Jei Maskva ketintų pulti NATO Rytų flangą, sąjungininkai tai pamatytų ir turėtų laiko pasirengti. Prie Lietuvos gynybos daugiausia prisidėtų Vokietija, kuri įsipareigojo ir jau priskyrė tam specialią brigadą, o Aljanso planas – ginti kiekvieną centimetrą ir neleisti rusams peržengti sienos – išskirtiniame interviu LRT.lt pabrėžė buvęs Vokietijos sausumos pajėgų vadas generolas Jörgas Vollmeris.
Jis 2015–2020 m. vadovavo Vokietijos armijai, o nuo 2020 m. iki 2022 m. birželio – NATO jungtinių pajėgų vadavietei Briunsiume, atsakingai už Rytinio flango, taigi ir Lietuvos, gynybą. Lankydamasis Lietuvoje generolas LRT.lt pabrėžė, kad po Maskvos agresijos Ukrainoje NATO patyrė paradigminių pokyčių, o Vokietija pasirengusi ginti sąjungininkus nuo Rusijos.
„Kai prasidėtų agresija, sumuštume juos visur, kur reikėtų“, – sakė G. Vollmeris.
– Maskvai pradėjus invaziją Ukrainoje, dabartinis Vokietijos kariuomenės vadas pareiškė, kad jo vadovaujamos pajėgos „yra išsemtos“. Pranešama, kad vokiečiams trūksta amunicijos, įrangos, karių. Jūsų vertinimu, kokia dabartinė Vokietijos kariuomenės padėtis?
– Rusijai brutaliai užpuolus Ukrainą, Vokietijos kancleris jau vasario 27-ąją sakė garsiąją Zeitenwende (liet. istorinio lūžio) kalbą. Jis aiškiai nurodė, kad nori Vokietijos kariuomenę vėl paversti pasirengusia kovai ir nusprendė skirti 100 mlrd. eurų ginkluotosioms pajėgoms, kad atgautų pasirengimą. Jis pažadėjo pasiekti ir 2 proc. (gynybos išlaidoms skiriamos BVP dalies) ribą, kuri žadėta (NATO viršūnių susitikime) Velse 2014-aisiais.
Žinoma, tam prireiks laiko. Bet Vokietijos kanclerio sprendimas turi tapti įstatymu. Kad ir kuri partija laimės kitus rinkimus, šios pozicijos keisti negalės. 100 mlrd. eurų paketą parlamentas pernai birželį pavertė įstatymu.
Mano nuomone, kancleris Zeitenwende kalboje buvo teisus. Tai – dar 2014 m. prasidėjusių įvykių kulminacija, tada (Rusija) aneksavo Krymą, pradėjo karą Rytų Ukrainoje ir Donbase. Jau tada pradėjome kariuomenę restruktūrizuoti, prašėme daugiau įrangos, kad visi daliniai turėtų 100 proc. savo įrangos, atsarginių dalių, pilnus amunicijos sandėlius.
Bet pastaruoju metu dėmesio centre vis dar buvo Afganistanas ir reikia tai suprasti. Dabar lengva klausti, kodėl nebuvome greiti. Buvome įsipareigoję Afganistanui, taip pat ir Afrikai, pavyzdžiui, Maliui. Tuo pačiu atkūrėme pajėgumus, bet, sakyčiau, nepakankamai greitai.
Tai, ką sakė (kariuomenės vadas) generolas Alfonsas Maisas – labai neraminantis signalas, todėl privalome kariams suteikti visą būtiną įrangą ir atsargas. Problema ta, jog turime ne tik atkurti pajėgumus, bet ir suteikti visą būtiną pagalbą Ukrainai. Jai duodame haubicų, daug inžinerinių tankų, tiltų statybos tankų, „Marder“ (kovos mašinų), „Leopard“ (tankų). Remontuojame juos tam tikrose vietovėse už Ukrainos ribų, naudojame atsargines dalis, amuniciją. Tai būtina, bet gilina problemas, išteklių net mažėja, todėl turi būti greitinami įsigijimai, prie to daug dirbama.
– Pasikeitė ir pats NATO požiūris?
– Vokietija taip pat įsipareigojusi Lietuvai, laikydamiesi 2016 m. sprendimo Varšuvoje, teikiame eFP kovinę grupę, prisiimame atsakomybę. Nėra abejonių, kad šis įsipareigojimas tęsis, jis net išaugo – dabar įsipareigojome nuolat turėti parengtą brigadą, Lietuvoje dislokuoti priešakinę vadavietę.
Pernai birželį vykusiame Madrido viršūnių susitikime NATO narių vadovai priėmė naująjį „Strateginį kompasą“. Labai svarbu, kad Rusija įvardijama pagrindine grėsme, pagrindine prieše. Nuspręsta, jog reikia sąjungininkų teritorijų gynybos plano. Tai paradigminis pokytis, iki tol visada turėjome pajėgų generavimo procesus lokalioms misijoms. <...> Madride susitarta operacinėms vadavietėms Briunsiume, Neapolyje ir Norfolke priskirti teritorinių atsakomybių. <...> Dabar rengiami planai, Briuselyje juos turės patvirtinti valstybės.
