Nuo okupantų iki neatskiriamos baltarusių valstybingumo istorijos dalies – taip svyruoja istorijos mokytojo išsilavinimą turinčio neteisėto Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos nuomonė apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). Minsko režimas nesilaiko nuoseklios istorijos linijos, o žongliruodamas prieštaraujančiais faktais A. Lukašenka siekia tik jam žinomų tikslų.
Baltarusijos teritoriją neabejotinai galima vadinti LDK dalimi, tačiau istorikai teigia, kad pats režimas šia istorijos dalimi naudojasi taip, kaip jiems naudingiau, todėl pati šalis neturi vieningos politikos šiuo klausimu.
„Ten yra visiškas chaosas. Jie parašė mokykloms vienokius vadovėlius, nespėjo jų išleisti, perrašinėja kitaip. Ankstesnėse klasėse istorija yra dėstoma pagal vieną logiką, vyresnėse – pagal kitą“, – LRT.lt teigia Vytauto Didžiojo universiteto istorikas Rūstis Kamuntavičius.
Baltarusijos istorijos kaita
Viduramžiais LDK plėtėsi į rytus ir prisijungė rusėnų apgyvendintas teritorijas dabartinių Baltarusijos bei Ukrainos valstybių srityse. Kaip teigia R. Kamuntavičius, lietuvių tuo metu buvo per mažai, kad jie asimiliuotų slavus, kurie buvo LDK, bet tokio tikslo ir nebuvo. Rusėnai buvo visavertė LDK dalis, o jų svarbą atskleidžia tai, kad kanceliarinė kalba kunigaikštystėje buvo rusėnų, dar dažnai vadinama senąja baltarusių.
„Susipynimas buvo labai didelis ir sunku atskirti, kiek gudai buvo įtakingi, svarbūs. Tai buvo tarsi bendras projektas, kuriame sunku apskaičiuoti, kiek ir kokia tauta ko davė“, – apie LDK tautinę sudėtį sako istorikas.
A. Lukašenka nors ir kalba apie LDK, tačiau jo režimo valdymo metu nematyti vientisos istorijos politikos, ypač tai ryšku kalbant apie bendrą praeitį su lietuviais. Ekspertai dažnai išskiria tris etapus, kurių metu kito požiūris į LDK istoriją.
Iki 1994 metų po Sovietų Sąjungos griūties buvo naudojama balta ir raudona vėliava, vytis, o švietime buvo teigiama, kad LDK buvo bendra lietuvių ir baltarusių valstybė.
Nuo A. Lukašenkos atėjimo į valdžią buvo atsigręžta prie sovietinių pasakojimų, kurie teigė, kad LDK – lietuviška valstybė, o tikroji Baltarusija susikūrė nuo Vladimiro Lenino atėjimo į valdžią. Tačiau 2005 metais įvyko pirmieji lūžiai valstybiniame pasakojime – ėmė keistis požiūris į LDK. Imta linkti prie idėjos, kad LDK – lietuvių ir baltarusių valstybė, kuri buvo viena pirmųjų gudiškų valstybių.
Priežastis, kodėl įvyko pokyčiai, sunku tiksliai įvardyti. R. Kamuntavičius aiškina, kad tuo metu kaip tik vyko bent kosmetinis A. Lukašenkos ir opozicijos suartėjimas.
„A. Lukašenka lyg klausėsi, ką opozicija kalba. Kiek jam rūpėjo, nėra aišku, bet galbūt darė įtaką tas opozicijos suartėjimas ir LDK leido ją prisitraukti“, – svarsto istorikas.
Kita priežastis – labiau materiali. Tai Rytų Partnerystė ir bendradarbiavimas su Europos Sąjunga. LDK istorija leido pasirodyti kaip europietiškai, demokratines šaknis turinčiai šaliai. Be to, gaunamos lėšos iš ES buvo naudojamos žymiausioms LDK pilims ir rūmams atstatyti Baltarusijoje, kurie tapo vienais iš pagrindinių turistų traukos centrų.
Dar viena prielaida – A. Lukašenkos bandymas šiek tiek nutolti nuo Maskvos. Tačiau kaip teigia Rytų Europos studijų centro asocijuotasis analitikas Maksimas Milta, šie svyravimai neatspindi realios situacijos. Švietimo sistemoje išlieka ta pati kryptis, kurioje didesnis dėmesys skiriamas sovietinei istorijai.
„Vis mažiau dėmesio skiriama tikrai, savarankiškai istorijai, kuri, žinoma, turi tautinio atgimimo elementų, bet tie aspektai šalinami“, – aiškina analitikas.
LDK naratyvas – dviašmenis kalavijas?
Po 2020 metų kilusių masinių opozicijos protestų Baltarusijoje A. Lukašenka nepalaikė vientisos istorinės linijos, tačiau ėmė persekioti istorikus, keitė vadovėlius bei universitetų programas, siekdamas sustiprinti savo pozicijas ir pašalinti tai, kas padėtų opozicijai, kuri didesnį dėmesį skyrė LDK istorinei atminčiai.
„Prieš 15–20 metų Baltarusijos istorija visada buvo mokama baltarusių kalba, nesvarbu, ar mokykla rusakalbių, ar baltarusakalbių. Dabar šitas dalykas mokomas rusų kalba ir tik baltarusiškose mokyklose mokymosi kalba yra baltarusių“, – LRT.lt pabrėžia M. Milta.
