Pastarojo meto Ukrainos ginkluotųjų pajėgų sėkmė pietiniame Rusijos ir Ukrainos karo fronto segmente vėl iškėlė Krymo pusiasalio priklausomybės klausimą. Ukrainos ginkluotosios pajėgos, gavusios modernios vakarietiškos ginkluotės, birželio pabaigoje išlaisvino Gyvačių salą ir vykdo kontrpuolimo operacijas Chersono prieigose. Reaguojant į tai, vis dažniau pasigirsta Rusijos pareigūnų pareiškimų, neva Ukrainos kėsinimasis į Krymą gali sukelti „Trečiąjį pasaulinį karą“.
Ciklo „LRT FAKTAI. Ukraina“ straipsniai publikuojami pagal Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą tarptautinę programą „MediaFit“, siekiant padidinti Ukrainos regionų informacinį stabilumą.
Tokį pareiškimą praėjusią savaitę paskelbė buvęs Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Rusijos pareigūnai stumia Krymo kaip „neatsiejamos“, „senosios“ Rusijos teritorijos, kurios Maskva niekada neatiduos, naratyvą.
Istorinis Rusijos teisių į pusiasalio valdymą pagrindimas šiuolaikiniame Rusijos politinio elito kontekste yra išsamiai išdėstytas Vladimiro Putino padėjėjo, buvusio Rusijos Federacijos kultūros ministro ir vieno iš pagrindinių vadinamojo „rusų pasaulio“ ideologų Vladimiro Medinskio straipsnyje.
2020 m. kovą, dar vienų Krymo aneksijos metinių proga, jis parengė programinę medžiagą „Krymas – senoji rusų žemė“, paskelbtą daugelyje valstybinių žiniasklaidos priemonių, taip pat ir „RIA Novosti“. Šio straipsnio tezes vėliau savo pareiškimuose kartojo įvairaus lygio Rusijos pareigūnai. Todėl pabandysime išanalizuoti pagrindinius Kremliaus argumentus apie aneksuoto pusiasalio „rusiškumą“.
I tezė. „Senoji rusų žemė“
Teiginys apie Krymą, kaip „senąją“ rusų žemę, pateko į V. Medinskio straipsnio antraštę. Rusijos propaganda šią tezę pateikia kaip aksiomą. Iš tiesų, sunku su ja ginčytis dėl pačios „senosios žemės“ sąvokos – „egzistuojančios nuo pat pradžių, nuo neatmenamų laikų“ – neapibrėžtumo. Kokį laiko tarpą reikėtų imti, norint išmatuoti tą „senumą“?
Etninė Krymo istorija, atsispindinti rašytiniuose šaltiniuose, siekia apie tris tūkstančius metų. Ji primena kaleidoskopą, kuriame nuolat keitėsi pusiasalyje gyvenusios tautos, gentys ir etninės grupės. V. Putino padėjėjas savo straipsnyje trumpai išvardija šias tautas: „graikai, skitai, romėnai, sarmatai, hunai, gotai“. Beje, jis kažkodėl „pameta“ nemažai etninių grupių, gyvenusių Kryme pirmajame tūkstantmetyje prieš Kristų – pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje.
„13 amžiaus pradžioje pusiasalyje susiformavo Trebizondo valstybė, kurios teritorijoje buvusius uostus kontroliavo venecijiečiai ir genujiečiai. Vietos gyventojai buvo labai įvairūs: skitai, graikai, romėnai, taurai, bulgarai, kipčakai, gotai ir chazarai, – Krymo istoriją pasakoja istorijos mokytojas iš Lietuvos, Istorijos mokytojų asociacijos valdybos pirmininkas Robertas Ramanauskas. – Čia negali būti nė kalbos apie senąją rusų žemę.“
Tad kada gi pusiasalio teritorijoje atsiranda tie „senieji rusai“? V. Medinskio teigimu, tai atsitiko maždaug prieš tūkstantį metų: „Po legendinio kunigaikščio Sviatoslavo kampanijų, 10 amžiuje Kryme iškilo garsioji Rusijos Tmutarakano kunigaikštystė. Ji buvo įsikūrusi Tamanės ir Kerčės pusiasaliuose.