Antras pokytis – šalių prašoma priskirti pajėgas tam tikrų teritorijų nuolatinei gynybai. Tai naujas NATO pajėgų modelis – dalis karių turi būti parengti dislokavimui per 10 dienų, dalis per 30 dienų, kita dalis – per 180 dienų. NATO vadovas Jensas Stoltenbergas Madride pasakė, kad kovai parengtų karių skaičius augs nuo 30 tūkst. iki 400 tūkst.
Vokietijos kancleris Madride nusprendė ir paskelbė, kad Vokietija iki 2025-ųjų tam skirs diviziją, kovai ji bus pasirengusi per 30 dienų, taip pat bus skirta 20 laivų, 60 lėktuvų. Tai stiprus įsipareigojimas. <...> Ir niekas nekalba apie įsipareigojimų mažinimą, jie lieka, teikiami nauji ir bus įgyvendinami. <...>
– Vokietija įsipareigojo Lietuvos gynybai priskirti brigadą. Lietuvoje vyko politinės diskusijos, ar brigada turėtų būti dislokuota čia, ar Vokietijoje. Kariniu požiūriu, jūsų nuomone, pakanka, kad brigada būtų Vokietijoje, ar ji tokiu atveju atgraso Rusiją nuo agresijos?
– Kai matėme, jog Rusija kaupia pajėgas (prie Ukrainos), vertinome, kad ataka gali vykti. Tada NATO ėmėsi veiksmų didinti pajėgas Rytų flange. Jau anksčiau turėjome eFP kovines grupes Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje, tada susitarta dėl papildomų priešakinių pajėgų Slovakijoje, Čekijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje. Kitos grupės didintos, taip pat ir Lietuvoje, čia perkelta daug įgalintojų, Vokietijos vadovaujama kovinė grupė išaugo nuo 1 tūkst. iki 1,5 tūkst. karių su visa būtina įranga.
(Viršūnių susitikime) priimtas sprendimas turėti brigados dydžio grupes, o ne kovines. Vokietija nusprendė prisiimti šį rimtą įsipareigojimą ir duoti brigadą. Todėl suteikė priešakinės vadavietės elementą, o dabar dirba su kolegomis Lietuvoje, kad nustatytų, kokių įgalinančių pajėgumų reikia, kokios atsakomybės, kokie gynybos planai. Dabar vyksta Lietuvos ir Vokietijos kariuomenių pokalbiai, kaip pagerinti tai, kas bus suteikiama.
„(Ukrainos) narystė NATO šiuo metu būtų žingsnis per toli.“
Diskusijos apie poreikį turėti brigadą nelabai padeda, svarbus pats įsipareigojimas. O įsipareigojimą galima matyti kasdien – tai ir priešakinė vadavietė, ir pokalbiai, darbo grupės, dirbančios prie dislokavimo, įrangos, atsarginių detalių, amunicijos perkėlimo čia.
Mano nuomone, dar svarbiau žiūrėti į bendrą vaizdą, rodantį, kad priėmėme sprendimą dėl teritorinės atsakomybės – vadavietė Briunsiume atsakinga už Rytų flango šiaurinės dalies, taip pat ir Lietuvos, gynybą. Jūs esate labai saugūs, nes turite (NATO) kaimynus iš abiejų pusių. Kitas žingsnis – planus, kurių rengime dalyvavo visos valstybės, sudalyti ir pritaikyti Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir t. t. gynybai. Kokių pajėgų mums reikia, kas turi būti dislokuojama iš anksto ir nuolat?
Tai turi būti daroma logiškai ir vertinant mūsų priešą – Rusiją – ką sugeba, kokie tikslai, ko gali norėti, vertinti ir geografines sąlygas, kokią vietovę mums reikėtų ginti, kokių pajėgų tam reikėtų, kokios pajėgos galėtų perspėti dėl Rusijos tikslų. Kalbame ir apie žvalgybą, pasiklausymą naudojantis elektroninės karybos priemonėmis, oro gynybą, inžinerinius pajėgumus, kad galėtume rengti kliūtis, dėti minas, turėtume amunicijos.
Pamoka, gauta iš Rusijos karo Ukrainoje – Maskvai reikia laiko sutelkti pajėgas, perkelti įrangą ir panašiai. Visada turėsime tokį aiškų vaizdą ir galėsime patarti politiniams vadovams, kad matome, vertiname ir turime aktyvuoti pajėgas.
