Pasaulyje

2020.04.13 14:00

Krymo totoriai pasakoja apie Rusijos aneksiją: vyrai ir moterys yra suimami kasdien, bet išgelbėti turime vaikus

„Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2020.04.13 14:00

Prieš šešerius metus Rusija aneksavo Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį. Nuo to laiko Krymo totoriai, praktiškai vieningai prieštaraujantys ir besipriešinantys Rusijos okupacijai, tapo represijų taikiniu.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ originalus kūrinys.

Remiantis 2015 m. pasirodžiusia organizacijos „Human Rights Watch“ ataskaita, didesnė dalis iš 63 Rusijos kalėjimuose laikomų Krymo gyventojų yra totoriai.

Šio mėnesio pradžioje Ukrainos žmogaus teisių ombudsmenė Liudmila Denisova pranešė, kad vyriausybės sąraše, paruoštame deryboms dėl apsikeitimo belaisviais su Rusija, iš 200 asmenų net 86 yra Krymo totoriai.

RFE/RL Rusijos tarnybos korespondentė Aleksandra Vagner kalbėjosi su Krymo totorių aktyviste Mumine Salijeva, kurios vyras Seiranas Salijevas, kartu su dar penkiais Krymo totoriais, buvo sulaikytas 2017 m. spalį. Jam pateikti kaltinimai terorizmu ir pasikėsinimu nuversti vyriausybę.

Vyro teismas vyksta Rusijoje, Rostove prie Dono. Jei bus pripažintas kaltu, jam gresia 20 metų kalėjimo. M. Salijeva įkurė grupę „Krymo vaikystė“, teikiančią pagalbą beveik 200 šiuo metu Rusijoje laikomų Krymo totorių vaikams.

RFE / RL moteris papasakojo apie situaciją Kryme ir Krymo totorių taikaus pasipriešinimo taktiką, kuria bandoma kovoti su jiems taikomomis represijomis.

– Praėjo šešeri metai nuo tada, kai Rusija aneksavo Krymą. Ar prisimenate, kaip jautėtės tuomet? Kaip reagavote į tų dienų įvykius?

– Daugelis Krymo žmonių tą laiką vadina „Krymo pavasariu“, tačiau Krymo totoriams tai buvo visiškai kitoks pavasaris. Iš pradžių niekas nežinojo, kaip reaguoti. Žmonės kalbėjo apie karą, apie revoliuciją, apie vyriausybės nuvertimą.

Krymo totoriai susivienijo ir susibūrė į nedideles grupeles, kad apgintų tas sritis, kuriose gyvena, kad apgintų savo namus. Vyrai pakaitomis ėjo sargybą, nes niekas nežinojo, ko tikėtis iš [pasirodžiusių] ginkluotų vyrų. Padėtis paaštrėjo [2014 m.] vasario 26 d., kai Simferopolyje kilo neramumai, kai sužeistieji buvo išvežami greitosios pagalbos automobiliais.

Tačiau pirmasis smūgis, nukreiptas tiesiogiai prieš Krymo totorius, buvo suduotas kovo 3 d., kai Rešatas Ametovas surengė vieno žmogaus protestą. Vėliau buvo rastas sudarkytas jo kūnas. Žmogus, kuris nieko nepadarė, tik išsakė savo nuomonę, buvo rastas negyvas, brutaliai nužudytas.

Be jokios abejonės tai visus išgąsdino, supratome, kad visa tai nesibaigs per dieną, per savaitę ar per mėnesį. Pamatėme, kad žmonių dingimas ar kankinimas nėra jokia išimtis. Pamatėme, kad žmonės gali dingti be pėdsako.

Pavyzdžiui, [Pasaulio Krymo totorių kongreso pirmininkas] Ervinas Ibrahimovas. Arba žmogaus teisių aktyvisto Abdurešito Džepparovo sūnus ir sūnėnas. Krymas tapo pilkąja zona, nes čia beveik neliko nepriklausomų žurnalistų.

