Sankt Peterburgo miegamajame rajone, niekuo neišsiskiriančiame rusvos spalvos valstybinio archyvo pastate, kuris iš išorės atrodo kaip poliklinika, saugoma tūkstančiai su miesto administracijos darbu susijusių dokumentų: posėdžių protokolai, pareigybinės instrukcijos, etatų lentelės, skyrių korespondencija. Pagal įstatymą prieiga prie archyvo yra atvira visiems. Tačiau kataloge yra nemaža spraga – čia nerasite dokumentų apie miesto merijos Užsienio ryšių komiteto darbą dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai jam vadovavo Vladimiras Putina.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Apie komiteto darbą galima sužinoti tik iš oficialių mėnesinių biuletenių, kurie pateikiami toli gražu ne visi, ir poros metinių ataskaitų. Dokumentai su V. Putino ir jo pavaldinių – Igorio Sečino, Dmitrijaus Medvedevo ir Aleksejaus Milerio – parašais, jei ir yra kažkur saugomi, tai tikrai ne šiame archyve. Tačiau net ir pagal oficialiai turimus dokumentus galima susidaryti bendrą vaizdą apie V. Putino komandos darbą pradinio kapitalo kaupimo metu.
„Current Time“ ir „Radio Liberty“ suskaitmenino Užsienio ryšių komiteto 1991–1993 metų biuletenius ir ataskaitas ir pirmą kartą skelbia juos internete.
Putinas, „Chupa-Chups“ ir katalonai Rusijoje
Kaip būsimasis prezidentas atsidūrė per vieną rankos paspaudimą nuo Salvadoro Dali, o Ispanijos verslo projektai Rusijoje suklupo, užkliuvę už korupcijos ir nusikalstamumo.
Užsienio ryšių komiteto biuletenio rubrikoje „Savaitės susitikimai“ galima rasti įdomių siužetų. Nemaža dalis susitikimų – derybos su potencialiais užsienio investuotojais, tačiau yra ir įdomesnių žinučių, už kurių slypi sudėtingos istorijos, pavyzdžiui, apie nežabotą Sankt Peterburgo valdininkų korupciją, kuria skundėsi jų užsienio partneriai.
1992 m. rugsėjo 28 d. V. Putinas kartu su merijos Maisto komiteto pirmininku Sergejumi Pokrovskiu susitiko su bendrovės „Chupa-Chups“ prezidentu Enrique Bernatu (biuletenyje katalono Bernato vardas parašytas ispanų kalbos stiliumi – Bernard). Konditerijos gaminių įmonės „Granja Asturias“ įkūrėjo anūkas E. Bernatas ir išrado karamelę ant pagaliuko, kad tėvams nereikėtų kaskart skalbti vaikų, kurie saldainius valgė rankomis, o rankas šluostėsi į šonus, drabužių. Norėdamas pristatyti „Chupa-Chups“ tarptautinei rinkai, septintojo dešimtmečio pabaigoje E. Bernatas atvyko pas savo seną draugą menininką Salvadorą Dali. Legenda byloja, kad S. Dali jo prašymu vos per kelias valandas sukūrė saldainių logotipą, kuris beveik nepakitęs išliko iki šių dienų, – neslėpdamas, kad ėmėsi šio užsakymo tik dėl pinigų.
Iš dalies susitikimas Užsienio ryšių komitete buvo sėkmingas – bendrovė „Chupa-Chups“ Sankt Peterburge pastatė saldainių fabriką, taip pat įsigijo konditerijos gamyklos „Azart“ ir draudimo bendrovės „Garantija“ akcijų. Prekės ženklas „Chupa-Chups“ nepasitraukė iš Rusijos net ir prasidėjus karui su Ukraina. Kiti iniciatyvių katalonų bandymai patekti į Rusijos rinką baigėsi nesėkmingai. Pagrindinė to priežastis, kaip jie patys prisimena, buvo nežabota miesto valdininkų korupcija. Jiems nepadėjo net tai, kad stambus katalonų verslininkas kadaise išgelbėjo gyvybę pirmajam Rusijos prezidentui.