Tai susiję ir su minėta brigada, ir divizija, ji turi žinoti, kur tiksliai vykti, už ką yra atsakinga, kur veikimo ribos, kur amunicija, atsarginės dalys, kad viskas vyktų sklandžiai. Tai ir atgrasymas. Atgrasymas veikia, jei turi tinkamai parengtas, aprūpintas, ištreniruotas pajėgas, visi dislokavimo planai parengti ir kasmet treniruojami, kas dvejus metus gali treniruotis ir visi tam skirti kariai.
– Ar tokie pokyčiai NATO pakankami? Kai Rusija užpuolė Ukrainą, visi pamatė, ką rusai daro okupuotose teritorijose. Estijos prezidentė sukėlė skandalą, kai pasakė, kad NATO planas buvo leisti rusams užimti Baltijos šalis, o tada jas atkariauti. Ar dabar požiūris keičiasi?
– NATO generalinis sekretorius, JAV prezidentas ir Vokietijos kancleris kalbėdami Madride pabrėžė, kad bus ginamas kiekvienas mūsų teritorijos colis ir taip ir bus. Tikslas – neleisti rusams peržengti pasienio – ir turėti tam pakankamai pajėgų. Kai kalbama apie dislokuotus karius, visada įsivaizduojami apkasai. Bet iš tiesų reikia turėti būtinų pajėgumų, tai ir toliašaudė ugnis, žvalgyba, oro gynyba, kad jie negalėtų kirsti mūsų oro erdvės ir smogti. Viskas turi būti arba čia, arba greitai dislokuojama, nes turėsime perspėjimo laiką. Bet perspėjimo laikas gali būti labai trumpas, niekas savęs neapgaudinėja. <...>
Seniau, per Šaltąjį karą, tai buvo vadinama priešakine gynyba, reiškiančia, kad neatsitraukiame ir grįšime, vadinasi, nuo pat pradžių mūsų pajėgos gali juos sustabdyti. Kai prasidėtų agresija, sumuštume juos visur, kur reikėtų.
– Jau užsiminėte apie paramą Ukrainai, kaip manote, ar tankai, kita sunkioji ginkluotė turėjo būti perduodama anksčiau? Ar Ukraina gaus ir vakarietiškų naikintuvų?
– Privalome daryti viską, kad ukrainiečiai laimėtų. Jie spręs, ką reiškia pergalė, ir tam būtina mūsų parama. Bet į technines detales nesileisiu. <...>
Manau, kad (Vakarų) šalys padarė daug ir tai tęsis. Bet visada turime rasti balansą, kad mūsų pačių pajėgos taip pat išlaikytų parengtį. Dabar karas vyksta Ukrainoje, Ukraina gina Europą, todėl jai reikia paramos. Bet, žvelgiant iš mūsų perspektyvos ir su visa pagarba, tarp 30 NATO valstybių yra tokių, kurios galėtų duoti daugiau. Bet tai mano asmeninė nuomonė. O esančios arčiau taip pat turi daryti viską, ką gali, bet tam yra ribos, privalai turėti pakankamai įrangos ir savo pajėgoms, kad galėtų treniruotis. <...>
„Problema ta, jog turime ne tik atkurti pajėgumus, bet ir suteikti visą būtiną pagalbą Ukrainai.“
– Manote, kad Vokietija ar kitos Rytų flango valstybės artėja prie ribos, kiek įrangos gali perduoti Ukrainai dabar?
– Žvelgiant į skaičius, Vokietija suteikė daug paramos, bet dabar labai svarbu koordinuoti ją su kitomis valstybėmis. <...> Turi vykti „Leopard“ šalių koordinacija, Europoje – 2 500 skirtingos šių tankų variantų komplektacijos, todėl šalys, norinčios jų perduoti, turi koordinuoti veiksmus, organizuotis taip, kad tankai būtų parengti kovai, suformuoti skirtingų vienetų batalionai, kariai parengti jais naudotis ir tankai kuo greičiau būtų perkelti į Ukrainą.
– Ar ryžtumėtės spėti, ką Ukraina pasieks mūšio lauke – ar gali išlaisvinti visą šalies teritoriją? Ir jei laimės karą, ar Ukraina taps NATO nare?
– Nespekuliuosiu, bet esu įsitikinęs, kad laimės. Kiek atgaus teritorijos, nežinau. Tačiau esu visiškai tikras dėl ukrainiečių jėgų. Kur bus brėžiamos linijos, kur vyks derybos, tėra spėjimai. Vokietijos žiniasklaidoje ekspertai taip pat diskutuoja apie atakų kryptis, bet svarbu Ukrainai suteikti visą karinę pagalbą, ekonominę pagalbą, politinę. Minėtasis ES vadovybės vizitas Kyjive siunčia stiprų signalą.
Jei Ukraina liks suverenia valstybe, o tikiu, kad taip ir bus, tada stebėsime, kaip vyks (stojimo į) ES procesas. Narystė NATO šiuo metu būtų žingsnis per toli. Po karo mūsų dėmesys bus nukreiptas į šalies atkūrimą. Tai užtruks ir tam reikės daug paramos, bet ji bus suteikta.
