Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis praėjusią savaitę Vilniuje atidarė Ukrainos reformų konferenciją – jau ketvirtą didžiulį tarptautinį renginį šalies reformų pažangai aptarti. Bet viešose kalbose jis negailėjo kritikos kai kurioms Europos šalims, dėl kurių, kad ir kokias reformas Ukraina vykdytų, ji neartėja nei prie Europos Sąjungos, nei prie NATO.
Interviu LRT TELEVIZIJOS laidai „Savaitė“ jis sakė, kad ir iš Jungtinių Valstijų prezidento netrukus norės sužinoti, ar Ukraina bus palikta viena, ar turės užnugarį – nes nuo to priklausys, ar bus galima dėmesį skirti reformoms, ar teks rūpintis kariuomene. Vieno iš rinkimų pažadų – baigti karą su Rusija per pusę kadencijos – jis kol kas neįvykdė, ir, kaip tikina, ne dėl savo kaltės.
„Karo užbaigimas – jau nekalbant apie tai, kad tai mano prioritetas, ir, visų pirma, prioritetas mano kaip Ukrainos piliečio – manau, kad tai yra konkretūs žingsniai.
Jeigu septynis mėnesius nebuvo didelių susišaudymų ar sprogdinimų, jie buvo vienetiniai – tai rodo, kad tai įmanoma. Jeigu namo grįžo daugiau kaip šimtas žmonių – tai rodo, kad grąžinti galima visus. Tai priklauso nuo politinės valios. Mes labai greiti – ir dėl savo politinės valios, ir dėl šių žingsnių, kuriuos ką tik išvardijau, ir to labai norime. Nebūčiau tapęs prezidentu, jei būčiau nejautęs, kad ir galiu, ir noriu, kad man pakaks energijos, noro, politinės valios. Bet šito pasirodė per maža, kad per metus baigtume karą. Tas pats turi pasirodyti iš Rusijos pusės. Jei Rusija rytoj panorės – labai greitai pabaigsim šį karą“ – sakė Ukrainos vadovas.
– Ir šitoje situacijoje, kai tęsiasi karas – štai prezidentas Joe Bidenas susitiko su prezidentu Vladimiru Putinu, kanclerė Angela Merkel ir prezidentas Emmanuelis Macronas irgi siūlo susitikti su Putinu, daryti viršūnių susitikimus. Ar nesijaučiate išduoti?
– Na, manau, kad Jungtinių Valstijų prezidento susitikimas su Rusijos prezidentu – jų teisė. Manau, tai teisinga. Nes išties daug klausimų, didžiosios šalys. Ir jei žmonės kalbasi, bet kokiu atveju, jie kalbasi.
O kas dėl Europos Sąjungos kvietimo Rusijos prezidentui – manau, tai nesąžininga Ukrainos atžvilgiu, toje padėtyje, kurioje esame, tame kariniame konflikte. Nenoriu pasakyti, kad tai išdavystė, nes sprendimą Europos Sąjunga priėmė – tas susitikimas neįvyks.
Bet manau, tai nesąžininga, dar kartą sakau. Nes tai reiškia, kad bet kokio karo, bet kokio karinio konflikto kaina – septyneri metai. Nes po septynerių metų galima vėl sėsti prie bendro stalo ir toliau gyventi taip, kaip seniau. Na, nieko tokio – žinote, kaip mūsų žmonės sako, – gyvenimas.
– Gyvenimas... Bet dalis to gyvenimo yra, kad jūs spaudžiate NATO suteikti kelią į narystę. O NATO visą laiką kartoja tą patį, ką pasakė Bukarešte jau prieš trylika metų: kad Ukraina bus priimta į NATO – bet nieko daugiau. Ar jaučiatės nusivylę, ar jaučiatės, kad vis dar galite padaryti kažką, kad įtikintumėte NATO jus priimti?