1992 m. spalio 30 d. Anatolijus Sobčakas ir V. Putinas, kaip matyti iš kelių kuklių eilučių biuletenyje, susitiko su „ponu Luisu Premafeta, bendrovės „A/O Juspi“ viceprezidentu“. „Juspi“ yra specialiai investavimui Rusijoje įkurta įmonė, kurią lygiomis dalimis valdo jau minėtas „Chupa-Chups“ vadovas E. Bernatas ir L. Prenafeta (su „n“, o ne su „m“, kaip kad parašyta biuletenyje, yra teisinga šio asmens pavardės rašyba).
„Juspi“ turėjo tiekti Rusijai maistą ir pastatyti degalinių tinklą – L. Prenafeta tuo metu vadovavo Ispanijos valstybinei naftos bendrovei „Petrocat“. Dėl bendradarbiavimo šalys susitarė dar 1992 metų vasarį, kai A. Sobčakas, V. Putinas ir I. Sečinas buvo nuvykę į Barseloną šio miesto mero kvietimu.
Tai įvyko likus lygiai mėnesiui iki tos dienos, kai Sankt Peterburgo įstatymų leidžiamosios asamblėjos deputatė Marina Saljė įteikė prezidento administracijos Kontrolės departamento vadovui Jurijui Boldyrevui jos vadovaujamos deputatų komisijos išvadas, kuriose teigiama, kad Sankt Peterburgo aprūpinimo maistu mainais į rusiškas žaliavas programoje rasta korupcijos požymių.
Luisas Prenafeta tuomet buvo vienas įtakingiausių Katalonijos žmonių ir užsiėmė ne tik verslu, bet ir politika – faktiškai buvo Katalonijos lyderio ir autonominės administracijos vadovo Jordi Pujolio dešinioji ranka. Eidamas šias pareigas, jis kūrė nepriklausomą katalonų transliuotoją, leido savo laikraštį ir keliavo po pasaulį, bandydamas užmegzti ryšius su kitomis šalimis (Ispanijos žurnalistai taip pat rašė, kad L. Prenafeta organizavo J. Pujolio pasimatymus su prostitutėmis, nors jis pats tai neigė).
Operacija Jelcinui
Rusijos žiniasklaidoje L. Prenafetos pavardė ėmė mirgėti tais pačiais 1992 m. Iš publikacijų paaiškėjo, kad spalio mėnesį vykęs L. Prenafetos susitikimas su V. Putinu buvo toli gražu ne vienintelis katalono bandymas užmegzti ryšius Rusijoje – kaip rašė leidinys „Kommersant“, įgyvendindamas projektą, kurio tikslas – organizuoti rusiškos naftos tiekimą Ispanijai mainais į ispaniškas technologijas ir maistą, L. Prenafeta taip pat susitiko su Jegoru Gaidaru ir daugelio Rusijos ministerijų vadovais.
Tačiau pirmą kartą L. Prenafetos pavardė Rusijos kontekste buvo paminėta dar 1990 metais ir yra susijusi su tikru trileriu. Rusijos Federacijos užsienio ekonominių santykių ministras Ivano Silajevo vyriausybėje, Baltųjų rūmų gynėjas Viktoras Jarošenka kalbėdamas su „Radio Liberty“ prisiminė, kaip 1990 metais su Borisu Jelcinu skrido į Ispaniją, į Kordobą, į tarptautinę konferenciją „Europa be sienų“. Ši kelionė, pasak V. Jarošenkos, būsimam Rusijos prezidentui vos nepasibaigė tragiškai.
Iš Kordobos B. Jelcinas turėjo oro taksi skristi į Barseloną, kur jį pakvietė tas pats Jordi Pujolis. Pakeliui sugedo ultra-lengvojo lėktuvo generatorius ir atsarginė maitinimo sistema. Pilotams per stebuklą pavyko avariniu būdu nutupdyti orlaivį atokiame kalnų aerodrome. Nusileidimas buvo itin kietas – kaip prisimena V. Jarošenka, lėktuvas „beveik rėžėsi į pakilimo ir tūpimo taką“, o pagrindinis smūgis teko galinei jo daliai, kur ir sėdėjo B. Jelcinas.
