Kremlius siekia ištrinti bet kokį istorinį diskursą, griaunantį oficialų naratyvą, kad Rusija turi būti valdoma autoritarinės sistemos. Istorija perrašoma, niūriausi jos skyriai užglaistomi, o nepriklausomi istorikai represuojami. Tai nėra vien šalį valdančių buvusių KGB pareigūnų užgaida. Jų tikslas – sugrąžinti praktikas, stiprinančias sisteminiu smurtu prieš šalies piliečius grindžiamą Rusijos autoritarizmą.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „New Eastern Europe“ originalus kūrinys.
Lapkričio 11 d. Rusijos Federacijos Generalinė prokuratūra kreipėsi į šalies aukščiausiąjį teismą su prašymu likviduoti tarptautinę draugiją „Memorial“ ir kitus ją sudarančius subjektus. Savo prašyme prokuratūra nurodo, kad organizacija „pakartotinai pažeidė įstatymo dėl užsienio agentų nuostatas“. „Memorial“ yra kaltinama bandymais „nuslėpti“ savo, kaip „agento“ statusą, nes organizacijos spausdintinėje medžiagoje ir internetiniuose leidiniuose nėra atitinkamo ženklinimo.
Tuo pat metu Maskvos srities prokuratūra pateikė panašų prašymą likviduoti Žmogaus teisių centrą „Memorial“. Ši institucija buvo apkaltinta „ekstremizmo ir terorizmo pateisinimu“. Panašu, kad tokius kaltinimus išprovokavo „Memorial“ veikla, ginant politinių kalinių teises. Pavyzdžiui, centras fiksavo politinį Jehovos liudytojų ir tariamų „Hizb-ut-Tahrir“ – islamistinės fundamentalistinės organizacijos, naudojančios taikius politinės kovos metodus, narių persekiojimo atvejus. Abiejų šių grupių veikla Rusijoje uždrausta.
Grasinimai likviduoti „Memorial“ sukėlė pasipiktinimą Rusijos pilietinėje visuomenėje ir užsienyje. Organizaciją palaikančią peticiją pasirašė daugiau nei 86 tūkst. žmonių. Gatvės protestai buvo surengti ir už Rusijos ribų, pavyzdžiui, Varšuvoje ir Berlyne. Be kita ko, Rusijos valdžios veiksmus kritikuoja Europos Taryba ir Europos Komisija.
Tarptautinė istorinio švietimo, labdaros ir žmogaus teisių draugija „Memorial“ gyvuoja nuo 1989 m. Tai seniausia nepriklausoma organizacija, ginanti žmogaus teises ir fiksuojanti stalinistinio režimo nusikaltimus Rusijoje. Ji žinoma dar ir dėl to, kad kartu su lenkų tyrėjais dokumentavo Katynės žudynes. Dokumentuojami ir politinių represijų atvejai šiuolaikinėje Rusijoje.
„Memorial“ yra skėtinė organizacija, turinti dešimtis autonominių subjektų visoje Rusijos Federacijoje, įskaitant maždaug 50 regioninių skyrių ir žmogaus teisių centrą „Memorial“. Centras į Vyriausybės „užsienio agentų“ sąrašą buvo įtrauktas 2014 m., o 2016 m. tas pats nutiko ir pačiai „Memorial“ grupei. Šis statusas taip pat buvo priskirtas kai kuriems „Memorial“ regioniniams padaliniams. Tikslas buvo sutrikdyti šių organizacijų veiklą ir diskredituoti jas visuomenės akyse.