Tuomet prasidėjo pirmieji sulaikymai ir Krymo totorių bendruomenė, kuri iki 2014 m. gyveno taikiai ir manė, kad geriausia yra nesikišti į politiką, pasikeitė. Prasidėjus sulaikymams, žmonės suprato, kad už bet kokias teises, bet kokias pažiūras, bet kokią nuomonę, nesutampančią su totalitarinės vyriausybės nuomone, bus baudžiama.

Daugelio žmonių gyvenimas pasikeitė. Žmonės, kurie anksčiau niekada negalvojo apie pasipriešinimą ar savo bendruomenės, vienas kito gynimą, ėmėsi būtent to.

– Kas po aneksijos nutiko jūsų šeimai?

– Mūsų šeimą tai taip pat labai paveikė. Mudu su vyru ilgai gyvenome kartu, augindami vaikus. Aš mokiausi ir rašiau disertaciją ekonomikos tema. Mano vyras yra švietimo darbuotojas, jis vesdavo ekskursijas turistams. Taip pat dirbo su vaikais, rinko lėšas vėžiu sergantiems vaikams. Buvome priversti viso to atsisakyti ir užsiimti vien tik žmogaus teisėmis ir žurnalistine veikla.

Ėjome į teismus, kurie Kryme pasipylė kaip iš gausybės rago. Buvo su „Hizb ut-Tahrir“ [Rusijoje draudžiama ir ekstremistine vadinama musulmonų organizacija, kuri teisėtai veikia Ukrainoje] susijusių bylų, bylų dėl vasario 26 d. [susirėmimų].

Pradėjome reikštis socialinėje žiniasklaidoje, nes, kaip minėjau, beveik neliko nepriklausomų žurnalistų, o reikėjo perduoti informaciją apie gyvenimą Kryme už pusiasalio ribų dirbantiems žurnalistams.

Ir aš, ir mano vyras žinojome, kad visi, užsiimantys tokia veikla, anksčiau ar vėliau atkreips į save valdžios dėmesį, bet jis pasakė, kad tai yra mūsų pareiga prieš mūsų žmones, teisingumo, sąžiningumo ir net garbės reikalas.

– Jūsų vyras kaltinamas terorizmu ir pasikėsinimu kartu su vadinamąja antrąja Bachčysarajaus „Hizb ut-Tahrir“ grupuote nuversti vyriausybę. Nuo pat aneksijos pradžios buvo žinoma, kad „Hizb ut-Tahrir“ Rusijoje yra uždrausta, todėl daugelis šios organizacijos narių spruko į Ukrainą. Kodėl jūsų šeima nusprendė likti?

– Nemanome, kad kam nors svarbu, ar sulaikytieji yra „Hizb ut-Tahrir“ nariai, ar ne. Tai nėra pagrindinė priežastis, dėl ko esame persekiojami. Mes suprantame, kad pagal savo tikėjimą Krymo totoriai yra musulmonai, kurie gyveno Kryme ir čia išpažino savo religiją.

Dabar atėjo nauja vyriausybė ir iš mūsų tikimasi, kad perrašysime savo istoriją ir atsisakysime savo įsitikinimų? Tai yra visiška nesąmonė ir labai neteisinga, nes Krymo totorių religija apsprendžia jų tapatybę. O dabar jie bando pakeisti žmones, kurie daugiau kaip 20 metų gyvena Kryme ir išpažįsta savo tikėjimą – tai yra visiškai nelegalu.

Tai reiškia, kad jie yra nusitaikę į mūsų kultūrą. Yra ir daugiau atvejų, visiškai nesusijusių su „Hizb ut-Tahrir“, kurie rodo, kad [Krymo totoriai] yra persekiojami.

Mes visa tai matome plačiau – už ką žmonės sulaikomi ir kas apskritai vyksta. Užtenka, kad žmogus ateina į teismą ir parodo solidarumą su kaltinamaisiais, kad jam pačiam būtų užvesta administracinė byla. Vėliau, jei jis tokios veiklos neatsisako, administracinė byla ramiai virsta baudžiamąja.