V. Jarošenka prisimena, kad jau Barselonoje, kur Rusijos delegacija atvyko kitu lėktuvu, B. Jelcinas pajuto stiprų skausmą stuburo srityje ir netrukus buvo beveik visiškai paralyžiuotas – smūgio metu sutrupėjo tarpslankstelinis diskas, kuris užspaudė nervą. Katalonijos sostinėje B. Jelcinui buvo atlikta skubi operacija, o apie jo sveikatos būklę kas pusvalandį pranešdavo vietos žiniasklaida. Tačiau ji nutylėjo vieną dalyką – skubią operaciją Sovietų Sąjungos politikui organizavo L. Prenafeta.
Šį mažai kam žinomą faktą 2017 metais priminė ispanų žurnalistas Salvadoras Sostresas. Anot jo, norėdamas atsidėkoti, B. Jelcinas pakvietė L. Prenafetą į Maskvą, šis kvietimu pasinaudojo ir neva net išgėrė taurelę kitą su Borisu Nikolajevičiumi tiesiog Kremliuje. L. Prenafeta į Rusiją atvyko kaip „Chupa-Chups“ vadovo E. Bernato atstovas ir bandė derėtis dėl runkelių laukų įsigijimo cukraus gamybai.
„Raudonoji mafija“
Tarp šios kelionės ir susitikimo su V. Putinu 1992 metų spalį L. Prenafetos biografijoje buvo dar vienas su Rusija susijęs epizodas. Katalonų verslininkas į Maskvą atvyko antrą kartą, šį kartą planuodamas įsigyti pigios naftos mainais į maisto produktus. Kaip 2008 metais prisiminė Ispanijos laikraščio „El Confidencial“ žurnalistas Antonio Fernandezas, L. Prenafeta „sumokėjo krūvą pinigų“, kad gautų Rusijos energetikos ministerijos leidimą importuoti rusišką naftą į Ispaniją. Kai leidimas faksu atėjo į jo biurą Barselonoje, verslininkas nuskrido į Rusijos sostinę ir nuskubėjo tiesiai į Energetikos ministeriją, tačiau ten jis net nebuvo įleistas pro duris, patikinus, kad faksograma, kurią jis rodė sargybiniams, yra negrabi klastotė.
Sankt Peterburge, kaip rašo A. Fernandezas, L. Prenafetai vėl iškilo problemų, nepaisant suteiktos asmeninės audiencijos pas V. Putiną. Šį kartą jis ne tik siūlė maistą ir tabaką mainais į naftą, bet ir atsivežė trijų Katalonijos kazino savininką Arturo Suque`ą.
A. Suque ir L. Prenafeta bandė „parduoti“ merijai idėją surengti Sankt Peterburge regioninę loteriją, tačiau vėl buvo apgauti. Kaip 1994 m. rašė „El Pais“, jiems buvo pateikti netikri dokumentai, suteikiantys koncesiją loterijai surengti, ir buvo pasakyta, kad po oficialaus pranešimo apie šį projektą paskelbimo Vyriausybės laikraštyje, už likusių dokumentų įforminimą reikės sumokėti 200 mln. pesetų (apie 3 mln. eurų šiandieniniu kursu ). Netrukus po to L. Prenafeta sužinojo, kad koncesija iš tiesų buvo suteikta CNN prezidento Tedo Turnerio įmonei.
„Jie gainiojo mus iš vieno kabineto į kitą, mes tik švaistėme laiką ir kantrybę“, – apie savo vizitą Sankt Peterburge interviu Ispanijos laikraščiui „La Vanguardia“ sakė L. Prenafeta. Javieras Bernatas, Enrique Bernato sūnus ir jo įpėdinis „Chupa-Chups“ vadovo poste, prisiminė, kad bendrovė „Juspi“ susidūrė su neįtikėtina Rusijos pareigūnų korupcija – kiekvienas iš jų reikalavo maždaug 20 tūkstančių pesetų kyšio (šiandien, įvertinus infliaciją, tai būtų apie 300 eurų). Anot J. Bernato, kad rusai įvykdytų bent dalį įsipareigojimų, reikėjo sudaryti sutartis su „rekomenduojamomis“ tarpininkų firmomis ir samdyti rusų teisininkus, kurių tris ketvirtadalius honorarų sudarydavo kyšiai valstybės tarnautojams.