Pažymėtina, kad metraštinės Tmutarakano kunigaikštystės vieta Kerčės sąsiaurio pakrantėje yra hipotetinė. Rusijos metraštininkai neužsimena apie šio darinio geografiją. Taip pat ne daugiau kaip hipotezė yra ir tai, kad kunigaikštystę įkūrė Kyjivo kunigaikštis Sviatoslavas po pergalės prieš chazarų kaganatą. „Būtųjų laikų pasakojime“ apie tai nėra nė žodžio.
Tmutarakano lokalizacija Tamanės pusiasalyje iš tikrųjų pagrįsta tik vienu artefaktu – vadinamuoju Tmutarakano akmeniu, kuris buvo rastas 18 amžiaus pabaigoje Kerčės sąsiaurio pakrantėje.
Užrašas ant akmens liudija, kad Tmutarakano kunigaikštis Glebas Sviatoslavičius išmatavo atstumą nuo Tamano iki Korčevo (Kerčės) ir suskaičiavo 14 tūkstančių rusiškų sieksnių. Šio artefakto autentiškumas kėlė abejonių nuo pat jo atradimo dienos. Savo laiku net imperatorienė Jekaterina II netikėjo akmens autentiškumu ir liepė grąžinti jį į Tamanę. Iki šiol istorikai nesutaria šiuo klausimu.
14 amžiuje Kyjive sudarytame Rusijos miestų sąraše Tmutarakanas nurodomas kaip esantis prie Desnos upės. Iš metraščių žinoma, kad kunigaikštystė buvo Černihivo kunigaikščių tėvonija.
Net jei Tamanės ir Kerčės pusiasaliai 10–12 amžiais tikrai priklausė Rusijos kunigaikščiams, nėra įrodymų, kad šių teritorijų gyventojai tuo metu buvo slavai. Pastaruoju metu archeologai čia aptiko tik graikų, chazarų ir alanų gyvenviečių pėdsakų. Jokios slavų keramikos ar kitų slavų gyvenimo šiose vietose pėdsakų kol kas neaptikta.
Be to, nevalia pamiršti ir to, kas svarbiausia ir akivaizdu, – Rusija nėra Rusios teisių perėmėja ir šiuo klausimu tikrai neturi pirmenybės prieš Ukrainą. Būtent Ukrainos teritorijoje buvo senovės Rusijos valstybingumo centras. Maskvėnų valstybė su centru Maskvoje, o vėliau ir Sankt Peterburge „Rusija“ pradėta vadinti tik 18 amžiuje Petro Didžiojo dekretu, o „Rusijos imperijos“ pavadinimas Europoje buvo pripažintas antroje 18 amžiaus pusėje. Tuo metu, kai kunigaikštis Sviatoslavas hipotetiškai įkūrė Tmutarakaną, Maskvos ir Maskvos valstybės, vėliau paveldėjusios Aukso ordos „valstybės kūrimo“ tradicijas, nebuvo net planuose. Akivaizdu, kad „Rusios“ ir „Rusijos“ sąvokų painiojimas yra ne kas kita, kaip nesąžininga „rusų pasaulio“ ideologų manipuliacija.
II tezė. „Kraujo ištroškę Krymo totoriai“
Savo straipsnyje apie „rusišką Krymą“ buvęs Rusijos Federacijos kultūros ministras stengiasi kiek įmanoma vengti bet kokio pusiasalio čiabuvių – Krymo totorių – paminėjimo. V. Medinskis kalba apie „klestėjimo laikotarpį Krymo istorijoje, valdant Rusijos kunigaikščiams, Bizantijai ir Venecijai. Viskas pasikeičia po mongolų įsiveržimo ir Krymo chanato susiformavimo 15 amžiuje“.
V. Medinskis cituoja 19 amžiaus rusų istoriką Vasilijų Kliučevskį, kuris Krymo totorius vadino „klastingais stepių plėšrūnais“. Visa Krymo chanato egzistavimo istorija, anot V. Putino padėjėjo, yra susijusi su nuolatiniais kruvinais žygiais į „Pietų Rusijos žemes“. Štai kodėl, kaip teigia V. Medinskis, Rusijos imperija buvo priversta užkariauti Krymą – kad „taikūs Pietų Rusijos gyventojai“ nebekentėtų nuo totorių išpuolių.
