Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pirmadienio vakarą išplatino naują vaizdo įrašą, kurį filmavo Kyjivo centre esančioje prezidentūroje.
„Aš lieku Kyjive. Bankovoje. Nesislepiu. Nieko nebijau. Tiek, kiek reikia laimėti šį karą!“, – pareiškė Ukrainos vadovas.
„Jiems tai tarsi košmaras. Jie pamiršo, kad mes nebijome policijos furgonų, tankų, kulkosvaidžių, kai svarbiausias dalykas yra mūsų pusėje – tiesa. Neapykanta, kurią priešai atsinešė su savimi į mūsų miestus, ten neliks. Jos neliks nė ženklo. Neapykanta – tai ne mes. Taigi iš priešo nieko neliks.
Mes viską atstatysime. Miestus, kuriuos okupantas sugriovė, padarysime geresnius už bet kurį Rusijos miestą“, – kalbėjo V. Zelenskis.
Jis sakė, kad rusai neįvertino Ukrainos žmonių ryžto, ir žada neatsisakyti derybų – nepaisant to, kad šiandien vykusiame naujausiame derybų raunde akivaizdi pažanga nedidelė.
„Šiandien Baltarusijoje vyko jau trečiasis derybų raundas. Norėtume sakyti „trečias ir paskutinis“, bet esame realistai. Taigi mes kalbėsime ir primygtinai reikalausime derybų tol, kol rasime būdą pasakyti savo žmonėms: „štai, kaip mes pasieksime taiką.
Taika Ukrainos žmonėms. Jūs nesitraukiate. Mes nesitraukiame. Ir tie, kurie sakė, kad esame „viena tauta“ [turėdami omenyje Rusiją], tikrai nesitikėjo tokios stiprios reakcijos. Mūsų šalies pietuose išsivystė toks stiprus nacionalistinis judėjimas, toks stiprus „ukrainietiškumo“ demonstravimas gatvėse ir aikštėse, kokio dar niekada nematėme“, – kalbėjo V. Zelenskis.
Jis taip pat pranešė, kad Rusijos pajėgos yra užminavusius kelius, kuriais į Mariupolį turi būti pristatomi medikamentai bei maisto produktai. Tuo pačiu metu Rusija esą atveria tariamus humanitarinius koridorius į okupuotas teritorijas, kur atvykstančių civilių laukia Kremliaus žiniasklaidos priemonių propagandistai, siekdami sukurti naratyvą, kaip Rusija gelbėja šių vietovių gyventojus.
LRT.lt pateikia visą V. Zelenskio kalbą:
„Pirmadienis. Vakaras. Žinote, mes sakydavome: pirmadienis – sunki diena. Šalyje vyksta karas. Taigi kiekviena diena yra pirmadienis. O dabar pripratome, kad kiekviena diena ir kiekvienas vakaras yra tokie.
Šiandien yra dvyliktoji. Dvyliktasis mūsų kovos vakaras. Mūsų gynyba.
Visi esame ant žemės, visi dirbame. Visi yra ten, kur turėtų būti. Aš esu Kijeve. Mano komanda yra su manimi. Teritorinė gynyba yra vietoje. Kariškiai yra savo pozicijose. Mūsų didvyriai! Gydytojai, gelbėtojai, transportininkai, diplomatai, žurnalistai... Visi. Mes visi kariaujame. Visi prisidėsime prie mūsų pergalės, kuri tikrai bus pasiekta. Ginklu ir mūsų kariuomene. Žodžių jėga ir mūsų diplomatija. Dvasios jėga, kurią turi pirmasis, antrasis ir kiekvienas iš mūsų.
Pažvelkite į mūsų šalį šiandien. Čaplinka, Melitopolis, Tokmakas, Novotroicė ir Chersonas. Starobilskas. Visur žmonės gynėsi, nors ten jie neturi ginklų. Bet tai mūsų žmonės, todėl jie ir turi ginklus. Jie turi drąsos. Orumą. O vadinasi, ir gebėjimą išeiti ir pasakyti: aš esu čia, tai mano, ir aš to neatiduosiu. Mano miestas. Mano bendruomenė. Mano Ukraina.
Kiekvienas ukrainietis vyras ir kiekviena ukrainietė, kurie vakar, šiandien ir rytoj protestavo prieš okupantus, yra didvyriai. Mes šaukiame ant okupantų kartu su jumis. Mes stovime aikštėse ir gatvėse kartu su jumis. Mes su jumis nebijome, kai okupantai atidengia ugnį ir bando visus išvaikyti.
Jūs nepasiduodate. Mes nepasitrauksime. Ir tas, kuris kartojo „mes esame viena tauta“, tikrai nesitikėjo tokios galingos reakcijos.
Mūsų šalies pietuose išsiskleidė toks nacionalinis judėjimas, tokia galinga ukrainietiškumo manifestacija, kokios ten gatvėse ir aikštėse dar nematėme. O Rusijai tai tarsi košmaras.
Jie pamiršo, kad mes nebijome raugo vežimų ir lazdų. Mes nebijome tankų ir kulkosvaidžių. Kai svarbiausia mūsų pusėje yra tiesa. Kaip ir dabar.
