2008 m. Baltarusijos informacijos ministerija paskelbė šalyje oficialiai uždraustos ekstremistinės medžiagos sąrašą. Simboliška, kad pirmu numeriu į sąrašą įtrauktas CD-ROM diskas su baltarusių kalbos pamokos įrašu. Daugiau informacijos nepateikiama, nors yra teigiančių, kad šis įrašas susijęs su 2006 m. dokumentiniu filmu apie suklastotus tais metais vykusius prezidento rinkimus. Vienaip ar kitaip Baltarusijos Vyriausybę labiausiai erzina baltarusių kalba.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „New Eastern Europe“ originalus kūrinys.
Šio straipsnio pavadinimas absurdiškas. Asmuo ar organizacija gali būti ekstremistu, tai yra smurtiniais būdais reikšti savo nepasitenkinimą teisėtai susiklosčiusia politine, ekonomine ar socialine tvarka. Kalba yra tik terpė, per kurią perduodama informacija. Kalba nėra žinia ir tuo labiau nėra smurtinis veiksmas. Tačiau Vidurio Europoje kalbos yra naudojamos kuriant, įteisinant ir išlaikant valstybingumą pagal etnolingvistinio nacionalizmo principą. Šiame regione X kalbos vartotojai yra laikomi X tautos nariais, kurie turėtų būti susibūrę savo nacionalinėje valstybėje. Kita vertus, kitų kalbų vartotojai yra vadinami „užsieniečiais“, kurie turėtų išmokti kalbėti ir rašyti kalba X arba palikti nacionalinę valstybę X. Taigi „svetima“ kalba, tiksliau, ja kalbantys asmenys, gali būti nepageidaujami šalyje, kurioje dominuoja etnolingvistinis nacionalizmas.
Rusų kalbos modernumas
Ar valstybės valdžia gali nemėgti savo šalies nacionalinės kalbos? Žvelgiant iš nacionalinės perspektyvos, tai būtų nelogiškas ir neproduktyvus žingsnis bet kurioje iš Vidurio Europos etnolingvistinių nacionalinių valstybių. Tačiau Baltarusijoje tai vyksta nuo 1995 m. 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai, Baltarusija įgijo nepriklausomybę. Po 1938 m. per visą Sovietų Sąjungos ilgį ir plotį rusų kalba de facto tapo svarbiausia valstybės kalba. Tai reiškė, kad ją sudariusių respublikų kalbos, tarp jų ir baltarusių, buvo nustumtos į paraštes. Po Sovietų Sąjungos žlugimo, nuo 1991 m. iki 1994 m., pirmą kartą istorijoje baltarusių kalba buvo vienintelė oficiali valstybinė Baltarusijos kalba. Tokį statusą baltarusių kalbai užtikrino 1990 m. priimtos Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos suvereniteto deklaracijos 1 straipsnis. Perėjimas nuo rusų kalbos prie oficialios vienkalbystės baltarusių kalba vyko sparčiai. Juk etniniai baltarusiai sudaro 85 proc. šalies gyventojų. 1994 metais priimtos nepriklausomos Baltarusijos konstitucijos 17 straipsnyje baltarusių kalba buvo pripažinta vienintele šalies valstybine kalba.
Tačiau tais pačiais metais į valdžią atėjusio Aliaksandro Lukašenkos inicijuotos ir 1996 m. priimtos konstitucijos pataisos baltarusių kalbos statusą pažemino iki vienos iš oficialių valstybinių kalbų. Rusų kalba buvo pakylėta į tą patį lygį ir tapo antrąja valstybine kalba. Tokiu būdu rusų kalba Baltarusijos Respublikoje buvo prilyginta baltarusių kalbai. Vėliau, dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje, diktatorius ėmė ieškoti būdų suformuoti Baltarusijos ir Rusijos sąjunginę valstybę. Akivaizdu, kad rusų kalba tapo vienintele sąjunginės valstybės administracijos kalba. Todėl per pastarąjį ketvirtį amžiaus rusų kalba tapo pagrindine Baltarusijos administravimo, verslo ir švietimo kalba. Pavyzdžiui, Baltarusijos sostinėje Minske moksleivių, lankančių pradines mokyklas, kuriose dėstoma baltarusių kalba, skaičius smarkiai sumenko – nuo 58 proc. 1994 m. iki vos 17 proc. 1999 m. ir 13 proc. 2016 m.