Dar vienas „katalonų pėdsakas“ aptinkamas 1992 m. lapkričio mėnesio Užsienio santykių komiteto biuletenyje – rubrikoje „Sankt Peterburgo mero potvarkiai“ rašoma, kad buvo pritarta projektui mieste statyti didmeninės ir mažmeninės prekybos šviežiu maistu kompleksą panašų į Barselonoje (Ispanija) esantį „Mercarbana“ (taisyklinga pavadinimo rašyba – „Mercabarna“). Kaip rašė „El Pais“, idėja atidaryti tokį kompleksą A. Sobčakui kilo 1992 metais, po tos pačios kelionės į Barseloną su V. Putinu. Į komplekso projektavimo ir statybos darbo grupę buvo įtrauktas dar vienas tos kelionės dalyvis, V. Putino sekretorius Užsienio santykių komitete Igoris Sečinas, tačiau ir šiam projektui nebuvo lemta išvysti dienos šviesą. Aptarti komplekso statybos su V. Putinu į Sankt Peterburgą atvyko Barselonos strateginio plėtros plano koordinatorius Manuelis De Fornas. Jis prisiminė, kad atvykus į vietą paaiškėjo, jog kompleksą pastatyti galima, bet jame nebus kuo prekiauti – tokio kiekio produktų mieste tiesiog nėra. M. De Fornas taip pat teigė, kad korupcija buvo didelė problema.
„V. Putinas mūsų tiesiogiai pinigų neprašė, bet kiti žmonės mums viską paaiškino apie kyšius“, – prisiminė jis. Apie tai Ispanijos žiniasklaidai pasakojo ir Ignacio Ferrero, Ispanijos įmonės „Nutrexpa“, kuriai priklauso rusams iš reklamos pažįstamas prekės ženklas „Cola Cao“, savininkas.
Kiti Ispanijos verslininkai, pavyzdžiui, garsiojo putojančio vyno „Freixenet“ gamintojas, taip pat ne kartą skundėsi nekontroliuojama Rusijos valdininkų korupcija. Tuometis įmonės vadovas Josepas Ferreris buvusių KGB pareigūnų, su kuriais reikėjo derėtis dėl „stogo“, įsteigtų įmonių ir su jomis susijusių nusikalstamų grupuočių tinklą pavadino „raudonąja mafija“.
Ten davė, čia atėmė
Visgi L. Prenafetos biografija liudija, kad jis pats toli gražu nebuvo sąžiningo verslininko etalonas.
2009 m. spalį L. Prenafeta ir keli jo bendražygiai buvo suimti dėl įtarimų didelio masto korupcijos byloje, kurią tyrė rusams gerai žinomas teisėjas Baltasaras Garzonas. Prieš metus B. Garzonas tyrė rusų mafijos bylą Ispanijoje ir net planavo atvykti į Maskvą apklausti verslininko Olego Deripaskos. Vykdant šį tyrimą, kurio centre buvo atsidūrę „Malyševo organizuotos nusikalstamos grupuotės“ atstovai, „Vieningosios Rusijos“ partijai atstovaujančio Valstybės Dūmos deputato Vladislovo Rezniko viloje Ispanijoje buvo atlikta krata. 2009 metų rugpjūtį B. Garzonui apklausiant recidyvistą Luisą Rodriguezą Pueyo, pastarasis pareiškė, kad 2008 metų balandį V. Rezniko nurodymu jis bandė pagrobti milijardieriaus Francisco Hernando sūnų. L. R. Pueyo teigimu, toks įsakymas buvo duotas F. Hernandui atsisakius grąžinti 30 mln. dolerių Tambovo organizuotos nusikalstamos grupuotės lyderiui Genadijui Petrovui.