– Manau, tai nesąžininga pirmiausia Aljansui. Tai šį tą rodo apie pagarbą šiai institucijai, apie tų pažadų tvirtumą, žodžių iš tos institucijos ar jos atstovų. Man atrodo nesąžininga, kai kenčia kitos Aljanso šalys, nes daug Aljanso šalių ir, manau, Aljanso vadovybė mato Ukrainą NATO nare. Jie visi. Bet kadangi tai nėra bendra pozicija, ir kai kurios šalys nenori – Ukraina ne Aljanse, ir negavo narystės. Manau, tai didi klaida ne tik dėl Aljanso reputacijos, bet ir dėl jo galingumo.
– „Nord Stream II“ – čia jau sprendimai mažesnio skaičiaus šalių. Dabar Jungtinių Valstijų ir Vokietijos sprendimas, kuris leidžia baigti šitą vamzdyną. Kaip Vokietija dar gali pakeisti Ukrainos poziciją? Ko dar galite tikėtis iš Berlyno, kad kaip nors sušvelnintų poveikį „Nord Stream II“?
– Nemanau, kad „Nord Stream 2“ klausimas yra ekonominis. Manau, Ukrainai tai saugumo klausimas. Ir daug Europos Sąjungos šalių supranta, kad tai saugumo, energetinio saugumo klausimas – ir ne tik Ukrainos, bet daugelio šalių.
Todėl manau, kad šiuos klausimus spręsti galima tik kompleksiškai. Negali būti taip, kad Ukrainos sąskaita – Ukrainos sąskaita! – sprendžiami Europos žemyno klausimai. Manau, tai tiesiog nepriimtina. Todėl kovosime kaip galime ir kiek tik galėsime, esu tikras, ilgiau už daugelį šalių.
– Vidaus politika. Ukrainoje oligarchai turi gana didelę įtaką politikai. Ir Jūs pats buvote siejamas su vienu iš oligarchų. Dabar Ukraina, su Jūsų pastangomis, siekia įstatymo dėl oligarchų. Ar tai tiesiog pripažinimas, kad kiti įstatymai, kita teisė oligarchams negalioja, nepriverčia jų paklusti?
– Manau, Ukraina – ne išimtis, Ukrainoje yra oligarchinių grupių. Pateiksiu tokį palyginimą su keliais. Man ne gėda pasakyti, kad Ukrainoje neturėjome kelių, nes tikrai žinome, kad šį klausimą ištaisysime.
Toks pat mano požiūris į oligarchus. Pripažįstu, kad turime dideliš finansinių grupių, tarp kurių yra oligarchų. Oligarchai – tie žmonės, kurie turi įtakos politikai ir informacinei politikai. Taip, aš į tai žiūriu.
Įstatymas apie oligarchus nesuteikia galimybės didelėms finansinėms grupėms monopolizuoti informacinės erdvės, daryti įtakos informacijai, informacinei politikai, politikai apskritai, valdininkams. Daryti įtakos deputatams. Šis įstatymo projektas, beje, balsuotas tik pirmuoju skaitymu. Dar bus antrasis skaitymas. Bet tai tik pradžia. Bet kuriuo atveju, kelią nueis tik einantis.
– Ir baigiant – apie Ameriką. Ką tik buvote ir Amerikos karo laive Odesoje, ir dabar netrukus vykstate į Baltuosius rūmus. Prezidentas J. Bidenas tikrai gerai žino padėtį Ukrainoje, bet ko Jūs dar galite paprašyti, ką Jūs dar galite perduoti, ko jums dabar labiausiai reikia iš Jungtinių Valstijų?
– Na, vis dėlto, atkreipti dėmesį – gražiau negu ko nors prašyti. Manau, mūsų šalis vis dėlto gali pati savimi pasirūpinti.
Mums reikia supratimo apie saugumo padėtį rytoj. Manau, turime tai žinoti, nes ir karas, ir kas bus rytoj, turime suprasti. Ar mes palikti patys sau, vieni – ar nepalikti. Tai skirtingos kryptys. Tai vienokių ar kitokių reformų prioritetizavimas.
Ar turime galvoti tik apie kariuomenę, ar turime galvoti apie kariuomenę kaip prioritetą, bet ir apie kitus svarbus dalykus. Gal aš, deja, veltui tiesiu daugybę tūkstančių kilometrų kelių, o galgi reikia statyti tik karines bazes, nes juk nežinome, kas bus toliau su tokia padėtimi ir tokiu kaimynu?