Šiuo metu ne daugiau kaip dešimtadalis šalies gyventojų kasdien vartoja baltarusių kalbą. Panaši situacija ir knygų leidyboje – mažiau nei dešimtadalis visų išleidžiamų knygų yra baltarusių kalba. Ne daugiau kaip penki procentai per visas šalies televizijas transliuojamų programų yra baltarusių kalba. Baltarusija yra vienintelė posovietinė šalis, kurioje nė vienas universitetas nenaudoja nacionalinės kalbos kaip vienintelės (ar bent jau pagrindinės) dėstomosios kalbos ir kurioje norint įsidarbinti valstybės tarnyboje ar bet kuriame ekonomikos sektoriuje, nereikia mokėti nacionalinės kalbos.
Iš pradžių prodemokratinės jėgos tikėjo, kad joms pavyks pakeisti situaciją ir šalies rusinimo bei autoritarizmo tendencijų Baltarusijoje bus išvengta. Tuometis šalies aukščiausias moralinis autoritetas, visame pasaulyje žinomas baltarusių rašytojas, turintis realių galimybių gauti Nobelio literatūros premiją, Vasilis Bykauas, kritikuodamas diktatūrą, nevyniojo žodžių į vatą. Dėl tokios laikysenos 1998 m. jis buvo paprašytas išvykti iš Baltarusijos. Seniausias baltarusių kalba rašantis laikraštis „Naša Niva“ („Наша Ніва“, „Mūsų pieva“), įkurtas dar 1906 m., 1991 m. buvo vėl pradėtas leisti Lietuvos sostinėje Vilniuje. 1996 m. redakcija persikėlė į Minską, tikėdamasi palaikyti vis labiau gniaužiamą demokratiją Baltarusijoje. Tačiau tuo pačiu metu, kai viešojoje erdvėje buvo pereinama iš baltarusių kalbos į rusų, baltarusių kalboje vyko ir daugiau pokyčių – tradicinė ikisovietinė šios kalbos forma buvo pakeista 1933 m. įvesta sovietine kodifikacija, tokiu būdu siekiant priartinti baltarusių kalbą prie rusų kalbos. Režimas palankiau vertino pastarąjį variantą ir, be kita ko, reikalavo, kad šalies sostinės pavadinimas pagal sovietinį stilių būtų rašomas „Minsk“, o ne „Miensk“, kaip vartojama tradicinėje baltarusių kalbos formoje. Į laikraščio „Naša Niva“ sprendimą toliau naudoti tradicinę rašybą, būdingą 1991–1994 m. demokratiniam laikotarpiui, buvo reaguojama didinant spaudimą ir taikant ad hoc administracines priemones, kuriomis buvo siekiama užkardyti jo platinimą ir spausdinimą. Galiausiai, norėdami, kad leidinys pasiektų skaitytoją, redaktoriai atsitraukė. Be to, lotynų abėcėlė (Łacinka), kuri yra antroji baltarusių nacionalinė abėcėlė, buvo savavališkai pašalinta iš oficialaus vartojimo visoje Baltarusijoje.
Žiniasklaidos kalba
Visuose Baltarusijos knygynuose visą ar didesnę dalį pasiūlos sudaro knygos rusų kalba. Dažnai baltarusių kalbos skyrius yra mažesnis nei knygų anglų kalba skyrius. Valstybė nepalaiko leidybos baltarusių kalba, išskyrus mažai reikšmingas mokslines monografijas, mokyklinius vadovėlius ir režimą palaikančius laikraščius. Vis labiau besiveriančią spragą suskubo užpildyti nepriklausomi privatūs leidėjai, baltarusių kalba siūlantys naujausią ir geriausią grožinę literatūrą ir poeziją, įskaitant pasaulio literatūros vertimus į baltarusių kalbą.
Po protestų dėl suklastotų 2010 m. prezidento rinkimų, režimas nusprendė užgniaužti nepriklausomus leidėjus, besispecializuojančius knygų baltarusių kalba leidyboje. Tačiau 2014 m., visiems netikėtai, A. Lukašenka baltarusiškai pasakė oficialią kalbą. Buvo sužadinta viltis, kad tol, kol baltarusių kalbos ir kultūros šalininkai laikysis atokiau nuo politikos, jų niekas nelies. Tais pačiais metais pradėjo veiklą legendinė baltarusių literatūros leidykla „Januškievič“. Tai buvo geras laikotarpis seniausiai privačiai leidinius baltarusių kalba leidžiančiai leidyklai „Knihazbor“ (įkurta 1995 m.) ir tuo metu suklestėjusiai leidyklai „Halijafy“ (įkurta 2007 m.); pirmoji specializuojasi klasikoje, o antroji – šiuolaikinėje ir populiariojoje literatūroje. 2015 m., gavusi valstybės paramą, iki tol knygas rusų kalba leidusi leidykla išleido seriją „Maja Biełaruskaja Kniha“ („Мая беларуская кніга“, „Mano baltarusiška knyga“) – daugiau nei 50 klasikinių kūrinių baltarusių kalba.
2015-ieji galėjo būti triumfo metai Baltarusijos literatūrai ir kultūrai. Tais metais Sviatlana Aleksijevič pelnė Nobelio literatūros premiją. Nors ji rašo rusų kalba, jos sėkmė leido Baltarusijai įsitvirtinti pasaulio literatūros žemėlapyje. Atvirai ir principingai diktatorių kritikuojanti rašytoja nebuvo kalbinama oficialiosios žiniasklaidos ar kviečiama dalyvauti valstybės organizuojamuose renginiuose. Po trejų metų, 2018 m., sutelktinio finansavimo pastangomis baltarusių kalba buvo išleisti S. Aleksejevič rinktiniai raštai. Tačiau šiuos, daugiausia viešosioms šalies bibliotekoms skirtus vertimus A. Lukašenkos įsakymu nugvelbė vietos ir regionų valdžios institucijos.
Kad ir kaip ten būtų, skaitytojai, ieškantys knygų ir žurnalų baltarusių kalba, turi galimybę pasinaudoti elektroniniais leidiniais. 1996 m. privačios iniciatyvos dėka buvo įkurta didžiausia Baltarusijoje internetinė leidinių baltarusių kalba biblioteka „Biełaruskaja Palička“ („Беларуская палічка“, „Baltarusiškų knygų lentyna“). 2000 m. pasirodė dar viena – „Kamunikat“ („Камунікат“, „Žinutė“), saugiai prisiglaudusi Lenkijoje. Nepriklausomas radijo transliacijas ir tinklalaides baltarusių kalba siūlo radijas „Svoboda“, priklausantis 1954 m. Miunchene veiklą pradėjusiam „Radio Free Europe / Radio Liberty“ kompleksui, kurio tikslas buvo transliuoti sovietinio bloko šalims. Šiuo metu radijas „Svoboda“ transliuoja iš Prahos.
2007 m. Lenkijoje veiklą pradėjo baltarusių kalba transliuojantis prodemokratiškas televizijos kanalas „ Belsat“. Jis buvo įsteigtas dešimtmečiu anksčiau Lenkijos Vyriausybės įkurto baltarusių radijo „Radio Racja“ pagrindu. 2005 m. grupė Lenkijoje gyvenančių baltarusių pradėjo į jaunimą orientuotos radijo stoties „Euroradio.fm“ („Еўрапейскае радыё для Беларусі“, „Eŭrapiejskaje radyjo dlia Biełarusi“, „Europos radijas Baltarusijai“) transliacijas baltarusių kalbą. Pripažindami vis gilėjančią Baltarusijos rusifikaciją ir Baltarusijos jaunimo proeuropietiškus siekius, minėtų radijo stočių ir televizijų tinklalapiuose informacija pateikiama baltarusių, rusų ir anglų kalbomis. „Naša Niva“, kuri nuo 2018 m. apsiriboja vien tik internetine versija, taip pat pasekė jų pavyzdžiu – laikraštis visa apimtimi yra prieinamas baltarusių ir rusų kalbomis.