Iš tiesų, 15–18 amžiaus Krymo totorių karo žygiai yra tragiškas puslapis Ukrainos, Lenkijos, Baltarusijos ir šiuolaikinės Rusijos istorijoje. Įvairiais skaičiavimais, per šiuos kelis šimtmečius į klajoklių nelaisvę pateko ir Osmanų imperijos vergų turguose buvo parduota iki dviejų milijonų valstiečių. Tačiau Krymo chanato, kaip iš savo kaimynų besityčiojančios „kraujo ištroškusios pabaisos“, vaizdavimas yra vienpusis ir neistorinis požiūris. Už kadro lieka dažnai ne mažiau žiaurūs Zaporožės ir Dono kazokų išpuoliai prieš Krymą, Krymo totorių sąjungos su Ukrainos etmonais, unikali Krymo totorių kultūra, tikrai neapsiribojanti vien žudynėmis ir plėšimais (vienas iš įspūdingiausių jos pavyzdžių yra prabangūs Chano rūmai Bachčisarajuje).
Tokiu Krymo totorių demonizavimu siekiama pateisinti 18 amžiaus pabaigoje Rusijos imperijos įvykdytą Krymo užkariavimą. Esą Rusijos kariuomenės įsiveržimas į Krymo chanatą buvo ne agresyvus, o išskirtinai kilnus veiksmas, kuriuo buvo siekiama kone humanitarinių tikslų. Savotiška „specialioji operacija“, siekiant „denacifikuoti“ kraujo ištroškusius Krymo totorius. Visa tai puikiai dera su „Rusijos, kaip taikdarės“, samprata, nes ji neva per visą savo istoriją nieko neužpuolė, o tik gynėsi, nors kažkokiu būdu tapo didžiausia valstybe pasaulyje pagal teritoriją.
„Krymo užkariavimas visada buvo imperinis interesas, bet ne dėl nacionalinių, o dėl grynai strateginių priežasčių, – pažymi istorijos mokytojas R. Ramanauskas. – Krymas yra atramos taškas, leidžiantis jei ne dominuoti, tai bent jau turėti stiprias karinio jūrų laivyno pozicijas Juodosios jūros pakrantėje.“
Krymo chanato sunaikinimas V. Medinskio istorijos versijoje primena piktžolės išrovimą. Likvidavus Krymo totorių valstybę, pusiasalis esą vėl „sužydėjo“ – „atsirado kurortų, vystėsi žemdirbystė, atsirado pramonė. Buvo statomi didingi rūmai, įrengti parkai ir vynuogynai“. Žinoma, straipsnyje net neužsimenama apie tai, kad rusų kariai sunaikino jau minėtus Bachčisarajaus rūmus ir kitus Krymo architektūros paminklus (tą patį senovės graikų Chersonesą, išrinktą statybinėms medžiagoms).
Nėra nė vieno žodžio – lyg tai būtų visiškai nereikšmingas įvykis – ir apie 1944 m. Stalino vykdytą Krymo totorių ir kitų vietinių Krymo tautų trėmimą. Vadinamojo „rusų pasaulio“ ideologas neužsimena, kad Krymo totoriai iki 20 amžiaus pradžios buvo didžiausia Krymo etninė grupė, kad 20 a. antroje pusėje įvyko dirbtinis pusiasalio demografijos pokytis, kai vietoj išvarytų Krymo totorių buvo atvežti persikėlėliai iš Vidurio Rusijos.
III tezė. „Rusų krauju aplaistyta žemė“
Krymas „amžiams įrašytas į Rusijos šlovės metraščius“. Tai dar viena propagandinė tezė, skelbianti, kad pusiasalis yra aplaistytas rusų kareivių krauju, todėl neva teisėtai priklauso Rusijai. Pirmiausia šiame kontekste minimos dvi Sevastopolio gynybos – 1854–1855 ir 1941–1942 m. Apie „Rusijos jūreivių šlovę“ rašo ir V. Medinskis.
Visų pirma, verta pažymėti, kad toks argumentas iš esmės yra klaidingas. Taip galima prisiminti ir apie lietuvių ir lenkų kraują, pralietą prie Smolensko. O ką jau sakyti britams, kurie savo kraują liejo praktiškai visuose Žemės rutulio kampeliuose.