Kol dar nebuvo sugalvotas šis mechanizmas, viskas vykdavo taip: žmonės ateidavo pas tuos, kurių namuose valdžios atstovai vykdydavo kratas, ir viską filmuodavo bei tiesiogiai transliuodavo internetu. Policininkai išmušdavo iš rankų telefonus, o kartais lazda „pavaišindavo“ ir per galvą.

Taigi akivaizdu, kad Kryme žmonės sulaikomi ne dėl to, jog priklauso „Hizb ut-Tahrir“, bet dėl to, kad turi kitokią nuomonę, dėl to, kad jų namuose randama tam tikros religinės literatūros arba dėl to, kad jie kalba apie religiją.

Sevastopolio „Hizb ut-Tahrir“ nariai buvo sulaikyti dėl to, kad kalbėjosi savo virtuvėse. Pirmoji Bachčysaraus grupė buvo sulaikyta už tai, kad kalbėjosi kambaryje. Antroji Bachčysaraus grupė, kuriai priklausė ir mano vyras, buvo sulaikyta už tai, kad kalbėjosi mečetėje.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad mečetė yra vieša vieta. Bet kas gali į ją užeiti, nepriklausomai nuo tikėjimo. Tai – atvira vieta. Ir visiškai natūralu, kad mečetėje susirinkę žmonės kalbasi apie religiją. Tačiau to užteko, kad žmonės būtų sulaikyti ir nubausti tokiomis laisvės atėmimo bausmėmis, kokių neskiria net žudikams.

Todėl mes puikiai suprantame, kad jų pagrindinė motyvacija yra mūsų politiniai ir religiniai įsitikinimai bei mūsų visuomeninė veikla. Rusijoje nėra žurnalistų veiklą draudžiančio įstatymo. Nėra žmogaus teisių aktyvistų veiklą draudžiančio įstatymo. Nėra viešą veiklą draudžiančio įstatymo.

Tačiau yra labai patogūs įstatymai prieš vadinamąjį terorizmą, leidžiantys sulaikyti dešimtis savo tikėjimą praktikuojančių žmonių. Yra įstatymas prieš ekstremizmą, kurio pagrindu buvo uždrausta Krymo totorių atstovaujamosios institucijos – Mejlis – veika, o jos lyderiai išvaryti iš Krymo be teisės sugrįžti. Šie įstatymai, deja, Krymo valdžios naudojami išimtinai kaip represinės priemonės.

– Organizacija „Krymo solidarumas“ veiklą pradėjo kaip atsakas į šias represijas.

– Dauguma žmonių suprato, kad represijomis buvo siekiama palaužti aktyviąja mūsų visuomenės dalį, kad būtų lengviau visus likusius paversti pasyviai su viskuo sutinkančia mase. Pagrindinis tikslas buvo parodyti tarptautinei bendruomenei, kad Kryme viskas yra gerai, kad visi patenkinti naująja valdžia, kad tiesiami nauji keliai, statomos mokyklos ir darželiai, trumpai tariant, kad gyvenimas yra gražus!

Tačiau kol Kryme yra žmonių, teikiančių visiškai kitokią informaciją, kol, pavyksta tą informaciją iš Krymo perduoti, sunku tokį „gražų“ paveikslą nupiešti. Dėl šios priežasties valdžios institucijos ėmėsi tokių priemonių, kurios, jų nuomone, galėtų sustabdyti transliacijas iš Krymo ir blokuoti bet kokį informacijos nutekėjimą.

Viena iš šių priemonių – [visuomenei ir žiniasklaidai] uždari teismo procesai. Taip yra iki šiol, siekiant, kad jokia informacija neišeitų už teismo salės sienų, ir visuomenė neturi galimybių sužinoti, kokius iškreiptus kontrargumentus naudojo teisėjai, prokurorai ir tyrėjai, kad pritaikytų [Baudžiamojo kodekso] straipsnius, numatančius pačias nežmoniškiausias bausmes.

Šiuo metu daugiau kaip 10 iš visų sulaikytųjų yra žurnalistai, o likusieji – „Krymo solidarumui“ priklausantys žmogaus teisių aktyvistai ir teisininkai. Visi mato, kad Kryme vyksta karas prieš aktyvią veiklą, prieš savo politinius ar religinius įsitikinimus atvirai skleidžiančius žmones. Vykdomos represijos religiniu ir etniniu pagrindu.