Mariupolis ir Charkivas, Černigovas ir Sumai. Odesa ir Kyjivas. Mykolajus. Žytomyras ir Korostenas. Ovruč. Ir daugelis kitų miestų. Mes žinome, kad neapykanta, kurią priešas į mūsų miestus įnešė apšaudydamas ir bombarduodamas, juose neliks. Neliks jokių jos pėdsakų. Neapykanta nėra susijusi su mumis. Todėl neliks ir priešo pėdsakų. Mes viską atstatysime. Padarysime, kad mūsų miestai, kuriuos sugriovė užkariautojas, būtų geresni už bet kurį Rusijos miestą.
Enerhodaras, Černobylis ir kitos vietos, kur barbarai tiesiog nesupranta, ką nori užgrobti, ką jie nori kontroliuoti. Jūsų darbas, jūsų sunkus darbas kritiniuose objektuose yra tikras žygdarbis. Ir mes tai matome. Esame už tai nuoširdžiai dėkingi.
Ukrainos kariuomenė laiko pozicijas. Puikiai padirbėta! Ji daro itin skaudžių nuostolių priešui. Ginasi. Kontratakuoja. Prireikus – gali atkeršyti. Būtinai. Už kiekvieną blogį. Už kiekvieną raketą ir bombą. Už kiekvieną sunaikintą civilinį objektą.
Šiandien Makarive, Kyjivo srityje, jie apšaudė duonos fabriką. Už ką? Seną duonos fabriką! Pagalvokite – šaudyti į duonos fabriką. Kas tu turi būti, kad tai darytum?
Arba sunaikinti kitą bažnyčią – Žytomyro srityje. Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo bažnyčią, pastatytą 1862 m. Tai nėra žmonės.
Susitarta dėl humanitarinių koridorių. Ar tai pasiteisino? Vietoj jų veikė rusų tankai. Rusų „Grads“. Rusiškos minos. Jie net užminavo kelią, kuriuo buvo sutarta gabenti maistą ir vaistus Mariupolio žmonėms ir vaikams.
Jie net sunaikino autobusus, kurie turi išvežti žmones. Tačiau tuo pat metu jie atveria nedidelį koridorių į okupuotą teritoriją. Kelioms dešimtims žmonių. Ne tiek Rusijai, kiek propagandistams. Tiesiai į jų televizijos kameras. Tarsi tas, kuris gelbsti. Tiesiog cinizmas. Tiesiog propaganda. Nieko daugiau. Jokio humanitarinio jausmo.
Šiandien Baltarusijoje įvyko trečiasis derybų raundas. Norėčiau pasakyti – trečiasis ir paskutinis. Bet mes esame realistai. Taigi mes kalbėsimės. Primygtinai reikalausime derybų, kol nerasime būdo pasakyti savo žmonėms: štai kaip mes pasieksime taiką.
Būtent į taiką. Turime suvokti, kad kiekviena kovos diena, kiekviena pasipriešinimo diena sukuria mums geresnes sąlygas. Stiprią poziciją, kuri garantuotų mūsų ateitį taikoje po šio karo.
Be žuvusių žmonių ir sugriautų miestų, karas palieka sunaikintus siekius, kurie kadaise atrodė labai svarbūs, o dabar... Jūs apie juos net neužsimenate.
Beveik prieš trejus metus, kai tik įvyko rinkimai, įžengėme į šį pastatą, į šį biurą, ir iš karto pradėjome planuoti savo persikėlimą.
Svajojau persikelti iš Bankovos. Kartu su vyriausybe ir parlamentu. Išsikraustyti iš Kyjivo centro ir apskritai persikelti į modernų, skaidrų biurą – kaip ir dera pažangiai demokratinei Europos šaliai.
Dabar pasakysiu viena: aš lieku Kyjive. Bankovoje. Nesislepiu. Nieko nebijau. Tiek, kiek reikia laimėti šį karą!
Šiandien pasirašiau dekretą dėl Ukrainos valstybinių apdovanojimų įteikimo 96 Ukrainos didvyriams – mūsų kariams.
Bohdano Chmelnickio antrojo laipsnio ordinas skiriamas:
Oleksandrui Oleksandrovyčiui, Mechanizuoto bataliono vadui, kuris stojo į mūšį su priešo bataliono taktine grupe ir laimėjo dėl racionalaus požiūrio į kovą ir nestandartinės taktikos.
Kapitonui Rostyslavui Oleksandrovičiui Sylivakinui. Mechanizuoto bataliono, sėkmingai kovojusio su didžiulėmis priešo pajėgomis, vadui, išvadavusiam Ukrainos miestus ir kaimus Sumų srityje.
Trečiojo laipsnio Bohdano Chmelnickio ordinu apdovanoti:
Ihoris Serhijovičius Lozovijus. Veikdamas grupės sudėtyje jis sustabdė apie 150 vienetų priešo transporto priemonių koloną, judėjusią maršrutu Žytomiras–Kijevas.
Leitenantas Vitalijus Viktorovičius Poturemetsas. Mūšyje parodė pavyzdingą drąsą ir ramybę, sunaikindamas priešo technikos koloną netoli Kijevo miesto. Buvo sužeistas.
Trečiojo laipsnio ordinas „Už drąsą“ įteiktas:
Vyr. seržantui, automobilių būrio vadui Valentinui Viktorovičiui Baryliukui. Jo drąsių veiksmų ir asmeninio ryžto dėka tankų dalinys laiku gavo degalų ir išvyko iš apsupties, pakeliui sunaikindamas priešą.
Visi 96 mūsų didvyriai yra tokie kaip šie penki. Dėkojame visiems kariškiams. Mūsų padėka Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms! Mūsų dėkingumas yra beribis.
Šlovė Ukrainai!“