Kitas pavyzdys, kaip LDK istorija po truputį naikinama iš viešojo diskurso, – iš Baltarusijos nacionalinio muziejaus panaikintos Vytauto ir Jogailos statulos, kurios buvo įvardytos kaip lenkų okupantų. Anot Baltarusijos opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos atstovės žiniasklaidai Anos Krasulinos, tai, kokiu greičiu buvo įvykdytas prašymas pašalinti statulas, rodo, kad šis įsakymas gautas iš valdžios viršūnėlių.
„Tai rodo A. Lukašenkos pareiškimų apie rūpinimąsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija klaidingumą“, – tikina opozicionierė.
Tuo metu R. Kamuntavičius teigia, kad tai galima sieti su prieš kelis mėnesius vykusiu A. Lukašenkos susitikimu su istorikais, kuriame jis teigė, kad laikotarpį po Liublino unijos reiktų vadinti lenkų okupacija, o laikotarpiui iki to taip pat reiktų rasti kitą apibrėžimą.
„Susitikime A. Lukašenka visokių kliedesių pripasakojo. Iš pradžių sakė, kad Vytautas yra baltarusis, vėliau jau lietuvis. Manau, kad jis kažką supaisė, ko pats nesuprato“, – įsitikinęs istorikas.
A. Lukašenkos liepą išsakyti teiginiai, kad baltarusių etnosas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stuburas, o pati LDK – gynybinis aljansas su baltų gentimis, kad slavai išmokė juos skaityti, supažindino su krikščionybės filosofija, gali būti vertinami įvairiai.
A. Krasulina teigia, kad Baltarusijos režimo lyderis gali pasinaudoti bendra istorija kaip problemų ir ginčų šaltiniu. Ji tai sieja su Lietuvos pagalba Baltarusijos opozicijai, kuri tapo galvos skausmu Minsko ir Maskvos režimams.
Tuo metu R. Kamuntavičius svarsto, kad LDK naratyvas gali būti naudojamas dviem visiškai skirtingiems tikslams siekti, priklausomai nuo A. Lukašenkos matomos ateities perspektyvos. Jei Rusija ir Baltarusija pultų Lietuvą, anot istoriko, teiginiai, kad LDK – baltarusiška valstybė, leistų teigti, kad Baltarusija tiesiog siekia atsiimti savo žemes.
„Jeigu A. Lukašenka pamato, kad rusams blogai, ukrainiečiai juos primuša, jis gali mestis į kitą sritį – Lietuvos draugų. Tada jam vėl gerai LDK naratyvas – mes draugai, kaukimės kartu“, – LRT.lt aiškina istorikas.
M. Milta pastebi, kad tas pats A. Lukašenkos vaizduojamas svyravimas tarp Rusijos ir Vakarų, naudojant LDK istoriją, gali būti siekis išsireikalauti geresnių sąlygų iš Maskvos.
„A. Lukašenka nenori būti dar vienos Baltarusijos srities gubernatoriumi, jis nori būti prezidentu, tegul ir priklausomos nuo Rusijos valstybės, todėl šitas flirtas su LDK ir vyksta“, – pabrėžia M. Milta.
Istorijos mokytojas A. Lukašenka
Pats A. Lukašenka dažnai mėgsta teigti, kad jis yra gimęs būti prezidentu ir turi daug tam reikalingų savybių. Čia jis stengiasi pabrėžti skirtingas, jo manymu, turimas asmenines savybes bei patirtis – tarnybą kariuomenėje, pasiekimus žemės ūkyje bei Mogiliovo universitete įgytą istorijos mokytojo išsilavinimą.
„Neretai susidaro įspūdis, kad jis sąmoningai prikalba nesąmoningų dalykų apie istoriją. Jie yra tiek banaliai neteisingi, kad tai žino kiekvienas baltarusis, įkaitant A. Lukašenką“, – teigia M. Milta.
Bet mokytojo išsilavinimas, kurį pabrėžia Baltarusijos neteisėtas prezidentas, leidžia jam flirtuoti su istorija ir jos faktais žongliruoti taip, kaip palanku tam tikroje situacijoje.
Kaip teigia A. Krasulina, A. Lukašenka, remdamasis LDK, siekia pasinaudoti tautinės orientacijos baltarusių dalies patriotizmo jausmu ir parodyti save kaip nepriklausomybės garantą ir patriotą.
„Tačiau jo viltys yra bergždžios. Baltarusiai puikiai žino, kad taip nėra. Dabar jis yra marionetė V. Putino rankose, kuriam suteikė Baltarusijos teritoriją ir infrastruktūrą, kad šis galėtų pradėti karą Ukrainoje“, – LRT.lt pabrėžia opozicijos atstovė.
Kiek labiau kritiškos nuomonės yra R. Kamuntavičius, kuris sako, kad nuoseklumo Baltarusijos režimo kuriamame istoriniame naratyve tiesiog nėra. Pavyzdžiui, pradinių klasių vadovėliuose LDK vis dar vadinama baltarusių valstybe, o 12 klasės vadovėliuose lietuviai vadinami okupantais.
Tas pats ir su muziejais bei atkurtomis LDK pilimis, kurios tapo vienu iš pagrindinių turistų traukos centrų.
„Jie mėtosi, nuoseklumo nėra. Valdžia kalba ir daro nesąmones, jie neturi intelektinių gebėjimų suvaldyti tą pasakojimą. Yra chaotiškų dalykų, pavyzdžiui, A. Lukašenka kalba neigiamai apie LDK ir bendrą valstybę, bet jei eitumėte į valstybinius muziejus, parodų sales, ten viskas būtų labai pozityviai parašyta apie LDK“, – teigia istorikas.
Jis ragina A. Lukašenkos pasisakymuose neieškoti racionalumo, nes jie tiesiog prieštarauja vienas kitam.