Krymo totoriai tai supranta ir šis supratimas suvienijo žmones. Anksčiau nesu mačiusi tokio solidarumo. Ši, per pastaruosius šešetą metų įvykusi, konsolidacija yra unikali, nes visus šiuos metus mes vienas kitą palaikėme. Vienybė padeda mums įveikti visus sunkumus, su kuriais susiduria ne vienas, du ar trys žmonės, su kuriais susiduria visa mūsų etninė bendruomenė. Situacija sudėtinga, nes tai, kas šiuo metu vyksta, yra represijos prieš visą tautą.

Daugelis mūsų visa tai vertina kaip „hibridinę deportaciją“. 1944 m. jie apšaukė mus nusikaltėliais ir visus Krymo totorius ištrėmė iš pusiasalio. Šiandien panašiu būdu jie bando mums prilipinti nusikaltėlio etiketę, vadindami mus teroristais, ekstremistais ar separatistais. Jie sugrūda žmones į policijos furgonus ir išveža į Rusijos kalėjimus. Tačiau nepaisant to, kad mano vyras jau daugiau kaip dvejus metus sėdi kalėjime, kad jam pateikti rimti kaltinimai ir kad jis gali būti nubaustas net 20 metų laisvės atėmimo bausme, aš labai gerbiu mūsų gebėjimą konsoliduotis ir priešintis – priešintis be smurto.

– Jie vis dar veja žurnalistus lauk iš Krymo. Krymo totorių sulaikymus nušviesti bandžiusiam Tarasui Ibrahimovui net 34 metus uždrausta atvykti į Krymą.

– Po 2014 m. „Krymo solidarumo“ aktyvistai – mamos, statybininkai, mokytojai – perėmė žurnalistų funkcijas, nes visi profesionalai buvo išvaryti, o kažkas juk turėjo nušviesti situaciją Kryme. Tarp jų buvo ir mano vyras.

Buvo keletas tokių, kurie rizikavo čia atvykti ir dirbti, pavyzdžiui, žurnalistė bei fotografė Alina Smutko, žurnalistai Aliona Savčiuk ir Tarasas Ibrahimovas. Man atrodo, kad jam pritaikytas draudimas atvykti į Krymą buvo tarsi įspėjimas kitiems žurnalistams, neskleisti informacijos apie situaciją pusiasalyje.

O draudimo laikotarpis – keli dešimtmečiai – yra tarsi deportacija. Tai labai gerai parodo, kaip valdžia bijo, jog žiniasklaida parodys, kas iš tiesų vyksta Kryme.

– Bet jūs ne tik žurnalistine veikla užsiimate, jūs taip pat padedate ir įkalintų Krymo totorių vaikams. Kiek vaikų liko be tėvų dėl to, kad jų tėvai per pastaruosius šešetą metų buvo sulaikyti?

– Kryme jie specialiai sulaiko pačius kilniausius, drąsiausius ir morališkai tvirčiausius vyrus. Beveik visi sulaikytieji, o jų daugiau kaip 60, yra, pavyzdžiui, Europos tekvondo čempionai, politologai, mokslininkai, teisininkai, restauratoriai, verslininkai, mokytojai. Tai yra atraminis Krymo totorių visuomenės sluoksnis.

Mes dėl šių žmonių nesibaiminame. Ypač dėl vyrų. Nesibaiminu aš per daug ir dėl moterų, tačiau tokiose situacijose atsidūrę vaikai yra labiausiai pažeidžiami. Jiems sunku suprasti ar susitaikyti su matytais vaizdais, pavyzdžiui, ant žemės veidu žemyn pargriautu ir antrankiais surakintu tėvu. Tai palieka neišdildomą pėdsaką vaiko sąmonėje.

