1940 m. birželio 15-ąją pasaulio laikraščiuose mirgėjo pro Paryžiaus Triumfo arką žygiuojančių nacių nuotraukos, o Hitleris pozavo Eifelio bokšte. Tą pačią dieną Europos pakraštyje sovietų Raudonosios Armijos tankai 15 val. kirto Lietuvos sieną ir pradėjo okupaciją. Kad nepriklausomybė prarasta, nesuprato ir nemaža dalis to meto Lietuvos gyventojų, teigia istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.
Sužinojo po mėnesio
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse 1939 m. rugpjūčio 28 d. Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos užsienio reikalų ministrai pasirašė tarpusavio nepuolimo sutartį, kurios slaptaisiais protokolais pasidalino Europą.
Lietuvos istorijos instituto (LII) istorikas A. Kasparavičius LRT.lt sako, kad apie slaptuosius Molotovo-Ribentropo pakto susitarimus didžioji pasaulio dalis nežinojo. Informaciją apie įtakos sferų pasidalinimą nepraslinkus nė parai iš savo agento Vokietijos ambasadoje Maskvoje gavo JAV Valstybės departamentas ir po paros ja pasidalijo su britais.
„Visos kitos Vyriausybės, tarp jų Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, turėjo pačių įvairiausių spėliojimų. (...) Daugelis linko manyti, kad Rusijos ir Vokietijos nepuolimo sutartis yra Baltijos valstybėms naudinga“, – aiškina A. Kasparavičius, mat tokiu būdu latviai ir estai tikėjosi apsisaugoti nuo galimos sovietų invazijos.
Pati sutartis, anot A. Kasparavičiaus, buvo būdinga 19 ir 20 a., kai valstybės pasidalydavo savo kaimynystę siekdamos ekonominės naudos. Tačiau Lietuvos elito dalis, tarp jų ir prezidentas Antanas Smetona, įtarė slaptus motyvus, nes Hitleris Stalinui už nepuolimo sutartį kažką turėjo pasiūlyti mainais.
Praėjus mėnesiui, rugsėjo 29-ąją, sovietai derybininkų delegacijai Maskvoje atskleidė, kad Kaunas yra atiduotas jiems, kad, kaip nurodo A. Kasparavičius, „niekas jums nepadės, britai ir prancūzai kariauja su vokiečiais ir jų neįveikia“ ir primygtinai spaudė pasirašyti savitarpio pagalbos bei Vilniaus srities perdavimo Lietuvai sutartis bei įsileisti į šalį Raudonosios armijos karines bazes su 20 tūkst. karių.
„Jau 1939 m. lapkričio pirmomis dienomis Smetonos nurodymu buvo pradėta rengtis galimam tragiškam scenarijui – galimai Lietuvos valstybės okupacijai“, – nurodo A. Kasparavičius. Todėl buvo pradėta galvoti apie specialaus fondo įkūrimą, pinigų perkėlimą iš Lietuvos į užsienį, galimą Vyriausybės emigraciją, kariuomenės dalinių pasitraukimą į Rytprūsius.
„Pats Stalinas, sovietinė Vyriausybė, (...) sudariusi paktą su Hitleriu, patys apie pusmetį nežinojo, kaip jie elgsis tose teritorijose, kurios yra patekusios jos įtakos zonon. Ir ką su jomis darys. Viskas priklausė nuo įvykių centrinėje ir Vakarų Europoje ir atsižvelgiant į juos buvo plėtojami įvykiai“, – sako A. Kasparavičius.
Palikti likimo valiai
Po Hitlerio kojomis krentant Vakarų valstybėms, Stalinas tai laikė palankiu ženklu ir ėmėsi Baltijos valstybių okupacijos.
Anot A. Kasparavičiaus, sovietinių karinių bazių įkūrimą dalis lietuvių iš prdžių priėmė kaip karo duotybę ir stengėsi jose įsidarbinti, mat šalies ekonominė būklė buvo itin sunki. Tačiau Lietuvos tarnybos karines bazes laikė pavojaus šaltiniu, jos kurstė antivalstybinę veiklą.
Tarptautinėje arenoje šių sovietų veiksmų padariniai buvo suprantami. „1940 m. pradžioje užsienio spaudoje, žurnalistų privačiuose pasikalbėjimuose, diplomatiniuose pobūviuose, trys Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija, Estija – dažnai buvo traktuojamos jau kaip pusiau praradusios arba pusiau prarandančios valstybingumą ir nepriklausomybę“, – sako A. Kasparavičius.
Birželio 14-ąją Sovietų Sąjunga pareiškė Lietuvai ultimatumą, tačiau Vyriausybė apie tai neteikė informacijos žiniasklaidai, todėl didelė dalis visuomenės težinojo apie augančią įtampą ir tam tikrus reikalavimus.
A. Kasparavičius nurodo, kad Vyriausybė nežinojo, kaip elgtis: Hitleris triumfavo Prancūzijoje, britų ekspedicinis korpusas buvo apsuptas prie Diunkerko. „Lietuva ir Baltijos valstybės buvo paliktos absoliučiai likimo valiai. Jos buvo atsidūrusios replėse tarp nacių ir bolševikų. Ir reikėjo patiems spręsti“, – sako istorikas.
Birželio 14–15 d. naktiniame posėdyje valstybės vadovų nuomonės dėl to, priimti ultimatumo reikalavimus ar atmesti, išsiskyrė.
