28-erių Olehas Anisimovas – Ukrainos karys savanoris, gynęs Mariupolį. Olehas pragyveno gamyklos „Azovstal“ apsiaustį, keturis mėnesius praleido rusų nelaisvėje, ten patyrė kankinimų. Olehas drauge su daugiau kaip dviem šimtais kitų Mariupolio gynėjų praėjusių metų rugsėjį buvo tarp pirmų įkaitų, išleistų į laisvę, Rusijai mainais gavus Vladimiro Putino bendražygį Viktorą Medvedčiuką. Šiandien Olehas gydosi fizines ir emocines žaizdas ir rengiasi grįžti į frontą.
– Kaip atrodė jūsų pirmosios plataus masto karo dienos Mariupolyje, kaip atsidūrėte „Azovstalio“ gamykloje?
– Maždaug kovo 2 d. prasidėjo pirmieji smarkūs apšaudymai, bombardavimai, supratome, kad Mariupolis apsuptas. Kiek galėdami padėjome civiliams gyventojams, laukėme, kol priešas priartės tiesiogiai, nes veikė tik artilerija.
Kovo 8-ąją prasidėjo pirmieji tiesioginiai susirėmimai, kovos vyko miesto pakraštyje netoli prekybos centro „Epicentr“, kur ir buvome. Prieš pat tai rusai surengė oro smūgį, lėktuvas numetė dvi ir tris bombas ant vieno iš daugiabučių. Ten po griuvėsiais žuvo apie 250 žmonių. Apie 50 iš jų – vaikai. Mes iš ten ištraukėme apie 25 žmones.
Palaipsniui turėjome atsitraukti, nes prasidėjo labai stiprus rusų karių puolimas. Jų buvo tikrai daug, jie turėjo daug šaudmenų, o mums jų pritrūko. Kulkas ėmėme iš tų, kurie žuvo, turėjome juos išnešti, kautis, kartu padėti ir civiliams. Taip pamažu judėjome vis arčiau centro. Kai buvome prie pat „Azovstalio“ ir su žvalgybine grupe ieškojome pozicijų, patekome į artilerijos ugnį. Buvau sužeistas skeveldros. Iš ten mane evakavo į „Azovstalyje“ įrengtą ligoninę.
Iš esmės ten gavau tik pirmąją pagalbą, nes „Azovstalio“ gamykloje nebuvo jokių reikalingų priemonių. Net tam, kad būtų galima suprasti, kurioje tiksliai vietoje yra skeveldra. Dabar jau žinau, kad ji pataikė po petimi, pro mentę pradūrė plautį, sustojo maždaug du centimetrai nuo stuburo. Ten pragulėjau savaitę, ligoninėje su manimi buvo apie pusketvirto šimto žmonių. Vėliau prisijungiau prie kitų savo būrio vyrukų, tada visi jau buvo „Azovstalyje“.
– Kaip atrodė jūsų dienos „Azovstalyje“, ką darėte? Žiniasklaidoje, Azovo pulko vaizdo įrašuose matėme, kad situacija labai sparčiai kiekvieną dieną blogėjo.
– Buvo nuolat bombarduojama – iš jūros, iš oro... Apšaudymai niekada nenutildavo. Kalbant apie kasdienę rutiną, daug padėdavau sužeistiesiems, tokiems kaip aš. Buvo ir daug neapmokytų žmonių, tad rodydavau, kaip naudotis, tarkime, pirmosios pagalbos rinkiniu. Sužeistiesiems keičiau tvarsčius, suteikiau paprastą pagalbą.
Būdamas „Azovstalio“ gamykloje praktiškai nesikoviau, pozicijose buvau tik porą kartų. Buvau sužeistas taip, kad negalėjau dėvėti net įprastos neperšaunamos liemenės. Paskutinį kartą pozicijoje buvau gegužės 15-ą ar gegužės 16-ą, vos vieną dieną.
– Kaip jūs gaudavote maisto, vaistų? „Azovstalis“ buvo visiškai apsuptas.
– Tie, kurie buvo „Azovstalyje“ nuo pat pirmųjų dienų, ruošėsi. Atsivežė šiek tiek maisto, šiek tiek vaistų. Bet vaistų buvo labai mažai. Šiek tiek tvarsčių, angliukų, truputį antibiotikų. Su maistu tas pats. Taigi šiek tiek buvo pasiruošta, bet niekas nesitikėjo, kad tai užsitęs. Niekas nesitikėjo, kad būsime visiškai apsupti ir kitiems vaikinams niekaip nepavyks iki mūsų prasibrauti.
