Iš Mariupolio apsiausties ištrūkusi pabėgėlė pasakoja apie išgyventą pragarą – daugiau nei dvidešimt dienų slėptuvėje, su puse stiklinės vandens per dieną – nusiprausti ir atsigerti. Moteris su drauge buvo evakuotos į Rusiją, iš kur kone dvi savaites keliavo į Lietuvą.
23 dienos slėptuvėje. Senoliai, moterys, vaikai ir kelių dienų naujagimis.
65 žmonės tapo tarsi viena šeima.
„Maždaug pusė stiklinės vandens buvo skirta šiek tiek apsiprausti, išsivalyti dantis ir atsigerti. Iš pusės stiklinės, 100 gramų vandens“, – sako pabėgėlė iš Mariupolio Olena.
Tiksliau, lietaus vandens.
„Kai ant laužo virdavome sriubas į vandenį mesdavome bulvių, kruopų. Ir kiekvienam tekdavo maždaug po šimtą gramų tos sriubos. Per dieną vieną ar du kartus“, – pasakoja moteris.
Slėptuvėje neišgyveno du žmonės.
„Žmones, mirusius name, kuriame buvo slėptuvė, galėjome išnešti tik ant tramvajaus bėgių arba paguldydavome sandėliuke... palaidoti jų neturėjome galimybės, nes žemė įšalusi ir neturėjome 2 valandų kapui iškasti“, – kraupias detales pasakoja pabėgėlė iš Mariupolio.
Be ryšio su išoriniu pasauliu. „Radijo bangomis buvo galima girdėti tik Donecko ir Rusijos informaciją. Buvo labai sunku psichologiškai. Ir nuolatiniai apšaudymai“, – sako Olena.
Po trijų savaičių pasirodė tie, kurie šaudė.
„Kovo 23-iąją atėjo čečėnai, Rusijos kariuomenė ir liepė mums tuojau pat palikti slėptuvę, nes prasidės valymas ir bus stiprus apšaudymas. Žaliasis koridorius, siaurutis koridorius per Liapiną į Donecko teritoriją“, – pasakoja ukrainietė.
Moteris sako, kad tik tada išvydo, kas liko iš gimtojo Mariupolio: „Bėgome ir matėme, kad visi mūsų pažįstamose gatvėse esantys namai sugriauti. Visi. Nė vieno devynaukščio sveiko nebuvo. Jie buvo sugriauti, sudegę. Gulėjo negyvi žmonės.“
Pragaras nesibaigė ir išvykus iš Mariupolio į Rusijos kontroliuojamas teritorijas. Moteris pasakoja, kad teko iš telefono ištrinti visus kontaktus ir vaizdus. O pabėgėlių apklausą vadino filtracija.
„Nurodžiau, kad nieko nepažįstu Ukrainos kariuomenėje ir nė vieno ją palaikančio. Kitaip atsakyti nebuvo galima“, – sako Olena.
Po aštuonių valandų apklausų jai leista įvažiuoti į Rusiją. Ir po 13 dienų kelionės ji su drauge pasiekė Vilnių.
Sako, saugi pasijutusi tik čia.
„Kai išgirstu žodis „Mariupolis“, aš pradedu verkti, nes ten dar liko pažįstami, draugės, draugai, giminaičiai. Ten dar Ukrainos kariai aukoja gyvybes, kad išlaisvintų miestą“, – teigia pabėgėlė iš Mariupolio.