Pastaraisiais metais „Memorial“ (ir kiti su organizacija susiję subjektai) ne kartą buvo tapusi „patriotinių“ grupių ir valstybės propagandos taikiniu. Aktyvistai dažnai fiziškai užpuolami, o organizacijos biurai niokojami. Paskutinis tokio pobūdžio incidentas įvyko spalio 14 d., kai apie trisdešimt kaukėtų asmenų įsiveržė į „Memorial“ būstinę Maskvoje. Jų tikslas buvo sutrukdyti Agnieszkos Holland filmo „Ponas Džounsas“ peržiūrą, surengtą bendradarbiaujant su Lenkijos ambasada (filmas pasakoja apie Golodomorą – masinį badą Ukrainoje). Jaunieji „patriotai“ tvirtino protestuojantys prieš „istorijos klastojimą“, susirinkusiems šūkavo įvairius užgauliojimus: „Fašistai“, „Išdavikai, lauk iš Rusijos!“, „Neužmiršime, neatleisime“. ir „Šalin rankas nuo mūsų istorijos“. Įsiveržėlius atlydėjo valstybinio televizijos kanalo NTV, garsėjančio propaganda, nukreipta prieš Rusijos opoziciją ir pilietinius aktyvistus, žurnalistai.
„Memorial“ iškviesti netrukus į įvykio vietą atvyko policijos ir nacionalinės gvardijos pareigūnai. Tačiau užuot sutramdę nusikaltėlius, jie ėmėsi kruopščiai surašinėti renginyje dalyvavusių žmonių duomenis ir juos apklausė. Be kita ko, buvo teiraujamasi, kaip jie pateko į renginį ir ar turi ankstesnių teistumų. Kol patalpose darbavosi pareigūnai, „Memorial“ biuro lauko durys buvo užblokuotos antrankiais. Nepriklausomoje Rusijos žiniasklaidoje buvo išplatinta „surakintų“ durų nuotrauka kaip iškalbingas valstybės kovos su „liaudies priešais“ simbolis.
Mažai tikėtina, kad Kremlius pasiduos visuomenės ir tarptautiniam spaudimui, todėl labai gali būti, kad organizacija „Memorial“ bus likviduota. Tai yra tiesiogiai susiję su vis stiprėjančia kampanija prieš nepriklausomas organizacijas ir visuotinai propaguojamu siekiu „apginti istorinę tiesą“.
Čekistai perrašo istoriją
Vis didesnį poveikį Rusijos atminties politikai daro dabartiniai Vladimiro Putino režimo, kurio sprendimų priėmimo procesuose lemiamą vaidmenį vaidina buvę sovietų slaptųjų tarnybų pareigūnai (įskaitant ir patį prezidentą), interesai. Kuo geriau valdantysis elitas suvokia savo silpnėjantį legitimumą visuomenės akyse ir Rusijos socialinį bei ekonominį atsilikimą, tuo labiau jis yra linkęs remtis istorija, kad pateisintų savo autoritarinį valdymo modelį. Maskva vis atkakliau siekia užgniaužti „priešiškas ideologijas“, ypač susijusias su liberalia demokratija. Totalitarizmo, pavyzdžiui, stalininių represijų, kritika vis dažniau tapatinama su šiuolaikinės Rusijos valstybės kritika ir patriotizmo stoka.
Vyriausybės atminties naratyvo tikslas – pavaizduoti autoritarizmą kaip geriausią Rusijos politinę sistemą ir pateisinti Kremliaus interesus geriausiai atitinkančius valstybės ir visuomenės santykius. Visa tai grįsta paklusnumo ir valstybės smurto kultūra. Rusijos valdžia politines represijas – ypatingą valstybės monopolio į institucinį smurtą apraišką – vertina ne kaip akivaizdų socialinės sutarties pažeidimą, o kaip priemonę atkurti tvarką. Toks požiūris suponuoja tariamą valdančiųjų ir valdomųjų interesų bendrystę ir neigia bet kokią valdžios atsakomybę už piliečiams daromas skriaudas.
Nepriklausomi istorikai V. Putino Rusijoje yra represuojami, kaip ir paprasti piliečiai, kurie išdrįsta skelbti naratyvus, prieštaraujančius Kremliaus palaikomai „kanoninei“ propagandinei istorijos versijai. Vaizdingiausias tokių represijų pavyzdys yra „Memorial“ Karelijos skyriaus vadovo ir tyrėjo, atradusio masines NKVD aukų kapavietes, Jurijaus Dmitrijevo atvejis. Jis ne vienerius metus paaukojo, siekdamas identifikuoti tiek aukas, tiek nusikaltimo vykdytojus. Sulaukęs labai abejotinų kaltinimų nepilnamečių išnaudojimu, 2020 metais J. Dmitrijevas buvo nuteistas 13 metų kalėti. Tai aiškiai buvo perspėjimas visai istorikų ir aktyvistų bendruomenei.
Rusijos valdžia vis dažniau giria ar net šlovina valstybės saugumo organus, kurie atvirai skelbiasi esą sovietinio saugumo aparato teisių perėmėjais. Teigiamą KGB, NKVD ir ČK įvaizdį propaguoja aukščiausi valstybės pareigūnai. 2017 m. viename liūdnai pagarsėjusiame interviu, Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovas Aleksandras Bortnikovas pateikė idealizuotą saugumo agentūrų istoriją nuo pat 1917 m. Taip buvo paminėtas „patriotinės kovos“ su užsienio agentais, teroristais, banditais ir valstybės priešais šimtmetis. Jo pasiūlytas naratyvas tiesiogiai susiejo FSB istoriją su NKVD ir ČK istorija ir sumenkino sovietinių agentūrų vaidmenį masiniame terore. Mokslininkai ir žmogaus teisių gynėjai šį aukšto rango valstybės pareigūno interviu interpretavo kaip pirmąjį nuo 1956 m. vykusio 20-ojo komunistų partijos suvažiavimo bandymą pateisinti ketvirtajame ir penktajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose vykdytas masines represijas.
Tiek sovietmečio, tiek šių dienų popkultūroje taip pat plačiai propaguojamas „kilnaus čekisto“ įvaizdis. Šalyje itin populiarūs filmai ir televizijos laidos, šlovinančios Rusijos ir Sovietų Sąjungos slaptąsias tarnybas bei teisėsaugos institucijas. Iš naujausių serialų paminėtini „Nuo ko prasideda tėvynė“ (2014 m.) ir „Miegantys“ (2017 m.). Jų žinutė atitinka Vyriausybės skleidžiamą propagandą, vaizduojančią Rusiją kaip „apgultą tvirtovę“, kurią nuolat atakuoja Vakarų slaptosios tarnybos, su „penktosios kolonos“, kurią sudaro demokratinė opozicija, liberalioji inteligentija ir žmogaus teisių gynėjai, pagalba neva siekiančios surengti „spalvotąją revoliuciją“ Rusijoje.
Represijų aukos – kaltos arba dingusios be žinios
Rusijos valdžia bando nuasmeninti masinių nusikaltimų aukas. Pagrindinis jų tikslas – devalvuoti individo vaidmenį valstybės ir valdžios atžvilgiu ir pademonstruoti jo bejėgiškumą istorijos akivaizdoje – anoniminis pilietis neturi nei tapatybės, nei teisių. Aukų tapatybės neigimas taip pat užtikrina budelių anonimiškumą ir, svarbiausia, už šiuos nusikaltimus atsakingos valstybės institucinės sistemos beveidiškumą.