Prasidėjo problemos su maistu, valgyti ėmėme vis mažiau ir mažiau, valgydavome vieną kartą per dieną, truputį košės. Vandenį gėrėme iš radiatorių. Buvo atvejų, kai žmonės mirė iš bado. Vaistų taip pat kasdien ėmė trūkti vis labiau. Visa tai prasidėjo balandį. Tiek daug vaikinų neteko galūnių. Kodėl? Nes nebuvo vaistų, antibiotikų, nebuvo pagrindinių priemonių, kurių reikėjo. Dėl to, kad maisto kiekis kaskart mažėjo, sužeistieji neturėjo jėgų sveikti, sužeidimai buvo labai sunkūs.
– Ką jūs tuo metu galvojote? Kas buvo jūsų mintyse, nuolat apšaudomame ir apsuptame „Azovstalyje“?
– Supratau, kad situacija be išeities. Kitaip tariant, mes tikrai negalėsime pralaužti šios fronto linijos. Kadangi turėjau galimybę su radijo imtuvu užlipti į viršų ir gaudyti radijo bangas, supratau, kad Ukrainos kariams neįmanoma eiti mūsų kryptimi. Kodėl? Nes tai būtų didžiuliai nuostoliai, tai kainuotų ne tik mūsų gyvybes. Taigi, iš esmės aš, kaip ir dauguma mūsų, susitaikiau su tuo, kad greičiausiai kovosime iki paskutinio atodūsio, štai ir viskas.
– Ar galvojote apie mirtį?
– Taip. Visi po ranka turėjome ginklų, buvome pasiruošę tam atvejui, jeigu jie priartėtų ir tikrai nebeliktų jokių galimybių. Supratome, kas vyksta, ir suvokėme savo atsakomybę ginant šalį. Taigi ketinome kovoti iki galo – net jei žūsiu aš, žus ir jie, tikrai žus.
– Ar kokiu nors būdu jautėte paramą, palaikymą, kuriuos tuo metu jums siuntė tiek daug žmonių?
– Taip, mes tai žinojome. Žinojome, kad daug žmonių mus palaiko. Girdėjome tai per radiją. Azovo vadai, ligoninė turėjo ir „Starlink“ įrangą. Visą tą palaikymą jaučiau, tai labai padėjo. Dėl to jautėme atsakomybę ant savo pečių laikytis, kiek reikės. Taip pat žinojome, kad dėl pustrečio tūkstančio žmonių „Azovstalyje“ tektų paaukoti dešimtis tūkstančių Ukrainos karių gyvybių, nes reikėtų smarkaus proveržio rusų gynybos linijoje, jie ten turėjo daugiasluoksnę gynybos liniją. Ir tai nebūtų buvęs vien tik kelio pralaužimas, būtų reikėję plėsti frontą. Na, o tai būtų didžiulis mūsų kariuomenės nuostolis. Taigi tai neturėjo prasmės.
– Kokios buvo jūsų pirmosios mintys, išgirdus nurodymą sudėti ginklus?
– Viduje tai sukėlė didžiulį protesto jausmą. Nenorėjau pasiduoti. Iš principo daugelis mūsų norėjo tam prieštarauti, kovoti iki paskutinio atodūsio. Bet prisiminiau savo būsimos žmonos žodžius, kai ji dar prieš viską manęs prašė, kad jeigu būtų kokia nors galimybė išgyventi, ja pasinaudočiau. Viduje norėjau priešintis, tačiau tai buvo įsakymas, kito pasirinkimo neturėjome.
Niekas nenorėjo pasiduoti. Žmonės puikiai žino, kad Rusija negalima pasitikėti, ir daugelis suprato, kad visa tai veikiausiai turės blogų pasekmių.
– Žiniasklaidoje matėme, kaip visi vienas po kito ėjo iš „Azovstalio“, buvo tikrinami ir sodinami į autobusus, kaip visa tai atrodė jums realybėje?
– Pirmiausia iškart sunaikinau telefoną. Su savimi pasiėmiau tik uniformą ir higienos priemonių. Sulaužiau ginklus, kad rusai negalėtų jais pasinaudoti.
Iš „Azovstalio“ mus vedė bataliono vadas, ėjome per koridorius tarp ginkluotų rusų. Jie peržiūrėjo visus mūsų daiktus, visiškai iškratė. Nieko nekalbėjome, viskas vyko tyloje. Tada ėjome į autobusus.
Važiavome maždaug keturias valandas, kol pasiekėme Olenivką. Tą patį kalėjimą, kuriame Rusija įvykdė teroristinę ataką. Manęs, deja, tai nestebina, kai buvome ten, greta pastato buvo sustatyta artilerija.
Ten buvome nuo gegužės 18-os iki 25-os dienos. O tada Taganrogas, Rusija.
– Kokia tai buvo vieta?
