Vidinis ES susiskaldymas leido autoritariniams lyderiams migraciją panaudoti kaip ginklą. Lenkija ir Lietuva tapo dar dviem nuo to nukentėjusiomis šalimis.
Kelias dienas kurdų įrašai socialiniuose tinkluose ragino visus susirinkti vienoje vietoje Baltarusijoje ir kartu vykti į pasienį.
„Šiuo metu važiuojame paskui autobusus kartu su dar 16 automobilių“, – sako kurdiškai kalbantis vyras viename iš migrantų naudojamų „Telegram“ kanalų paskelbtame įraše. Filmuotoje medžiagoje matyti, kaip žmonės automobiliais važiuoja Baltarusijos keliais.
„Organizatoriai jūsų laukia“, – rašoma tarp migrantų populiariame socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje kurdų kalba.
Po kelių dienų, pirmadienį, lapkričio 8-ąją, prie Lenkijos sieną juosiančios tvoros pasirodė migrantų minios, kai kurie su kastuvais rankose bandė prasibrauti į šalį.
„Tai turėjo būti pabėgėlių organizuotas protestas [prieš pasienio politiką], bet jį perėmė Baltarusijos pajėgos“, – sako Lenkijos nevyriausybinės organizacijos „Dom Otwarty“ vadovė Natalia Gebert.
Šią įvykių versiją palaiko ir Pavelas Latuška, Varšuvoje gyvenantis vienas iš Baltarusijos opozicijos lyderių. Remdamasis „aukšto rango šaltiniais Baltarusijos žvalgybos tarnyboje“, jis teigia, kad Minsko režimas apmoko atrinktus iš Irako ir Afganistano atvykusius asmenis. Tada, remiantis P. Latuškos pasakojimu „EUobserver“, jie ketina infiltruotis į migrantų minią ir panaudoti ginklus prie ES sienos.
Baltijos šalių ir Lenkijos pareigūnai tvirtina, kad situacija yra beprecedentė. Tačiau, kaip rodo kiti pastarųjų metų įvykiai, autoritariniai lyderiai nevengia pasinaudoti migrantais ar sukurti migracijos krizę, kad paspaustų ES ir gautų nuolaidų.
Gegužę į Ispanijai priklausantį Seutos anklavą Šiaurės Afrikoje per dvi dienas atvyko iki 12 tūkst. migrantų. Tai buvo bandymas priversti Ispaniją perduoti sukilėlių lyderį, kuris tuo metu vienoje iš žemyninės Ispanijos ligoninių gydėsi COVID-19.
Pasak „Politico Europe“, valdžios institucijos net „sakė vaikams, kad jie pamatys Cristiano Ronaldo rungtynes, jei apiplauks sieną“.
Po kelių valandų Ispanija patvirtino 30 mln. eurų pagalbą Maroko sienos apsaugai – šis sandoris, kaip birželį rašė „The New York Times“, „labai priminė Europos Sąjungos (ES) [2015 m.] susitarimą su Turkija, pagal kurį, siekiant sustabdyti migrantų antplūdį į Europą, pastarajai buvo dosniai sumokėta“.
Kai 2019 metų pabaigoje Turkija pradėjo karinę operaciją prieš Vakarų remiamus kurdus, NATO ir ES nerodė noro prisidėti prie kurdų pajėgų, kurias rėmė pastaruosius penkerius metus, sunaikinimo.
Taip pat skaitykite
Dėl to, 2020-ųjų kovą Ankara į Graikijos pasienį pasiuntė apie 4 tūkst. migrantų. „Mes atvėrėme duris“, – kalbėjo Turkijos lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas per televiziją tuo metu, kai šalies pareigūnai autobusais vežė migrantus link ES sienos.
Prasidėjo susirėmimai su Graikijos saugumo pajėgomis, panašiai kaip ir šiuo metu Lenkijoje.
Tiek Ispanijoje, tiek Graikijoje ES išsipirko nuo grėsmės, bei užmerkė akis prieš atstūmimus – priverstinį migrantų grąžinimą, pažeidžiant ES ir tarptautinę teisę. Tai suteikė pagrindą kaltinimams sąjungos moraline krize, nulėmusia tokią Europos reakciją.