Šiame kontekste deklaratyvus represijų pasmerkimas oficialiu lygmeniu neturėtų būti vertinamas kaip nors kitaip nei politinis žingsnis. Tokie veiksmai, kaip 2017 m. Maskvoje V. Putino atidengtas paminklas masinių represijų aukoms arba Valstybės politikos koncepcijos dėl politinių represijų aukų atminimo įamžinimo priėmimas 2015 m., yra tik simboliniai gestai, kuriais siekiama nutildyti viešas diskusijas šia nepatogia tema. Koncepcijoje nieko nekalbama apie būtinybę identifikuoti ir nubausti (ar bent simboliškai pasmerkti) konkrečius nusikaltėlius. Tiesą sakant, priėmus šį teisės aktą, netapo lengviau prieinami su terorizmu susiję archyvai, kaip kad jame numatyta, nebuvo parengta patikima mokymo apie stalininį terorą programa mokykloms. Neatlikti ir parengiamieji darbai aukų palaidojimo vietų paieškoms. Atminties atkūrimas, skelbiant nužudytųjų sąrašus, priklauso nuo to, ar regioniniu lygmeniu atsiranda atitinkama iniciatyva. Be to, valdžia nieko nedaro, kad užkirstų kelią neoficialioms ar pusiau oficialioms Stalino atminimo įamžinimo iniciatyvoms. Pats V. Putinas nesugebėjo vienareikšmiškai pasmerkti sovietų lyderio. 2017 m. prezidentas pareiškė, kad Stalinas buvo sudėtinga figūra, savo laikmečio produktas, o jo „perdėtas demonizavimas“ yra vienas iš šalies priešų puolimo prieš Rusiją būdų.
Oficialiu lygmeniu masinių represijų tema paprastai yra praleidžiama. Su šiais įvykiais susiję faktai dažnai iškraipomi, o Vyriausybė neretai ieško „teisinio pagrindo“ terorui prieš valstybės persekiotus asmenis. Pavyzdžiui, Rusijos propaganda skelbia, kad Katynėje nužudyti ir Mednojėje palaidoti asmenys nebuvo 1939 m. NKVD sušaudyti lenkų karo belaisviai. Anot jos, tai buvo „už nusikalstamas veikas mirties bausme nuteisti lenkai“. Taip pat teigiama, kad Jurijaus Dmitrijevo Sandarmocho vietovėje, Karelijoje, aptiktose masinėse kapavietėse palaidotos ne Stalino teroro aukos, o 1939–1940 m. konflikto metu suomių nužudyti sovietų karo belaisviai. Katynės žudynės netiesiogiai teisinamos kaip „pagrįstas“. kerštas už tariamą sovietų karo belaisvių naikinimą Lenkijos belaisvių stovyklose 1919–1921 m. Be to, viešajame diskurse vėl pasirodo seniai paneigtas sovietinės propagandos melas apie nacių vykdytas žudynes Katynėje. Pavyzdžiui, valstybinė agentūra „RIA Novosti“ apie tai užsiminė 2020 m. kovo 5 d. Tą dieną sukako 80 metų nuo Sovietų Sąjungos politbiuro duoto įsakymo įvykdyti mirties bausmę lenkų karo belaisviams.
„Istorinės tiesos“ gynimo instrumentai
Įstatymai, archyvai ir visa švietimo sistema buvo pasitelkta, siekiant įtvirtinti Kremliaus pageidaujamą praeities versiją. Rusijos atminties įstatymais, skirtingai nei priimtais Vakaruose, siekiama ne ginti masinių nusikaltimų aukas, o garantuoti budelių nebaudžiamumą. 2014 m. priimta Baudžiamojo kodekso pataisa (354 straipsnio 1 dalis) draudžia „nacizmo reabilitavimą“. Tai apibrėžiama ne tik kaip bet koks bandymas sumenkinti nacių nusikaltimus, bet ir kaip sąmoningas viešas „melagingos informacijos“ apie SSRS veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais skleidimas. Už šį „nusikaltimą“ gresia iki penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Tačiau kol kas šiuo įstatymu visų pirma buvo siekiama atvėsinti viešas diskusijas ir paskatinti savicenzūrą. Iki šiol Baudžiamojo kodekso pataisos nuostatos nebuvo plačiai taikomos ir nuteistų kalėti pagal šį straipsnį kol kas nėra. Pernai priimtos konstitucijos pataisos numato pareigą „ginti istorinę tiesą“ ir draudžia „menkinti tautos pasiekimus ginant tėvynę“. Šiais metais priimta dar daugiau susijusių teisės aktų pataisų. Nuo šiol yra neteisėta „neigti lemiamą Sovietų Sąjungos piliečių vaidmenį pergalėje prieš nacistinę Vokietiją ir humanitarinę misiją, kurią SSRS vykdė išlaisvinant Europos šalis“. 2021 metais įsteigtai Vyriausybės Istorinio švietimo komisijai taip pat pavesta vykdyti „kontrpropagandinę veiklą“. Tai apima ir „užsienio subjektų“ veiksmų, kuriais siekiama „pažeisti Rusijos Federacijos nacionalinius interesus istorijos srityje“, analizę bei atitinkamų atsakomųjų priemonių taikymą.