Kai jie išvedė mano vyrą ir iš paskos uždarė duris, pažiūrėjau į savo vaikus ir supratau, kad kažką reikia daryti. Tą pačią dieną kaip ir mano vyras buvo sulaikyti dar penki vyrai. Tokiu būdu šių represijų paliestų vaikų skaičius išaugo iki 100. Mane šis skaičius labai paveikė.

2019 m. buvo dar daugiau sulaikymų, todėl nukentėjusių vaikų dar padaugėjo. Šiandien jau kalbame apie 198 vaikus, iš kurių 158 yra nepilnamečiai. Dešimt vaikų gimė po to, kai buvo sulaikyti jų tėvai – jie savo tėvų nepažįsta ir niekada nėra matę.

Kai kurie iš šių vaikų yra neįgalūs, kai kurie rimtai serga. Supratau, kad privalome dirbti su šiais vaikais ir padėti jiems prisitaikyti, bent jau numalšinti jų skausmą, padėti išgyventi šią situaciją ir laikytis drauge. Svarbiausia – parodyti, kad jie ne vieni.

– Ar jūsų vaikai turi galimybę pasimatyti su tėvu? Ar jums leidžiama jį aplankyti? O gal jūs stengiatės apsaugoti vaikus nuo traumos, kurią jie gali patirti, pamatę tėvą už grotų?

– Mudu su vyru visa tai aptarėme dar prieš jo sulaikymą. Tuo labiau, kad mano vyras ir anksčiau buvo teisiamas administracine tvarka, jam buvo skiriamos baudos. Tik vėliau jis buvo sulaikytas. Vyras man sakė, kad galime apsaugoti savo vaikus, išvažiuodami, tačiau jei norime likti su savo žmonėmis ir gyventi Kryme, nėra galimybių juos apsaugoti.

Vyras manęs prašė: „Paaiškink jiems tai paprastais žodžiais. Dažnai juos kartok. Nusivesk juos aplankyti kitas šeimas, kad jie matytų, jog yra ir daugiau vaikų, kurių tėvai sėdi kalėjime.“

Nesigailiu, kad paklausiau vyro patarimo ir viską paaiškinau vaikams. Kai į mūsų namus įsiveržė iki dantų apsiginklavę vyrai, vaikai nepatyrė tokio didelio šoko, nes jau buvo matę kitose šeimose, kad taip gali įvykti. Nebandau apsaugoti vaikų ir nuo susitikimų su tėvu, nes jiems to reikia.

Ir nepaisant to, kaip jiems būna sunku, tokie pasimatymai suteikia gerų emocijų. Kiekvienas jų vis kitoks ir įsimintinas.

Deja, jau pusantrų metų neturėjome galimybės jo aplankyti, nes valdžia neduoda leidimo, tokiu būdu darydama spaudimą kaltinamiesiems ir jų šeimų nariams. Jie net nesiteikia paaiškinti, kodėl mūsų prašymai atmetami. Turėjome tik vieną galimybę su juo pasikalbėti teismo koridoriuje. Prieš tai dar vieną kartą buvau su juo susitikusi Kryme.

Praėjusį rugsėjį jis buvo išgabentas į Rostovą prie Dono ir aš tik vieną kartą turėjau galimybę su juo pasimatyti. Įsivaizduokite, nuo Krymo iki Rostovo 700 km, kelionė trunka 12 valandų. Bet aš pasiryžau ir nuvežiau vaikus pasimatyti su tėvu.

Buvo labai sunki kelionė – 12 valandų išsėdėti. Bet vaikai atlaikė. Mačiau, kaip jiems sunku, jie nenustygo vietoje, bandė įsitaisyti atsigulti, tačiau nė vienas nesuskundė.

Galiausiai vaikai pasimatė su tėvu ir šie prisiminimai jiems suteikia stiprybės. Dėl to nemanau, kad vaikus reikia saugoti nuo tokių dalykų. Taip pat galvoju ir apie savo vyrą. Jam šie susitikimai labai svarbūs. Todėl kai tik galim, stengiamės dalyvauti teismo posėdžiuose ar aplankyti jį.