Ekstremistinė baltarusių kalba?
2008 m. Baltarusijos informacijos ministerija paskelbė šalyje oficialiai uždraustos ekstremistinės medžiagos sąrašą. Simboliška, kad pirmu numeriu į sąrašą įtrauktas CD-ROM diskas su baltarusių kalbos pamokos įrašu. Daugiau informacijos nepateikiama, nors yra teigiančių, kad šis įrašas susijęs su 2006 m. dokumentiniu filmu apie suklastotus tais metais vykusius prezidento rinkimus. Vienaip ar kitaip Baltarusijos Vyriausybę labiausiai erzina baltarusių kalba.
Akivaizdu, kad režimo tikslas yra marginalizuoti baltarusių kalbą ir kultūrą, kad ji taptų nereikšminga, ir kaip įmanoma mažiau patraukli ypač abiturientams ir universitetų absolventams. Geros karjeros ir patogaus gyvenimo perspektyvas galima susikurti vartojant rusų ir (Kremliaus supratimu) jai ideologiškai oponuojančią anglų kalbą. Tam tikru mastu, laikantis stalinistinės formulės, kultūra, politika ir leidžiami vieši diskursai kartas nuo karto gali būti pateikiami baltarusių kalba, tačiau rusų kalba yra pageidautina bendravimo forma. Tačiau turinys visada turi būti palaikantis A. Lukašenką ir jo režimą arba bent jau neutralus diktatoriaus atžvilgiu.
Baltarusijoje po 1994 m. neliko jokios didžios politinės idėjos ar ideologijos, kuri legitimizuotų sistemą ne vien kaip A. Lukašenkos tikslo išsilaikyti valdžioje jo paties sąlygomis įgyvendinimo priemonę. Ilgainiui tironui darėsi vis sunkiau susitaikyti su tuo, kad baltarusių kalba tapo patraukliu nepriklausomybės siekio, jau nekalbant apie kritišką ir proeuropietišką mąstymą, komunikavimo įrankiu. Viskas yra gerai, kol baltarusių kalba ir kultūra lieka užribyje. A. Lukašenka netgi buvo pasirengęs kartas nuo karo padaryti vieną kitą nuolaidą baltarusių kalbos naudai, kad įsiteiktų baltarusiškai kalbančiai intelektualinei mažumai. Akivaizdu, kad tai buvo netikra aušra prieš gilią baltarusių kalbą apgaubusią tamsą. Netrukus paaiškėjo, kad A. Lukašenka baltarusių bijo labiau nei Kremliaus manevrų, siekiant paversti Baltarusiją dar viena Rusijos provincija.
Matomi simboliai
Lūžis įvyko praėjusiais metais, kai po dar vienų suklastotų prezidento rinkimų, kuriuose A. Lukašenka greičiausiai nesurinko nė 10 proc. balsų, prasidėjo masiniai protestai, pertvarkę visą šalies socialinę demografiją. Tik žiauriomis represijomis, kurios tęsiasi iki šiol, pavyko priversti žmones nebeiti į gatves. Nepaisant valstybės pastangų, protestai visoje šalyje tęsiasi. Vyksta taiki orumo revoliucija, į baltarusiškai kalbantį patriotinį judėjimą įtraukusi didžiąją dalį Baltarusijos rusakalbių gyventojų ir jaunosios kartos atstovų. Šią slinktį puikiai iliustruoja tai, kad de facto išrinktoji prezidentė Sviatlana Cichanouskaja, Baltarusijos koordinavimo taryba ir Vilniuje įsikūręs S. Cichanouskajos biuras atsisakė rusų kalbos ir ėmėsi baltarusių kalbos ir kultūros skatinimo.
Iš pradžių biuro platinamoje medžiagoje anglų kalba S. Cichanouskajos pavardė buvo transliteruojama iš rusiškos versijos Tichanovskaja (Тихановская) kaip „Tikhanovskaya“. Tačiau dabar šiuo tikslu naudojama tik baltarusiška originali jos pavardės rašyba – Cichanouskaja (Ціханоўская). Ši detalė tikriausiai užsienyje liko nepastebėta, tačiau Baltarusijoje tai yra labai svarbus pareiškimas (nepaisant to, kad nebuvo pasirinkta lotyniškais rašmenimis baltarusiškai užrašyta jos pavardės versija „Cichanoŭskaja“).