Prie Lenkijos sienos „visi puikiai žinome, kad kurstytojas yra Baltarusijos režimas ir kad A. Lukašenkos svajonė tapti antruoju R. T. Erdoganu [...], įgyti įrankį šantažuoti ES“, – sako N. Gebert, kuri taip pat yra viena iš daugelio pasienyje dirbančių „Gruppa Graniza“ aktyvistų.
„Tačiau tai nekeičia fakto, kad pėstininkai šiame žaidime yra gyvi žmonės“, – priduria ji.
Lukašenka naudojasi ES Achilo kulnu
„Migracijos naudojimo vietoj ginklo taktiką pirmas pritaikė R. T. Erdoganas, – sako mokslo ir tyrimų centro „Chatham House“ mokslo darbuotoja Ana Vallianatou. – [Jis] parodė, kaip galima šantažuoti ES.“
Tačiau situacija pasienyje su Baltarusija „yra visai kitokio politinio svorio“ dėl egzistuojančios priešpriešos, kurią lėmė režimo smurtinis susidorojimas su opozicija po 2020 metų rugpjūtį vykusių prezidento rinkimų.
Pasinaudojęs migracija A. Lukašenka nusitaikė į „ES Achilo kulną“.
„Politinis klimatas [ir] priešiškumas [migracijai] leidžia autoritarinėms vyriausybėms, tokioms kaip A. Lukašenkos, išnaudoti [pabėgėlių] baimę, – sako ji. – Tai užburtas ratas.“
A. Lukašenka žino, kad tai pakenks ES, todėl, anot A. Vallianatou, taikosi į vidinius nesutarimus, gaubiančius valstybių narių požiūrį į migraciją.
„Reikia keisti migracijos politiką, reikalingas vidinis ES politinis sprendimas, kuris padėtų neutralizuoti tokių šalių galią gąsdinti [migrantų] krize“, – teigia ekspertė.
Eskaluoti, kad būtų deramasi?
Pirmadienį Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad ES turėtų sumokėti Baltarusijai taip pat, kaip sumokėjo Turkijai. „Kodėl negalima tokiu pačiu būdu padėti baltarusiams?“ – klausė jis.
Pasak mokslo ir tyrimų centro „Carnegie Europe“ vyresniosios mokslo darbuotojos Judy Dempsey, „S. Lavrovas iškreipia [situaciją]“.
„Mes nelaimime šio propagandinio karo. Baltarusija ir Rusija sako, kad mes esame kalti“, – teigia ji ir priduria, kad, neįsileidžiant žmonių į ES, jie baksnoja pirštu į tariamus dvejopus „liberaliųjų vertybių“ standartus.
„A. Lukašenka ir [Rusijos prezidentas Vladimiras] Putinas išnaudoja precedentą, kurį 2015 metais sukūrė ES, pasirašydama susitarimą su Turkija“, – sako J. Dempsey.
Anot jos, ES turėtų atsiriboti nuo ankstesnio plano ir imtis griežtesnių priemonių, įskaitant „sienų uždarymą [su Baltarusija], nes tai taip pat paveiktų Rusiją ir galutinio leidimo eksploatuoti [Rusijos ir Vokietijos dujotiekį] „Nord Stream 2“ išdavimo atidėjimą“.
„Lietuva turėtų pasitelkti ketvirtąjį NATO straipsnį“, kuriuo prašoma skubių sąjungininkų konsultacijų, nes „šalis patiria kibernetinę ir hibridinę atakas“.
Dar neprasidėjus eskalacijai prie Lenkijos sienos, liepą, A. Lukašenka pareiškė, kad galėtų sustabdyti migraciją, „bet ne už dyką“.
Šios savaitės pradžioje atskriejo ir daugiau pareiškimų iš Minsko, signalizuojančių apie tariamą šalies norą derėtis ir galbūt rodančių, kad Minsko režimas ir Maskva siekia pastūmėti ES susitarimo link.
Tačiau „ES negali derėtis su A. Lukašenka, apie tai negali būti nė kalbos. Nes būtent to jis ir siekia“, – sako J. Dempsey.
