Pasaulyje

2021.11.18 11:13

Į Europą plūdę migrantai pasakojo, ką patyrė pasienyje: ištroškę, pjudomi šunimis ir verčiami eiti į Lenkiją

Jolanta Paškevičiūtė, Audra Avižiūtė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2021.11.18 11:13

Matant siaubingas sąlygas ir į Baltarusijos pasienį Minsko režimo suvarytų migrantų neviltį kyla klausimas, kas verčia ne tik jaunus žmones, bet ir šeimas su mažais vaikais palikti namus ir leistis į pavojingą kelionę, kuri labai retai baigiasi sėkmingai. „Reuters“ ir AFP agentūrų korespondentai atsakymo ieškojo karų nuniokotose šalyse, daugiausia – Irake. Ten nemažai šeimų, kurių sūnūs ir dukros įstrigę pasienyje tarp Baltarusijos ir Lenkijos ar Lietuvos.

Tolumoje dunksanti Arbilio citadelė mena seną ir turtingą istoriją. Karų išsekintame Irake šis kurdų autonomijos miestas palyginti stabilus, tačiau ir jame jokių ateities garantijų, saugumo, sako jaunas taksi vairuotojas Himenas Gabrielis.

„Jaunimas nori teisingumo. Pavyzdžiui, mano visi keturi broliai baigę universitetus, bet nepriklauso politinėms partijos, todėl neturi jokių galimybių įsidarbinti viešajame sektoriuje“, – tikina H. Gabrielis.

Jis planuoja emigruoti, bet dar nežino, kokiu keliu. Kiti Arbilio gyventojai maršrutą jau suplanavo.

„Trauksiu į Europą per Baltarusiją. Noriu, kad šeima saugiau atvyktų į Europą“, – pasakoja spaustuvininkas Hiva Farikas Mohamedas.

Sakydamas „saugiau“ jis turi galvoje kelionę ne Viduržemio jūra, o sausuma, nors aišku, kad ir maršrutas per Baltarusiją nieko gera nežada.

Apie tris tūkstančius kurdų paliko savo namus per pastaruosius tris mėnesius, daugiau nei pusė išvyko į Baltarusiją, tikėdamiesi pasiekti Europą. Vizas ir bilietus parūpino kelionių agentūros, tačiau Irako Vyriausybės nurodymu maždaug savaitę Baltarusijos atstovybės Arbilyje ir Bagdade uždarytos.

Laba diena, Lietuva. Raudonasis Kryžius stojo į pagalbą medikams: skambina ir skatina skiepytis nuo COVID-19

Kito kurdų miesto Suleimanijos gyventojui Kamaranui Mohamedui su šeima pavyko pasiekti Lenkiją, bet tik trumpai, nes jie buvo deportuoti. Jie kaip ir tūkstančiai migrantų gavo Baltarusijos vizas. Tarpininkavo vietos bendrovės, dirbusios išvien su Baltarusijos kelionių agentūromis. Lenkijos tarnybų gauti dokumentai rodo, kad mažiausiai 200 irakiečių vizas neva medžioti ar užsiimti kitomis turistinėmis veiklomis parūpino valstybinė Baltarusijos kelionių agentūra. Viena viza kainavo mažiausiai 1200 dolerių.

„Lėktuvai skraidino turistus, kurie visiškai neketino „turistauti“. Baltarusijos Vyriausybė puikiai žinojo, kad tie žmonės trauks į Lenkijos pasienį“, – tikina K. Mohamedas.

Deportuoti kurdai tapo svarbiais liudininkais, kas vyksta pasienyje.

„Baltarusijos policija sakė, kad turite eiti į pasienį, Baltarusijoje negalite likti. Kasnakt jie mus skirstydavo grupėmis, sodindavo į mašinas, neleisdavo grįžti“, – pasakoja ir kitas iš Lenkijos deportuotas kurdas Kamaranas Mohamedas.