Jau tų pačių 2009 metų gruodį L. Prenafeta buvo paleistas iš kalėjimo už 1 mln. JAV dolerių užstatą. 2017 metais teisme jis pripažino kaltę ir jam buvo skirta 25 milijonų eurų bauda.
Nuo to laiko L. Prenafetos politiko ir verslininko karjera pamažu užgeso ir šiandien jis yra paprastas katalonų pensininkas, parašęs keletą knygų apie savo gyvenimą. Mūsų prašymu su juo susisiekti bandė keli žinomi ispanų žurnalistai, tarp jų ir keli katalonai, tačiau visi bandymai buvo nesėkmingi. Savo atsiminimuose L. Prenafeta pasakoja apie nuotykius Rusijoje dešimtojo dešimtmečio pradžioje, trumpai apibūdindamas jų baigtį kaip „visišką katastrofą“.
Nepaisant to, Rusija buvo užmezgusi pakankamai šiltus santykius su naujosios kartos Katalonijos politikais, dėl kurių 2019 metais galbūt ir pasigirdo kaltinimų neva GRU remia Ispanijos valdžios neteisėtu paskelbtą referendumą dėl Katalonijos nepriklausomybės. Vienintelis prisiminimas apie katalonų bandymus užsidirbti Rusijoje dešimtojo dešimtmečio pradžioje taip ir liko „Chupa-Chups“ ir „Cola Cao“ – saldūs, tarsi neišsipildžiusios pigios rusiškos naftos svajonės.
Muzikantas iš Baku ir premija stebukladariui Čiurovui
Kaip kariauti nepanoręs gatvės muzikantas užgrobė lėktuvą, priversdamas jį skristi į Europą, ir dvidešimt metų keršijo pareigūnams, išsiuntusiems jį atgal.
Sankt Peterburgo merijos Užsienio ryšių komiteto 1993 metų biuletenyje galima rasti trumpą įrašą, kuriame minima būsimo Rusijos centrinio rinkimų komiteto vadovo Vladimiro Čiurovo, tuo metu dirbusio V. Putino komiteto vyriausiuoju specialistu, pavardė. V. Čiurovui išreikšta padėka (ir skirta premija) už profesionalumą grąžinant Rusijai užgrobtą ir į Švediją nukreiptą lėktuvą, skridusį reisu Tiumenė–Sankt Peterburgas.
Kokį vaidmenį V. Čiurovas suvaidino sprendžiant šią problemą, išsiaiškinti nepavyko. Greičiausiai V. Putino komitetas, pasinaudodamas ryšiais Švedijoje, padėjo Rusijos aviakompanijai sugrąžinti užgrobtą lėktuvą į tėvynę. Už šios istorijos slypi nuostabus lėktuvų grobiko-keršytojo ir kačių mylėtojo Tamerlano Musajevo likimas.
Rankinė pilna granatų
1993 metais gatvės muzikantas iš Baku Tamerlanas Musajevas, bėgdamas nuo šaukimo į Karabache vykstantį karą, kartu su žmona ir 7 mėnesių dukrele užgrobė lėktuvą, skridusį reisu Tiumenė–Sankt Peterburgas.
„Jie Baku tiesiog gatvėse čiupdavo žmones ir klausdavo: „Kodėl tu ne kare?“ Visi nuo 18 iki 35 metų amžiaus turėjo kariauti. Tačiau pusė nekovojo – išsipirko. (...) Sakiau: „nemokėsiu ir apskritai nekovosiu – man tai yra pilietinis karas, man žudyti armėnus yra tas pats, kas žudyti ukrainiečius – nepriimtina“, – po daugelio metų interviu „Radio Liberty“ prisiminė T. Musajevas. Iš pradžių šeima bandė pabėgti į Europą per Turkiją ir Rumuniją, tačiau šios idėjos atsisakė dėl Tamerlano žmonos Marinos nėštumo. Tada jis ir sugalvojo planą užgrobti lėktuvą.