2014 m. tarpžinybinė Valstybės paslapčių apsaugos komisija nusprendė dar 30 metų pratęsti sovietų saugumo tarnybų (ČK, NKVD, KGB) 1917–1991 m. archyvų išslaptinimo terminą. Šis nutarimas tiesiogiai pažeidžia „Valstybės paslapčių“ įstatymą, leidžiantį tokius sprendimus tik išimtiniais atvejais. Tai yra tiesiogiai susiję su 1937–1938 metų didžiojo teroro laikų dokumentais. Ypatingas dėmesys skiriamas kruopščiam NKVD budelių ir net seniai mirusių šios tarnybos kadrų asmens duomenų apsaugai. Neretai jų pavardės tiesiog ištrinamos iš archyvinių dokumentų. Dėl to ateityje tikriausiai bus neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas vyko. Tai gali būti interpretuojama kaip netiesioginis pažadas suteikti tokias pačias neribotas nebaudžiamumo garantijas jų įpėdiniams, kurie šiais laikais persekioja Rusijos demokratinę opoziciją. 2016 m. organizacija „Memorial“ pabandė nutraukti šią tylą, paskelbusi beveik 40 tūkst. NKVD pareigūnų asmenines bylas.
Dar viena sritis, kurioje Kremlius stumia savo atminties politiką, yra švietimo sistema. Oficiali Rusijos istorijos versija pateikiama per vadovėlių ir istorijos pamokų turinį, taip pat per patriotinio ugdymo programas. Tikimasi, kad rusų mokiniai įsisavins tokias temas kaip „tvirtos rankos politikos“ pranašumai. Taip pat akivaizdžiai matyti noras netiesiogiai reabilituoti Stalino valdymo laikotarpį. Gėdingi ir tamsūs Rusijos ir Sovietų Sąjungos istorijos skyriai pateikiami atsargiai, paviršutiniškai arba tiesiog užglaistomi. Daugumoje vadovėlių Gulago sistema apskritai neminima. Vietoj to daug dėmesio skiriama kontržvalgybos agentūroms, tokioms kaip NKVD ir SMERŠ. Jų veikla vaizduojama išskirtinai kaip kova su „tėvynės priešais“, o apie dalyvavimą nusikaltimuose prieš civilius gyventojus nutylima. Tokiu būdu valstybės organizuotos represijos vaizduojamos kaip kažkas panašaus į „stichinę nelaimę“, už kurią niekas neatsako.
Rusijos visuomenė prieš istoriją
Panašu, kad Kremliaus istorinė propaganda duoda vaisių, nes masinis teroras pamažu išsitrina iš kolektyvinės visuomenės atminties. Pastaraisiais metais nepriklausomo visuomenės nuomonės tyrimų centro „Levada atliktos apklausos parodė, kad pusė jaunų rusų nėra girdėję apie Stalino represijas. Daugiau nei 40 proc. suaugusiųjų jas pateisina kaip neišvengiamą kainą už didžiulius Sovietų Sąjungos laimėjimus. Tuo pačiu metu net 70 proc. respondentų teigiamai vertina Stalino vaidmenį istorijoje.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ši tendencija verčia susirūpinti. Tačiau būtina giliau paanalizuoti logiką, kuria ji grindžiama. Paradoksalu, tačiau teigiamas požiūris į Staliną dažnai išreiškia visuomenės nusivylimą tuo, kur link V. Putinas veda Rusiją. Stalino įvaizdis labiau siejamas su stipriu, efektyviai dirbančiu „vadybininku“, asketišku lyderiu, kovojančiu su korumpuota nomenklatūra. Šis dvilypumas ryškiausiai juntamas kalbantis su jaunimu. Viena vertus, jaunimas (18–24 m.) dažnai nieko nežino apie masinį terorą ir net 50 proc. apklaustų jaunų žmonių pasisako už paminklą Stalinui (2021 m. gegužės mėn. „Levada“ centro apklausos duomenimis). Kita vertus, pastaraisiais metais antirežimo nuotaikos sparčiausiai plinta būtent šioje amžiaus grupėje. Jauni žmonės yra pagrindiniai demokratinės opozicijos rėmėjai.