Labiausiai matomas protestuotojų pasipriešinimo diktatūrai simbolis yra balta-raudona-balta nacionalinė trispalvė vėliava. Ši vėliava buvo oficialiai naudojama posovietinėje Baltarusijoje, trumpu demokratijos suvešėjimo laikotarpiu 1991–1994 metais. A. Lukašenka pirmą kartą prezidento priesaiką davė 1994 m., plevėsuojant balta-raudon-balta vėliavai. Tačiau vėliau režimas ją pakeitė sovietmečio įkvėpta žalios ir raudonos spalvų vėliava. Nenuostabu, kad nuo praėjusių metų pabaigos dėl „neteisėto“ nacionalinės trispalvės demonstravimo nuolat vyksta konfrontacijos. 2021 metų pradžioje režimas planavo priimti atitinkamus teisės aktus ir paskelbti nacionalinę vėliavą „ekstremistine“, tačiau pasipriešinimas tokiam neadekvačiam žingsniui buvo per stiprus. Nepaisant to, diktatorius ir Vidaus reikalų ministerija nesidrovėdami oficialiai vadina nacionalinę trispalvę „fašistine“. Be to, šiuo metu bet koks viešas šios vėliavos ar jos spalvų demonstravimas de facto yra kriminalizuotas kaip ekstremistinis veiksmas.
Prieš ekstremistinę baltarusių kalbą
Šių metų pavasarį valdžia išsakė savo griežtą požiūrį į šalies rašytojus ir menininkus, ypač tuos, kurie nuolat vartoja baltarusių kalbą ir drįsta kritikuoti režimą. Trispalvės populiarumas tarp rašytojų ir menininkų verčia juos įtariamaisiais ir net kaltinamaisiais. Tokiu būdu režimo propaganda ne tik pripažįsta balta-raudona-balta vėliavą „fašizmo atgimimo“ ženklu, bet ir parodo savo nusistatymą prieš baltarusių kalbą ir kultūrą. Anot valdžios institucijų, norėdamas būti geru baltarusiu, privalai kalbėti ir rašyti rusiškai, elgtis kaip etninis rusas, Rusiją laikyti savo šalimi ir, svarbiausia, būti ištikimas lyderiui.
Pirmoji užsienyje nuaidėjusi šio kultūrinio karo pabūklų salvė buvo paleista 2020 metų rudenį, kai A. Lukašenka įsakė pagrobti Sviatlaną Aleksijevič. Vienintelės Baltarusijos Nobelio premijos laureatės balsas yra galingesnis nei diktatoriaus. Tačiau budėti prie rašytojos buto durų susirinkę ES šalių ambasadoriai ir diplomatai sužlugdė šį planą. Rašytoja pažadėjo nesitraukti ir, kaip Koordinavimo tarybos narė, dirbti naujos demokratinės Baltarusijos labui. Tačiau taip neįvyko. Kaip ir prieš ketvirtį amžiaus Vasilis Bykauas, taip šį kartą Sviatlana Aleksijevič buvo priversta išvykti iš šalies. Be to, rengiantis naujiems mokslo metams, iš 2021 m. išleistų mokyklinių vadovėlių buvo pašalinta net menkiausia užuomina apie šią baltarusių rašytoją.
Rašytojui Viktarui Martinovičiui nepasisekė, nes jo naujausias romanas, prie kurio jis dirbo keliolika metų, buvo pavadintas „Revaliucyja“ („Revoliucija“). Knygynų lentynose jis pasirodė praėjusiais metais, kaip tik įsibėgėjus protestams. Režimo požiūriu, knygos pavadinimas buvo pernelyg aktualus, turint omenyje susiklosčiusią situaciją, nors romano veiksmas vyksta Maskvoje. Muitinės pareigūnams buvo liepta neleisti siuntoms, kuriose siunčiamas šis romanas, iškeliauti iš Baltarusijos. 2021 m. sausį visos leidykloje „Knihazbor“ rastos šios knygos kopijos buvo konfiskuotos. Kitas iškalbingas leidinys yra rusų kalba paskelbta studija apie baltarusių savanorių ir karių dalyvavimą Rusijos intervencijoje Rytų Ukrainoje. Jis pasirodė prieš suklastotus prezidento rinkimus, tačiau šių metų kovą valdžia įtraukė leidinį į Baltarusijoje uždraustų knygų sąrašą. Tas pats likimas ištiko ir baltarusių kalba išleistus pokalbius su žymiausiais Baltarusijos intelektualais „Biełaruskaja nacyjanalnaja ideja“ („Baltarusijos nacionalinė idėja“).