– Sakėte, kad į savo veiklą žiūrite kaip į tam tikrą pasipriešinimą, nenaudojant jėgos. Nepaisant visų rūpesčių, ar vis dar manote, kad taikus pasipriešinimas gali padėti užbaigti nuo pat Krymo aneksijos vykstančias represijas?

– Bandau žvelgti plačiau. Suprantu, kad esminiams pokyčiams reikalinga politinė valia. Arba turi vykti rimtos tarptautinės derybos. Paprasti žmonės šių klausimų neišspręs. Norint, kad situacija Kryme, o kartu ir politinių kalinių situacija pasikeistų, reikia tautų ir valstybių vadovų politinės valios. Šiuos dalykus sunku kaip nors paveikti. Tai vienas dalykas.

Tačiau žiūrint iš kitos pusės, Krymo totoriai turi milžinišką patirtį. Jei pažvelgtumėte į tai, kaip Krymo totoriai buvo ištremti ir kaip netgi gyvendami tremtyje sugalvojo grįžimo namo mechanizmą ir iš tikrųjų grįžo namo, o tada kovojo ir išsikovojo savo teises, nes buvo vieningi ir naudojo taikaus pasipriešinimo metodus.

Todėl aš visa širdimi tuo tikiu. Mūsų seneliai grįžo į Krymą tikėdamiesi, kad sugebės sukurti gražią ateitį ateinančioms kartoms. Bet tada situacija pasikeitė ir tai mums buvo tarsi koks déjà vu. Mūsų senoliai prisiminė, kas buvo nutikę jiems, ir pasidalino savo patirtimi su mumis. Tai pakeitė vyresniosios ir jaunosios kartos santykį. Tokio artumo, tokios užuojautos vienas kitam anksčiau nėra buvę.

Mano anyta atkasė kažkokius senus popierius ir savo siaubui mes išsiaiškinome, kad mano vyro senelis buvo sušaudytas pagal analogiškus Baudžiamojo kodekso straipsnius, kokie inkriminuojami mano vyrui. Redakcija skiriasi, numeriai skiriasi, bet iš esmės NKVD tribunolas priėmė labai panašų nuosprendį.

Žmonės dalinasi savo patirtimis, išsipasakoja. Ir tai labai įkvepia. Todėl aš tikrai tikiu, kad mūsų taikus pasipriešinimas bus vaisingas. Tiesą pasakius, jis jau toks yra. Jau šiandien matome, kad kai žmonėms skiriamos baudos už savo tautos gynimą, visi susimeta po 10 rublių ir tas baudas sumoka.

Kai moterys, kurių vyrai kalėjimuose, išeina iš gimdymo namų su kūdikiais ant rankų, yra kas jas pasitinka. Kai žmonės, dalyvaudami iniciatyvoje „Žmonės, rašykit!“, kiekvieną mėnesį parašo šimtus laiškų, ir tie, kas sėdi kalėjimuose, tiesiog jais užverčiami.

Tokių iniciatyvų yra daug. Yra socialinė grupė „Mūsų vaikai“, renkanti pinigus politinių kalinių vaikams ir kas mėnesį jiems išdalinanti surinktas lėšas. Visa tai yra taikus pasipriešinimas.

Kai buvo sulaikytas mano vyras, kitą dieną visame Kryme žmonės organizavo vieno žmogaus protestus. Daugiau kaip 100 protestų per vieną dieną.

Žmonės išėjo su plakatais: „Mūsų vaikai nėra teroristai. Krymo totoriai nėra teroristai.“ Toks yra atsakas į Kryme vykstančias represijas. Mes matome, kad padedame žmonėms išgyventi šiuos sunkius laikus. Be jokios abejonės tikiu, kad galiausiai pasieksime pergalę ir mūsų vyrai bus paleisti iš kalėjimų.

Kodėl aš dažnai sakau, kad mano vyras man yra taikaus pasipriešinimo personifikacija? Todėl, kad jis niekuomet nepamiršta man priminti, kad kovoju ne tik už jį, bet ir už visų įkalintųjų laisvę.

Žinau, kad mano širdis nenurims, net jei jį paleis, o kažkas vis dar liks kalėjime.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt