Maskvos pajėgos dronais-kamikadzėmis smogia Ukrainos miestų civilinėms struktūroms, bombarduoja gyvenamuosius namus, atakų metu žūva ištisos šeimos tačiau ukrainiečiai nepalūžta. „Per tuos 8 mėnesius nemačiau, ir nekalbėjau su nė vienu ukrainiečiu, kuris nesakytų, kad mes laimėsim šį karą“, – interviu „Savaitei“ sakė Šv. Sosto apaštališkasis nuncijus Ukrainoje arkivysk. Visvaldas Kulbokas.
– Estate Kyjive, nebuvote iš jo išvykęs net ir didžiausio pavojaus metu. Ar karo pradžioje, kai rusų kariuomenės buvo prie Kyjivo ir dabar, kai jis vėl bombarduojamas ir apšaudomas raketomis situacija tokia pati, turiu galvoje pavojaus jausmą, nesaugumą, baimę? Kaip žmonės jaučiasi?
– Skirtumas yra tas, kad tie žmonės, kurie buvome visą laiką, kaip minėta, vasarį, kovą, balandį, be pertraukos, bent iš dalies pripratome prie situacijos. Be abejo, skirtumas yra tas, kad kovo pradžioje mes girdėjome labai daug artilerijos sproginėjimų, tiesiog kas keletą sekundžių ar kas keletą minučių, tiesiog pastoviai. Ir be to, lėktuvų antskrydžių, raketų. O dabar skirtumas yra tas, kad artilerijos šiuo metu bent jau šalia Kijevo nėra. Ir Kijevas nėra apsuptas, bent jau beveik visiškai apsuptas, kaip kad buvo kovo viduryje.
Mažiau yra sukrėtimo ir galbūt netgi mažiau saugojimosi, kadangi labai jau daug šitų atakų yra. Tuo metu atvykėliams yra sunkiau. Aš matau, kad yra skirtumas tarp seniai esančių Kijevo gyventojų, kurie jau beveik nebeeina į požemį slėptis nuo raketų atakų, ir tuos, kurie yra nauji atvykėliai, taigi jie kiekvieną kartą eina į požemį saugotis. Tai skirtumas yra tarp pavojaus suvokimo, pavojaus pajutimo.
– Rusai atakuoja energijos infrastruktūrą ir sostinėje taip pat. Kaip tai pasijuto Kyjive? Kokie yra apribojimai, kiek žmonių neturi elektros, šildymo, vandens?
– Priklauso ir nuo miestų kvartalų, taip pat ir Kijeve. Mes, nunciatūra, esame pačiame centriniame Kijevo kvartale, kuriame yra ir ministerijos, Kijevo merija, tai aš manau, kad iš dalies yra stengiamasi labiau aprūpinti elektra. Jos trūko tikrai nedaug ir tiktai trumpam. Bet yra kvartalų, mūsų virėja gyvena tokiame kvartale, kur elektros energija šią savaitę buvo tik 4 valandas per dieną maksimum. Tai be abejo, tai yra sunku: ir šaldytuvai, ir pompos, ir tai yra, ir vanduo, ir kanalizacija, ir šiluma visa tai yra susiję.
– O kokia situacija visoje Ukrainoje? Po vakarykščių atakų be elektros buvo likę beveik pusantro milijono abonentų. Kur blogiausia padėtis?
– Vėlgi priklauso nuo dienos. Jūs minite vakar dieną, vakar dieną buvo labai sunku susisiekti su Žitomiro miestu, nes jis buvo atakuotas. Jeigu imame pirmadienį, antradienį, netgi telefonu buvo sunku susisiekti su Lvivu. Tiesiog virš dienos neturėjome netgi telefono ryšio su Lvivu, nes Lvive nebuvo elektros energijos, nebuvo telefoninio ryšio. Tai priklauso nuo atakų. Tuo metu, jeigu kalbame apie pafrontės miestus, tokius kaip Charkovas, Mykolajivas, tai ten elektros energijos arba telefono ryšys būna išvis labai retai, jau reikia gaudyti. pavyzdžiui, man norint pasikalbėti su vyskupais, jau tikrai yra sėkmė prisiskambinti.