Viename iš šioje knygoje skelbiamų interviu geriausias baltarusių kalba rašantis autorius Alhierdas Baharevičius siūlo baltarusiškumą apibrėžti kaip laisvę ir baltarusių kalbą. Šiame glaustame apibrėžime nėra vietos A. Lukašenkai ir tai turėtų stipriai erzinti režimą. 2021 m. balandį muitinė konfiskavo iš Lietuvos atvykusį visą A. Baharevičiaus 2018 metų opus magnum „Sabaki Eŭropy“ („Europos šunys“) antrojo leidimo tiražą. Vyriausybės pareigūnai kol kas diskutuoja, ar romanas turėtų būti paskelbtas ekstremistiniu. Cenzorių dėmesį galbūt patraukė romane vaizduojamas 21 a. vidurys, kai Baltarusijos nelikę nė pėdsako, o „Rusijos Reichas“ tęsiasi nuo ES sienos vakaruose iki Indijos vandenyno pietuose. 2021 m. kovą valdžia įšaldė dviejų pagrindinių leidėjų baltarusių kalba „Knihazbor“ ir „Januškievič“ bei pagrindinio knygų baltarusių kalba platintojo „Knihi.by“ banko sąskaitas. Šis žingsnis vos neprivedė visų trijų bendrovių prie bankroto.
Paskutinį 2020 metų ketvirtį Baltarusijos PEN centras užfiksavo beveik 300 represijų prieš rašytojus, aktorius, dainininkus, leidėjus, menininkus ir baltarusių kalbos ir kultūros renginių organizatorius atvejų. Baltarusijos kultūros slopinimo lygis šiais metais išlieka toks pat. Baltarusijos kultūros kūrėjai sudaro dešimtadalį (apie 50) visų politinių kalinių. Šių metų gegužę Vyriausybė uždarė didžiausią Baltarusijos internetinį informacijos portalą „Tut.by“ ir sulaikė jo vadovus bei žurnalistus. Straipsniai portale daugiausia buvo skelbiami rusiškai, tačiau dalis turinio buvo prieinama ir baltarusių kalba. Režimą išgąsdino nepriklausomas ir objektyvus protestų ir kitų įvykių nušvietimas. Vidaus reikalų ministerija pasiekė, kad ši platforma būtų pripažinta ekstremistine, todėl net cituoti „Tut.by“ straipsnius dabar yra nusikaltimas. Represijos prieš nepriklausomus žurnalistus ir informacijos priemones tęsiasi visoje šalyje. PEN centras, Baltarusijos rašytojų sąjunga ir Baltarusijos žurnalistų asociacija buvo likviduoti 2021 m. rugpjūtį. Šiuo metu valdžia siekia sustabdyti Pranciškaus Skorinos baltarusių kalbos draugijos veiklą.
Situacija itin pavojinga Baltarusijos žurnalistams ir rašytojams, rašantiems baltarusių kalba. A. Baharevičius, kaip ir S. Aleksijevič, buvo priverstas išvykti iš Baltarusijos. Jis neturi galimybių ten leisti savo knygas. Bet rašytojas nenusimena; 2021 m. birželį pasirodė du nauji jo romanai baltarusių kalba. Be to, tėvynėje vykusius protestus jis aprašė esė rinkinyje vokiečių kalba, optimistiškai pavadintu „Sie haben schon verloren. Revolution und Revolte in Belarus” („Jūs jau pralaimėjote: revoliucija ir sukilimas Baltarusijoje“).