Iš dezertyravusio iš karo pažįstamo T. Musajevas gavo dvi rankines granatas ir su šeima atvyko į Tiumenę – jis ten nuolat veždavo iš Turkijos įvairias prekes parduoti komercinėje parduotuvėje ir puikiai žinojo apie Roščino oro uoste tvyrantį chaosą. Viename interviu T. Musajevas netgi tvirtino pažinojęs pilotą, skraidžiusį reisu Tiumenė–Sankt Peterburgas ir „zuikiu“ vežusį pakeleivius. Krepšį su granatomis iki lėktuvo, skridusio į Sankt Peterburgą, trapo už 30 tūkstančių rublių (apie 5 JAV dolerius to meto kursu) atnešė krovikų pamainos viršininkas.
Skrydžio metu T. Musajevas ištraukė vienos iš granatų žiedą ir pasiuntė jį kartu su rašteliu pilotams. Pagrobėjas reikalavo skristi į Ameriką, tačiau pilotai jam paaiškino, kad orlaiviui „Tu-134“ reikės nusileisti pasipildyti degalų. Kaip variantas buvo įvardinta Suomija, tačiau vėliau įgulai pavyko įtikinti T. Musajevą Estijoje pasipildyti degalų ir skristi į Stokholmą. Taline T. Musajevas paleido 15 keleivių, daugiausia pagyvenusių žmonių, vienas jų, kaip teigiama, grįžo atgal, nes norėjo „skristi į Europą“. Dar 15 keleivių skrydžio palydovės slapta išvedė per krovinių skyrių.
Stokholme mažajai Musajevų dukrelei Sabinai pritrūko švarių vystyklų, Marina buvo pavargusi, Švedijos derybininkai užsiminė apie galimybę gauti prieglobstį. Tamerlanas, 14 valandų rankose laikęs granatą nutrauktu žiedu (vėliau paklaustas, ar tai iš tikrųjų buvusi kovinė granata, nuo tiesaus atsakymo išsisuko), pasidavė valdžiai.
Vyras buvo suimtas ir uždarytas į izoliatorių, sąlygas kuriame jis palygino su sanatorija. Musajevų šeimą dažnai rodė Švedijos televizija, kurį laiką jie buvo tapę vietos žvaigždėmis. Tamerlanas tikėjosi atlikti neilgą įkalinimo bausme Švedijoje ir gauti prieglobstį, juolab kad Švedijos įstatymai draudžia ekstradiciją į šalis, kuriose už tą patį nusikaltimą numatyta daug griežtesnė bausmė. Tačiau Švedijos teismas nusprendė, kad tiek Rusijoje, tiek Švedijoje lėktuvo užgrobėjui gresia maždaug penkeri metai nelaisvės, ir išsiuntė Musajevus į Rusiją. Tie per žurnalistus prašė švedų palikti šalyje bent mažąją Sabiną, tačiau valdžia nusprendė kitaip. „Po to supratau du dalykus. Pirma: kažkas negerai Švedijos karalystėje. Antra, Švedija bijo skandalų, o tai reiškia, kad aš su ja šiuo ginklu ir kovosiu“, – vėliau sakė Tamerlanas. Sankt Peterburge jis buvo nuteistas 12 metų kalėti, Marina gavo 6 metus lygtinai.
Serijinis keršytojas ir katė vardu Gusia
T. Musajevas buvo paleistas 2002 m., atsėdėjęs devynerius su puse metų. Jis turėjo tik Azerbaidžane išduotą sovietinį pasą. Buvo svarstoma deportuoti Tamerlaną iš Rusijos, bet nebuvo aišku, kur. T. Musajevas pareikalavo, kad būtų grąžintas į Švediją, tačiau konsulatas atsakė neprivaląs spręsti jo likimo. Tamerlanas dirbo muzikantu restoranuose, buvo pakviestas į Andrejaus Malachovo televizijos laidą, o po kelerių metų kažkokiu būdu gavo Rusijos pilietybę. Su žmona jie oficialiai išsiskyrė. Iki 2014 metų jis sutaupė pinigų ir nusprendė atkeršyti Švedijai, kurios valdžia, T. Musajevo nuomone, yra kalta dėl nesėkmingai susiklosčiusio jo gyvenimo.