– Reikia manyti toks yra Putino ir jo kariūnų planas – priversti ukrainiečius palūžti ir reikalauti taikos, kurios sąlygas diktuotų Maskva.
– Žmonės, ukrainiečiai, aš tą norėčiau pabrėžti, rytoj ryte jau bus 8 mėnesiai šitos stiprios atakos, ir aš per tuos 8 mėnesius nemačiau, asmeniškai nemačiau, ir nekalbėjau su nė vienu ukrainiečiu, kuris nesakytų, kad mes laimėsim šį karą. Reiškia ta dvasia... kažkaip tai galbūt žmonės logiškai supranta, kad karas labai sunkus, jis gali kainuoti labai daug mirčių, kai kurie šneka net apie 100 000 ar milijonus, tačiau viduje, dvasioje, aš niekada iki šiol nemačiau palūžimo.
Mūsų kasdienybė dabar yra tokia, pavyzdžiui, praeitą pirmadienį, žinau, pabudau ryte nuo dronų-kamikadzių skrydžio. Girdėjau, kad jie skrenda arti, pažiūrėjau pro langą, kad tai yra maždaug pusės kilometro atstumas, ir paskui po valandos kiti dronai skrenda jau mūsų mišių metu. Ir stebėjau, kad mūsų vienuolės mišių metu vienu metu sutriko, ką daryti. Man buvo labai gera patirtis – prieš valandą mačiau, kad maždaug toks garso stiprumas reiškia, kad dronas yra ne virš mūsų, o šiek tiek toliau už pusės kilometro, už kilometro, bet yra aišku ir akivaizdu, kad jis greitai kažkur nukris.
Tai tiesiog tokia patirtis, kad tiesioginiame eteryje, galima sakyti, meldžiamės jau už tuos, kurie tikriausiai nukentės nuo drono atakos. Paskui, už kelių sekundžių, dronas – mes girdime labai puikiai – nukrenta, sprogsta. Ir jau meldžiamės, bent jau aš asmeniškai meldžiuosi už tuos, kurie tikriausiai žuvo. Paskui po kelių valandų sužinome, kad tame name, kuris sugriuvo per drono ataką, žuvo visa šeima. Žuvo mama nėščia, vaikutis 6 mėnesių nėštumo vaikutis dar negimęs.
– Skaičiau, kad Italijos vyskupas Francesco Savini po kelionės į Mykolajivą sakė, kad jį tarsi ištiko potrauminis sindromas. Kokios pagalbos ukrainiečiams šiandien reikia labiausiai? Kuo lietuviai gali padėti, turiu galvoje ne ginklus?
– Kalbėjau su viena psichologė būtent vakar. Ir ji man minėjo, kad žmonėms, kurie praleido keletą mėnesių, bunkeriuos priefrontėje arba kariškiams, kurie sugrįžo į namus, pavyzdžiui, būdami sužeisti, tai labai sunku yra šeimos nariams paskui su jais susišnekėti. Kadangi traumos yra labai gilios, tai jūsų paminėta psichologinė pagalba jau yra labai svarbi.
Taip pat kita kategorija žmonių yra vaikai. Aš paminėsiu, pavyzdžiui, Mariupolio universiteto rektorių, ką man sakė apie savo 5 metų dukrelę. Ji kovo mėnesį, kai matydavo lėktuvus, atskrendančius bombarduoti Mariupolyje, ji mėgindavo šnekėti su pilotais, – „nemesk čia dabar bombos ant mūsų namo“. Tai, be abejo, vaikai, jie yra traumuoti jau nuo pat mažens ir tai yra kita pagalba – priimti vaikų grupes, ar tai su šeimomis arba grupes vaikų bent jau kritinį laikotarpį, kad jie atsigautų, kad jie būtų kitame pasaulyje, o ne pastoviame strese, bombarduojamame pasaulyje.