Bent kruopelytę optimizmo suteikia vis didėjantis rusų, įskaitant jaunimą, susidomėjimas „alternatyvios atminties“ tyrinėjimu. Tai susiję su tragiškų Rusijos istorijos puslapių, įskaitant stalininį terorą, atskleidimu. Ieškodami alternatyvaus požiūrio, piliečiai gali gilintis į savo šeimos ar regiono praeitį, o ne į didvyrišką imperijos istoriją. Kartais neišvengiamai atsiskleidžia sudėtingos šeimos paslaptys, nes daugelyje šeimų buvo ir aukų, ir budelių. Viena iš visuomeninių tokių tyrimų iniciatyvų yra kampanija „Paskutinis adresas“. Ant pastatų, iš kurių „į paskutinę kelionę“ buvo išvežtos masinių represijų aukos, aktyvistai kabina mažas metalines atminimo lenteles. Kaip ir daugelio kitų pilietinės visuomenės iniciatyvų atveju, internetas atlieka svarbų vaidmenį atkuriant prislopintą atmintį. Tai nepamainoma priemonė, ieškant medžiagos, užmezgant asmeninius ryšius ir skatinant visuomeninę veiklą. Vienas iš tokių pavyzdžių – 2015 m. inicijuotas projektas „Nemirtingas bakaras“. Jo svetainėje galima rasti socialinių tinklų elementų ir atminimo knygą. Čia kiekvienas gali skelbti represuotų savo šeimos narių istorijas.
Liūdna tradicija vis dar gyva
Rusijos valstybė de facto stoja į nusikaltėlių, o ne į aukų pusę. Tokį požiūrį diktuoja autoritarinio valdymo modelio logika, vis labiau grindžiama teisiniu nihilizmu ir politinėmis represijomis. „Memorial“ paskelbtais duomenimis, šiuo metu Rusijoje yra 80 politinių kalinių (atskirame sąraše 340 dėl religinių įsitikinimų įkalintų asmenų ir 535 dėl politinių priežasčių persekiojami, bet kol kas laisvėje esantys žmonės). „Levada“ centro tyrimų duomenimis, apie 10 proc. rusų yra patyrę fizinį ar psichologinį teisėsaugos institucijų smurtą. Kalėjimuose plačiai naudojami kankinimai. Spalio mėnesį žmogaus teisių grupė „Gulagu.net“ paskelbė šokiruojančią nelegaliai iš vieno Rusijos kalėjimo nutekintą filmuotą medžiagą, liudijančią ne tik apie nuolatinius kankinimus, bet ir apie sisteminį jų pobūdį. Nusikaltėliai veikia aukšto rango kalėjimų tarnybos pareigūnų ir FSB įsakymu ir naudojasi jų apsauga.
Niūrių Sovietų Sąjungos tradicijų puoselėjimas turėtų sugriauti bet kokias visuomenės viltis, kad įmanomi kokie nors pokyčiai – tikimasi, kad žmogus valstybės akivaizdoje jausis bejėgis. Tačiau ar rusai yra pasirengę nuolankiai tai priimti?