Tamerlanas atvyko į Daniją ir iš Kopenhagos išskrido į Oslą – jis specialiai pasirinko skrydį kertantį Švedijos oro erdvę. Tą kartą be šeimos, bet su kate Gusia skridęs T. Musajevas skrydžio palydovei užsiminė, kad bagažo skyriuje yra bomba. Lėktuvas nusileido Geteborge, o Tamerlanas vėl atsidūrė Švedijos kalėjime. Jis tikėjosi gauti 7 mėnesius už melagingą pranešimą apie sprogmenį ir, pasinaudojant teismu, protestuoti, tačiau teismo posėdis buvo uždaras, o T. Musajevas buvo nuteistas 1,5 metų ir atsidūrė ne „sanatorijoje“, o izoliatoriuje. Šį kartą jis nusivylė ne tik Švedija, bet ir Švedijos kalėjimais. Katei Gusiai pavyko rasti vietą kačių prieglaudoje už 100 eurų per mėnesį. Atlikęs bausmę T. Musajevas buvo išsiųstas į Rusiją ir jam 10 metų buvo uždrausta įvažiuoti į Europos Sąjungą. Gusia liko Geteborge.
Grįžęs į Sankt Peterburgą, Tamerlanas nusprendė negaišti laiko ir tęsti savotišką vendetą. Po mėnesio jis nusipirko bilietą į Turkiją su persėdimu Suomijoje. Helsinkio oro uosto tranzitinėje zonoje Tamerlanas priėjo prie policijos pareigūnų ir pasakė, kad lėktuve, kuris šiuo metu yra Stokholme, yra padėta bomba. Orlaivį apžiūrėjo išminuotojai, bombos, žinoma, nerado, tačiau T. Musajevas buvo suimtas ir vėl išsiųstas į Švediją. Šį kartą jis kalėjo mažiau nei metus. Vėl grįžęs į Sankt Peterburgą, Tamerlanas davė išsamų interviu leidiniui „Fontanka“, kuriame teigė tapęs Rusijos patriotu ir visiškai nusivylęs Švedija, tačiau nemanąs, kad jo kerštas jau baigtas.
„Ant liepto susitiko du ožiai – aš ir Švedija, ir nė vienas nenori užleisti kelio. Suprantu, jiems nepatinka, kad kažkoks imigrantas darbininkas iš Rusijos daro jiems spaudimą. Bet aš noriu, kad Švedija nespjautų į veidą Rusijos piliečiui, noriu, kad pamačius rusišką pasą, jiems iš baimės imtų drebėti rankos“, – sakė T. Musajevas.
2016 metais niekaip nepasiduodantis Tamerlanas atvyko į Amsterdamą ir iš ten pranešė apie tariamai padėtą bombą viename iš Švedijoje esančių „McDonald`s“ restoranų. Policija jį sulaikė, tačiau pasikalbėjusi su kolegomis iš Švedijos, išsiuntė atgal į Rusiją. 2017 metų pradžioje T. Musajevas vėl nusipirko bilietą į Amsterdamą ir paprašė Nyderlanduose politinio prieglobsčio. Laukdamas Nyderlandų valdžios sprendimo, jis vėl pranešė apie neva iš Stokholmo besiruošiančiame pakilti lėktuve padėtą bombą. Šį kartą jo pranešimas praktiškai buvo ignoruotas.
Tais pačiais metais, gavęs leidimą laikinai gyventi Nyderlanduose, Tamerlanas išvyko į Geteborgą sausuma – per Daniją ir garsųjį Eresundo tiltą. Švedijos pasienio kontrolės punkte jis pats priėjo prie pasieniečio ir paklausė, ar galima įvažiuoti ir pasiimti katę Gusią? T. Musajevas buvo suimtas, 2,5 mėnesio praleido kalėjime, grįžo į Sankt Peterburgą, o iš ten vėl išvyko į pabėgėlių stovyklą Nyderlanduose.
