Nesutarimai dėl Kaliningrado tranzito rodo, kaip Rusija gali išnaudoti viešas diskusijas. Nors žodžio laisvė yra svarbu, sprendimus Europoje priimantys asmenys turėtų riboti viešus kivirčus, rašo Amerikos įmonių instituto (AEI) analitikė Elisabeth Braw.
Praėjusį mėnesį Vilnius sumirgėjo pasaulio žiniasklaidos antraštėse, uždraudęs įprastu maršrutu tranzitu per Lietuvą į Kaliningrado eksklavą vežti rusiškas prekes, kurioms taikomos sankcijos. Rusija atsakė grasinimais Lietuvai. Tuomet Europos Komisija nusprendė, kad jos sankcijos netaikomos tranzitinėms prekėms, gabenamoms geležinkeliu, o tokiu būdu gabenama didžioji dalis per Lietuvą keliaujančių Rusijos prekių. Netrukus po to Vilnius pareiškė praleisiantis sankcionuojamus geležinkelio krovinius per savo teritoriją.
Visos ES valstybės narės gali iš šio epizodo išmokti svarbią pamoką – laikai, kai Vakarų visuomenių nesitarimai galėjo būti viešai aptarinėjami, nesukeliant neigiamų pasekmių, baigėsi.
Birželio 18 dieną Lietuvos Vyriausybė paskelbė pradedanti įgyvendinti ES sankcijas rusiškoms prekėms, tokioms kaip anglis, metalai, statybinės medžiagos ir pažangios technologijos. Kol kas tarsi viskas aišku, tik tiek, kad dauguma rusiškų prekių į Lietuvą patenka ne tam, kad joje liktų, o keliauja tranzitu į Kaliningradą. Kaliningrado gubernatorius Antonas Alichanovas nedelsdamas paprašė Maskvos „imtis atsakomųjų priemonių“ prieš ES, o Kremlius paskelbė, kad ES gali tikėtis „griežto atsako“. Vilniaus tai nesutrikdė – liepos 11 d. jis praplėtė blokuojamų rusiškų prekių sąrašą.
Tačiau po dviejų dienų Europos Komisija nusprendė, kad prekes, kurioms taikomos sankcijos, iš tikrųjų reikia leisti gabenti tranzitu. Tiksliau, ji patikslino, kad tranzitas keliais yra draudžiamas, tačiau tranzitas geležinkeliu – leidžiamas, o dauguma rusiškų prekių per Lietuvą gabenama būtent geležinkeliu. Vilnius paskelbė laikysiąsis tokio išaiškinimo. Pasak ES atstovo spaudai Erico Mamerio, Komisija „dėl nieko nesiderėjo su Rusija“.
Rusija gali švęsti pergalę, o Kremlius neabejotinai padarys išvadą, kad grasinimais galima priversti ES nusileisti.
Tai labai apmaudu, nes ES turi demonstruoti tvirtumą ir vienybę. Iš tiesų nuo tada, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, ji pranoko bet kokius lūkesčius šioje srityje, o dabar štai – apmaudi neišprovokuota klaida.
Spręsdama dėl sankcijų Rusijai ES, panašu, negalvojo, kaip reikės suvaldyti Maskvos pyktį. Panašiai nutiko ir Norvegijai, kuri nėra ES narė, bet įvedė sankcijas ir užblokavo Rusijos prekių tranzitą per Norvegiją į Norvegijos administruojamą Svalbardo salyną.
Europos Komisijos šalininkai galėtų sakyti, kad prieš viešai paskelbdama savo veiksmų kryptį, Lietuva turėjo ją suderinti su Briuseliu. Lietuvos Vyriausybės šalininkai jiems galėtų atrėžti, kad ji turi visas teises įgyvendinti ES sankcijas, logiškai jas interpretuodama. Ji taip pat neturėtų jaudintis, kad galimi Rusijos grasinimai paskatins Komisiją pakeisti sankcijų interpretaciją.
Tiesą sakant, kai kurie Lietuvos parlamentarai būtent apie tai ir kalba, kai kurie net ragina Vilnių nepaisyti naujos Komisijos interpretacijos.
Trumpai tariant, tranzito klausimas visiškai suveltas.
Suveltas dėl to, kad ES, jos valstybės narės ir apskritai kiekviena Vakarų šalis yra įpratusi, kad diskusijos vyksta viešai. Jungtinėse Valstijose diskusijos šiandien vyksta taip viešai ir su tokiu priešiškumu, kad dažnai kyla klausimas, kaip iš jų gali atsirasti dialogas, jau nekalbant apie produktyvų rezultatą..
Europos šalyse diskusijos (kol kas dar) ne tokios skaldančios. Tačiau visų Europos šalių vyriausybėms, parlamentarams ir paprastiems piliečiams patinka gyventi liberalioje demokratijoje, kur nesutarimai yra išsakomi viešai, – o gal jie tiesiog tai laiko savaime suprantamu dalyku. Bet kuriuo atveju jie dažniausiai išsako savo nuomonę viešai ir tam tikru momentu susitaria su turinčiais kitokią nuomonę.
Būtent taip pasielgė Vilnius ir Briuselis. Tačiau paaiškėjo, kad tai nebeveikia. Tai nebeveikia, nes šiandien bet kuris strateginis varžovas – ar tai būtų Rusija, ar Kinija, ar bet kuri kita kylanti galia – atidžiai stebi ir išnaudoja kiekvieną ginčą.
Žinoma, viešos diskusijos liberaliose demokratijose visada buvo jautri vieta dėl galimo tokio išnaudojimo. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjunga bandė dar labiau suskaldyti JAV visuomenę į dvi stovyklas šalį padalijusio Vietnamo karo metais.
Tačiau šiandien Vakarų diskusijos, nepriklausomai nuo to, ar jos vyktų tarp vyriausybių, ar tarp vyriausybių ir piliečių, ar tarp piliečių, yra nuolat stebimos. Jei amerikiečiai 2016 m. JAV prezidento rinkimų kampanijos metu nebūtų taip įnirtingai ginčijęsi vieni su kitais visomis įmanomomis temomis, Rusija praktiškai nebūtų turėjusi galimybių skleisti dezinformaciją.
Vilniaus ir Briuselio nesugebėjimas suderinti savo pozicijų prieš kalbant ir veikiant viešai bei patirtas pažeminimas dėl to, kad teko atsitraukti, turėtų paskatinti kitų šalių vyriausybes gerai pagalvoti prieš skelbiant net ir smulkiausius savo veiksmus.
Žinoma, daugeliui tai atrodys kaip anatema; sunku bus išvengti jausmo, kad Rusija – jau nekalbant apie Kiniją – riboja žodžio laisvę mūsų šalyse.
Tačiau alternatyva tokia, kad šis duetas arba kitos šalys vėl ir vėl išnaudos mūsų nesutarimus ir vers mus atsitraukti. Šiek tiek santūrumo mūsų viešuose ginčuose ir veiksmuose juk ne tokia ir didelė kaina, kurią tenka sumokėti už privilegiją būti laisvomis ir atviromis visuomenėmis.
Elisabeth Braw yra vyresnioji bendradarbė Amerikos įmonių institute (AEI), kur daugiausia dėmesio skiria naujų iššūkių nacionaliniam saugumui, pavyzdžiui hibridinių ir pilkosios zonos grėsmių ir apsigynimo nuo jų galimybių, analizei. Ji yra „Foreign Policy“ apžvalgininkė, rašanti nacionalinio saugumo ir globalios ekonomikos temomis, ir Nacionalinės parengties komisijos (JK) narė.
Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.