Prezidentas A. Smetona su krašto apsaugos, vidaus reikalų ir švietimo ministrais ragino Vyriausybę protestuojant emigruoti, kartu atsitraukti ir daliai ministrų, tačiau dauguma Vyriausybės narių kartu su kariuomenės vadais generolais Stasiu Raštikiu ir Vincu Vitkausku bei politinių partijų atstovais nutarė nusileisti ir nesipriešinti.
„Karininkai, karo vadai traktavo, kad tai būtų beprasmis kraujo praliejimas. Jie mąstė labai pragmatiškai, ne politiškai kaip Smetona, kuris siūlė trauktis ir norėjo pasiųsti labai aiškų signalą – ir visuomenei, ir Europai, pasauliui, – kad valstybė yra okupuojama“, – sako A. Kasparavičius.
Anot jo, tokį kapituliavimą nulėmė ir kitų Vakarų Europos valstybių pavyzdys susidūrus su Hitlerio agresija: „Kaip sakė Smetona, reikia eiti su herojais – su norvegais, – imti pavyzdį iš norvegų ir belgų, bet Smetonos kalba neįtikino daugumos.“
Svajojo apie demokratijos sugrįžimą
Sovietų karių įžengimo į Lietuvą didelė dalis Lietuvos politinio elito birželio 15-ąją nelaikė faktine šalies okupacija. Kaip teigia A. Kasparavičius, prie to prisidėjo ir Stalino metodai – bolševikai skelbė, kad ateina nuversti autoritarinio Smetonos režimo, sukurti liaudies Vyriausybės.
Sovietų veiksmus palaikė ir įtakinga krikščionių demokratų partija, kairiųjų opozicija, kurių atstovai bandė tartis su Rusijos diplomatais jų ambasadoje Kaune dėl naujos Vyriausybės padėties. „Apie tai nerašo ir spauda. Pavartę birželio 15–23 dienos spaudą, pamatysite daug džiugesio“, – nurodo A. Kasparavičius.
Patį A. Smetonos pasitraukimą Lietuvoje liekantis politinis elitas, priėmęs ultimatumą, pasmerkė, nes iš sovietų laukė demokratijos sugrąžinimo, o buvusį autoritarinį prezidentą ketino paversti atpirkimo ožiu.
„Smetonos pabėgimas buvo traktuojamas pirmosiomis dienomis ir savaitėmis kaip pabėgimas ne nuo sovietinės okupacijos, o nuo prasidedančios Lietuviškos demokratijos“, – sako A. Kasparavičius.
Todėl sovietų propaganda aktyviai išnaudojo šią situaciją ir skelbė, kad „fašistų lyderis Smetona pabėgo nuo Lietuvos liaudies rūstybės, o ne nuo okupacijos“, nurodo LII istorikas.
Tačiau iš tiesų, anot A. Kasparavičiaus, A. Smetonos pasitraukimas buvo politinis procesas ir nepasidavimas okupacijai. Palikdamas Prezidentūrą jis ištarė: „Nenoriu savo rankomis subolševikinti Lietuvos.“
Gyventojai suvokė
Nors politinis Lietuvos elitas dar turėjo vilties, kad sovietai atėjo atkurti demokratijos, paprasti šalies gyventojai suvokė padėtį. A. Kasparavičius teigia prisimenantis savo tėvų pasakojimus, kad šių tėvai, vos pamatę tankus miestelio aikštėje, jau suprato, kad vyksta okupacija.
„Eiliniams žmonėms (...) viskas buvo pakankamai aišku. Jie nedaugžodžiavo, nemeilikavo, nekūrė politinių teorijų. Matė rusų raudonarmiečius, rusų tankus ir padarė labai trumpą ir aiškią išvadą – Lietuvos nebėra“, – sako istorikas.
Tuo metu pasaulio spauda rašė apie Prancūzijos pralaimėjimą naciams, spausdino Hitlerio nuotraukas Eifelio bokšte, pranešimus iš karo frontų, prie Lamanšo apsupto britų korpuso, o įvykiai Baltijos šalyse trumpai buvo nušviesti tik po kelių dienų.
„Bet kad tai ką nors sukrėstų, nustebintų po to, kai sunaikinta pusė Europos, okupuota nacių, tikrai nebuvo“, – sako A. Kasparavičius.
Jis išskiria tik Vašingtono reakciją. Valstybės departamentas, stebėdamas įvykius Baltijos šalyse, priėmė nutarimus dėl amerikiečių turto apsaugos ir įšaldė JAV esančius Baltijos valstybių finansinius rezervus, kad jais negalėtų disponuoti naujosios liaudies vyriausybės.
Tikrieji sovietų veiksmai Lietuvos gyventojams paaiškėjo tik ateinančiais mėnesiais, kai prasidėjo teroras ir likvidacijos, nors lietuviškų valstybingumo simbolių vis tiek buvo atsisakoma palaipsniui. „Buvo tokia labai rafinuota mūsų okupacija. Ir čia turbūt buvo mūsų didžioji problema. Visuomenė ir gyventojai ne iš karto suprato, su kuo turi reikalą. Tai buvo šliaužianti okupacija“, – sako A. Kasparavičius.
Tačiau JAV gana greitai objektyviai įvertino padėtį. „Amerikiečiams čia suprantama, kas vyksta, ir jie tą supratimą dar kartą patvirtina 1940 m. liepos 23 d., kai Valstybės sekretorius Sumneris Wellesas padaro garsųjį pareiškimą, kad JAV nepripažįsta trijų mažų Baltijos valstybių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą“, – nurodo istorikas.
Anot jo, tai tapo juridine baze okupuotų valstybių gyventojams priešintis okupacijai 5 dešimtmečius, o šią normą po karo perėmė ir kitos Vakarų valstybės.