2020 metų pabaigoje T. Musajevas gavo žinią, kad prieglobstis Nyderlanduose jam nėra suteikiamas. Nusivylęs Tamerlanas atnešė į automobilių nuomos biurą Schipholio oro uoste raštelį, kuriame buvo parašyta, kad lėktuve, skrendančiame iš Amsterdamo į Stokholmą padėta bomba. Tada įsėdo į autobusą, važiavusį Harlemo kryptimi, ir po poros valandų pats pasidavė policijai. T. Musajevas tikėjosi vėl atsidurti kalėjime – šį kartą Nyderlanduose, tačiau vėl buvo nuspręsta jį deportuoti.
2021 metų vasarą T. Musajevas, pagaliau susitikęs su Gusia, Olandijos migracijos centre laukė dar vienos deportacijos į Rusiją. Jis vėl pakeitė požiūrį į Rusiją, bent jau pats taip sakė, o interviu vietos laikraščiui teigė, kad norėtų likti šalyje, idant galėtų laisvai kalbėti apie Rusijos valdžią. „Noriu internete skelbti Vyriausybę kritikuojančius straipsnius. Rusijoje tai neįmanoma, todėl man pavojinga grįžti. Jei grįšiu, FSB mane suims. Mane pasodins į kalėjimą, pateikę pramanytus kaltinimus“, – sakė T. Musajevas.
2022 m. kovo 16 d. Tamerlanas Musajevas mums parašė, kad vis dar gyvena tame pačiame migrantų stovyklos kambaryje su savo kate Gusia. Nyderlandų valdžia nuolat atsisako suteikti jam prieglobstį, tačiau „tikrai nepriklausomi teismai“ šį sprendimą panaikina.
P.S. Kaip Putinas susitiko su Elizabeth Cheney, bet „nepaliko įspūdžio“
1992 m. rudenį, kaip matyti iš kito nedidelio įrašo Užsienio santykių komiteto biuletenyje, Vladimiras Putinas susitiko su JAV Valstybės departamento delegacija. Darbotvarkėje buvo Rusijos verslo rėmimo fondo sukūrimas. Renginiuose dalyvavo JAV tarptautinės plėtros agentūra USAID, kurios veiklą po 20 metų (2012 m.) Rusijos valdžia uždraudė.
Remiantis Užsienio santykių komiteto biuleteniu, JAV delegacijai vadovavo Elizabeth Cheney, 26 metų USAID darbuotoja ir JAV viceprezidento, valdant George`ui W. Bushui, Dicko Cheney, dukra, kuri nuo to laiko tapo Kongreso nare ir užsitraukė savo bičiulių iš Respublikonų partijos nemalonę už Donaldo Trumpo kritiką. Kaip teigė E. Cheney atstovai, derybose, kurios vyko ir kituose Rusijos miestuose, buvo kalbama apie humanitarinės pagalbos programas.
2022 m. balandžio 12 d. E. Cheney, kaip ir kitiems JAV Kongreso nariams, buvo pritaikytos Rusijos – šalies, su kuria prieš tris dešimtmečius ji bandė užmegzti ekonominius ryšius, – sankcijos. E. Cheney, kuri dar prieš prasidedant Rusijos karui Ukrainoje nedvejodama kritikavo Rusijos valdžią dėl autoritarizmo, savo pavardės įtraukimą į Rusijos sankcijų sąrašą pavadino „garbės ženklu“.
Susisiekėme su E. Cheney, prašydami prisiminti kokias nors detales apie tą susitikimą, tačiau paaiškėjo, kad ji labiau prisimena ne V. Putiną, o kitą Rusijos politiką.
„Tuomet Vladimiras Putinas man nepadarė jokio įspūdžio“, – sakė E. Cheney. Anot jos, 1992 metais kelionės į Rusiją metu ji įsiminė kitą žmogų – jauną Žemutinio Naugardo srities gubernatorių Borisą Nemcovą, „savo gyvenimą paskyrusį kovai už laisvę“.
„Po daugelio metų V. Putino banditai nužudė B. Nemcovą už jo atsidavimą šiai kovai ir už tai, kad jis kėlė grėsmę V. Putinui. Vis dėlto Boriso vaikai ir jo šalis dar ilgai jį prisimins ir gerbs jo atminimą, o Vladimiras Putinas įeis į istoriją kaip žiaurus, savimi nepasitikintis karo nusikaltėlis“, – reziumavo E. Cheney.