– Gyvenome kalėjimo kameroje, ji keturių metrų ilgio ir keturių metrų pločio, čia buvome laikomi šešiese. Prasidėjo tardymai dėl tatuiruočių, mane reguliariai mušdavo.
– Sakote, kad prieš jus naudojo smurtą, kaip rusai su jumis elgėsi nelaisvėje?
– Smurtas buvo naudojamas nuolatos. Greta mano kameros buvo kankinimo kamera, ten visi buvo nuolat kankinami. Aš pats ten buvau kankinamas. Kasdienis mušimas, elektrošokas. Jie mušė dideliu mediniu kūju, ilgoms valandoms pakabindavo prie lubų naudodami antrankius. Dar dabar man ant riešų yra randai. Nelaisvėje netekau maždaug 20 kilogramų. Jie bandė palaužti fiziškai ir mums įteigti, kad jie mūšio lauke pasiekė sėkmės, neva užėmė Zaporižią, Charkivą, Mykolajivą, taip pat centrinę Ukrainą. Jie nuolat apie tai pasakojo ir bandė mus palaužti morališkai, bet niekada jų melais netikėjome. Taganroge buvau iki rugsėjo 21-osios. Keturis mėnesius.
– Ar tikėjote, kad išeisite į laisvę?
– Laukėme apsikeitimo ir žinojome, kad išeisime. Nežinojome, kada tai įvyks, bet tikėjome, kad ta akimirka ateis. Kiekvieną dieną vienas kitą palaikėme morališkai.
Tiesą sakant, nežinau, kur radome jėgų. Visada žinojome, kad artimieji mūsų laukia namuose Ukrainoje, tai suteikė daug stiprybės. Bet ligi šiol negaliu apibūdinti, kaip mums tai pavyko.
– Kaip atrodė ta diena, kai sužinojote, kad esate iškeisti ir išėjote į laisvę?
– Apie tai sužinojome, kai buvome prie sienos su Ukraina, autobuse mums pasakė, kad viskas – vyksta mainai. Negalėjome patikėti, galvojome, kad mus veža į kitą sulaikymo centrą ar dar kur.
Autobusas sustojo, atsidarė durys, įlipo žmogus ir pasakė: „Šlovė Ukrainai! Vyrai! Pagerbkime didvyrius!“ Girdime tai ir niekas tuo netiki. Tada ukrainiečiai sutikrino vardus ir pradėjo po vieną išlaipinti iš autobuso, nurodė, kur eiti.
Kai buvome iškeisti, buvo jau vėlus vakaras. Buvo visiškas šokas, visas drebėjau, rūkiau cigaretę po cigaretės. Išlipę padėjome perkelti sužeistuosius į greitosios pagalbos automobilius. Pirmiausia paskambinau savo būsimai žmonai, paprašiau, kad ji praneštų ir mamai, ją paruoštų prieš mano skambutį, nes jos silpna sveikata. Tada paskambinau mamai ir išvykome į Černihivą.
– Kaip jaučiatės dabar – tiek morališkai, tiek fiziškai?
– Jaučiuosi daug geriau, žaizdos gyja. Operacijos dar nedarėme, taigi, skeveldra vis dar manyje. Šiuo metu, sakykime, yra reabilitacija, atsigaunu psichologiškai ir ruošiuosi artimiausiu metu grįžti į tarnybą. Kalbant apskritai, jaučiuosi normaliai.
– Sakote, kad ketinate grįžti į tarnybą. Ar galvojote apie tai, kad galite vėl patekti į nelaisvę? Ką jums atnešė visa ši patirtis – baimę, stiprybę?
– Psichologiškai jaučiuosi daug stipresnis. Manau, civiliams sunkau nei kariškiams, žiema sunkesnė civiliams. Karas šalyje vyksta jau beveik devynerius metus. Taigi mūsų kariuomenė yra gerai tam pasiruošusi, viskam. Mano nuomone, viskas vyks laipsniškai, bet viskas vis tiek baigsis Ukrainos pergale.
Dabar svarbiausia – ginkluotė, ginkluotė, ginkluotė, karių apmokymas. Kol vieni vaikinai yra pozicijose, kiti turi ruoštis kaip galima greičiau.
Ukraina yra teritorija, kuri skiria Rusiją ir Europą. Baltarusiją rusai jau seniai pavertė marionetine valstybe. Jei Rusija užgrobtų Ukrainą, ši taptų tokia pačia marionete. O tada jie žengtų toliau į Europą.
Taigi, kai pagerės mano sveikata, grįšiu į frontą ir padėsiu ginti savo šalį, pasistengsiu priartinti ją prie pergalės, tai mano pagrindinė motyvacija.