Kitas iš Lenkijos deportuotas Suleimanijos gyventojas Njazas Azizas taip pat su siaubu prisimena tai, ką išgyveno kelyje, kuris manė, kad nuves į Vokietiją.

„Labiausiai bijojau, kad prarasiu vaiką. Naktį, kai jis miegodavo, laikiau ranką ant jo kaktos, veido, kad būčiau tikras, jog jis dar gyvas, klausiausi, kaip plaka jo širdis“, – prisiminimais dalijasi kurdas.

Tai, kas vyksta Baltarusijos pasienyje, gyvai aptarinėjama. Žmonės suvokia, kad migrantai tapo Baltarusijos režimo marionetėmis, bet toliau taupo pinigus, kad galėtų atsidurti Vokietijoje ar Nyderlanduose.

„Kaip pažiūri, kokia padėtis čia, kaip pavojinga... O Baltarusijoje, Lenkijoje sunkumai laikini – gal savaitei, gal dviem. Čia gali kasdien žūti“, – tegia kirpyklos savininkas Vazeras Ibrahimas.

Irako Kaladizos miesto gyventoja Zarina Soleiman jau ne pirmą sykį nesėkmingai mėgina susisiekti su sūnumi, įstrigusiu Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje. Kelias jo žinutes gavo, kad jis alkanas ir yra šalta. 20-mečiui pavykdavo rasti tik laikinus darbus – piemens ar šiukšlių surinkėjo. Kaip ne vienas pasienyje įstrigęs jaunuolis, pinigų kelionei skolinosi.

„Iš penkių giminaičių, gyvenančių Irane, jis pasiskolino 12 tūkstančių dolerių. Susitarėme, kad grąžinsime, kai sūnus pasieks tikslą ir susiras darbą. Turėjau gabalėlį žemės, pardaviau, o pinigus atidaviau sūnui“, – sako sūnaus, įstrigusio Baltarusijos pasienyje, motina.

Tėvui mirus vos galą su galu sudurianti šeima su juo siejo dideles viltis – kad padės, kai įsikurs Europos Sąjungoje.

Švedijoje gyvenančio siro gydytojo Abou Eliaso duktė taip pat įstrigusi pasienyje su Lenkija.

„Viskas, ką žinau, kad mano duktė negali paeiti, o baltarusiai verčia eiti į Lenkiją. Tenoriu ją susigrąžinti. Baltarusių saugumiečiai išnaudoja žmones, už 20 procentų telefono baterijos įkrovimą reikalauja 100 dolerių“, – tikina gydytojas.

Tėvas atskubėjo į Lenkiją, jis – chirurgas, tikisi rasti dukrą ir jai padėti. Kai 2014 metais jis su žmona išvyko į Europą, galėjo pasiimti tik du vaikus, kuriems buvo 18 metų. Duktė, kuriai dabar 25 metai, tenorėjo pasimatyti su tėvais, o kito kelio, esą, nebuvo, tik per Baltarusiją.

Irakietę su sūnumi, sergančius plaučiu uždegimu ir dehidracija, po mėnesio klajonių rado miške tarp pasienio spygliuotų užtvarų, dabar jie Lenkijos pasienio ligoninėje.

„Miške buvome, labai alkani ir išsigandę. Tokie alkani, kad negalėjome paeiti. Labai norėjome gerti“, – pasakoja vaikas Adamas.

„Baltarusių policija mums grasino ginklais, kartais šunimis pjudė, iš Baltarusijos varė į Lenkiją, o iš ten – atgal. Išvykdama svajojau apie šalį, kurioje bus gerbiamos žmonių teisės, norėčiau, kad Lenkija suteiktų galimybę kreiptis prieglobsčio“, – teigia migrantė kurdė Šilan.

Aštuonerių Adamas sako labiausiai norįs grįžti į savo šalį ir būti laimingas, tačiau kol nesimato prošvaisčių. Miškuose migrantus gelbėjantys Lenkijos savanoriai sako, kad būtina profesionalų pagalba padėti tarp dviejų spygliuotų užtvarų įstrigusiems žmonėms.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt