į sprendimų priėmimą, leisti užimti svarbias pareigas ir užtikrinti, kad jos jaustųsi visavertėmis Bažnyčios gyvenimo narėmis. Pats Pranciškus paskyrė kelias moteris užimti aukšto rango pareigas Vatikane, tačiau nepritarė moterų kunigystei.
Jis siekė geriau užtikrinti ir nepilnamečių apsaugą nuo seksualinio išnaudojimo Bažnyčios struktūrose, skaidriau tirti įvykdytus nusikaltimus, reformavo Kanonų teisę ir sugriežtino bausmes už šiuos nusižengimus. Pranciškus ne kartą susitiko su tokių nusikaltimų aukomis, jų atsiprašė.
Neseniai Pranciškus buvo kritikuojamas dėl savo pasisakymų apie Rusijos invaziją Ukrainoje, kad esą vienareikšmiškai neįvardija agresoriaus, per mažai palaiko ukrainiečius, kritikuoja valstybių ginklavimąsi. Tačiau jo šalininkai pabrėžė, kad vos prasidėjus invazijai Pranciškus žengė beprecedentį žingsnį – pats nuvyko į Rusijos ambasadą prie Šv. Sosto pasikalbėti su ambasadoriumi, vėliau dažnai kalbėjo apie karą ir jo baisumus kenčiančius ukrainiečius.
Taip pat skaitykite
Kontroversiškai vertintas ir 2018 m. pasirašytas, vėliau ir pratęstas Šv. Sosto susitarimas su Pekinu dėl kunigų skyrimo Kinijoje. Pekinas popiežiaus skirtus vyskupus laiko nelojaliais, todėl yra sukūręs valdžios kontroliuojamą Bažnyčią, į ją paskyręs savo vyskupus, kurių Šv. Sostas nepripažįsta. Pasirašius susitarimą šie vyskupai buvo priimti į vienybę su Vatikanu.