Antra, ukrainiečiai taip pat liejo kraują už Krymą, gal net daugiau nei rusai. Jau minėjome kazokų žygius į Krymo pusiasalį 16–17 a. Juodosios jūros kazokai suvaidino svarbų vaidmenį ir 1787–1792 m. Rusijos ir Turkijos kare, po kurio Rusija aneksavo Krymą. Kalbant apie Krymo karą 19 amžiuje, yra žinoma, kad apie 70 proc. Rusijos imperijos Juodosios jūros laivyno kontingento sudarė žmonės iš vadinamųjų „mažosios Rusijos“ gubernijų. Internete klaidžioja grupinė Sevastopolį gynusių jūreivių-veteranų nuotrauka, daryta 1904 metais Krymo karo 50-mečio proga. Po ja pateikiamas „Sevastopolio didvyrių“ pavardžių sąrašas – tik trys iš 41 veterano turi rusiškas pavardes, likusiųjų pavardės aiškiai ukrainietiškos: Bulba, Grinko, Rudenka, Jevtušenka ir kt.
Iš Ukrainos kilę ir legendiniai jūreiviai Petro Kiška, Gnatas Ševčenka, Fiodoras Zaika.
Kalbant apie Sevastopolio gynybą Antrojo pasaulinio karo metais, reikia prisiminti, kad ukrainiečiai Raudonojoje armijoje skirtingu metu sudarė 20–25 proc. kontingento. V. Putino padėjėjo straipsnyje vardijami 1941–1942 m. mūšio už Sevastopolį didvyrių pavardės: admirolai Levčenka ir Oktiabrskis, snaiperė Liudmila Pavličenka, junga Boria Kulišynas, felčerė Marija Baida, lakūnas Michailas Avdejevas. Šiame sąraše yra keturi ukrainiečiai, vienas baltarusis ir vienas rusas.
IV tezė. „Chruščiovo klaida“
Rusijos pareigūno straipsnyje, kaip ir reikėjo tikėtis, neužsimenama apie Krymo Demokratinę Respubliką – Krymo totorių valstybę, paskelbtą pusiasalyje 1917 metų gruodį. Pirmąją istorijoje musulmonų demokratinę valstybę. V. Putino sąjungininkas nutyli ir apie 1918 metų balandį Ukrainos Liaudies Respublikos kariuomenės vykdytą Krymo kampaniją, kuomet Juodosios jūros laivyno laivai iškėlė mėlyną ir geltoną vėliavas.
Neapsieita ir be tradicinių priekaištų Nikitai Chruščiovui, kuris 1954 metais Krymą „atidavė“ Ukrainai. V. Medinskis šį sprendimą vadina „keistu“, o tada pateikia visą virtinę propagandinių pareiškimų. Neišvengia ir tiesioginio melo: „Neįtikėtina, tačiau SSRS žlugimo metu nebuvo surengtas nė vienas (!) pilietinės valios pareiškimas – ar Krymo žmonės norėjo tapti naujos „nepriklausomos Ukrainos“ dalimi?“
Primename, kad 1991 metų gruodžio 1 dieną buvo surengtas visos Ukrainos referendumas, kuriame dalyvavo ir Krymo gyventojai. Ukrainos nepriklausomybės deklaraciją palaikė daugiau kaip 54 proc. balsavusiųjų. Šis referendumas, skirtingai nei 2014 m., buvo teisėtas ir nebuvo surengtas kaimyninės valstybės kariuomenės įvykdytos karinės pusiasalio okupacijos sąlygomis.
Kodėl Rusija užsienyje ieško „senųjų“ žemių?
Išorinė ekspansija, svetimų teritorijų grobimas yra šiuolaikinės V. Putino Rusijos politikos pagrindas. Tokios imperinės ambicijos, atrodytų, nesuderinamos su 21 amžiaus realijomis. Imperializmo ir kolonializmo era praėjo prieš kelis šimtmečius. Labiausiai stebina tai, kad milžiniškus žmogiškuosius ir materialinius išteklius teritorijos plėtrai meta didžiausia pagal plotą šalis pasaulyje.
Anot R. Ramanausko, tokia politika reiškia šiuolaikinės Rusijos Federacijos ideologinį bankrotą. „Visos jų kalbos apie didžiulę, sienų neturinčią Rusiją, apnuogina vieną silpnąją grandį. Didžiausia dabartinės Rusijos valstybės problema – ateities vizijos neturėjimas. Vystymasis nukreiptas ne į ateitį, o į praeitį, kuria kompensuojamas esamos situacijos nepilnavertiškumas. Visos kalbos apie senąsias protėvių žemes tik parodo, kad valstybė neturi ateities.“
