Pasaulyje

2020.01.22 19:10

Kodėl Lenkijos ir Rusijos atminties karai slepia gilesnes valstybių problemas?

„Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2020.01.22 19:10

Aušvicą – Lenkijos teritorijoje veikusią nacių mirties stovyklą, kurioje mirė daugiau kaip milijonas žydų, lenkų ir kitų tautybių žmonių, 1945 m. sausio 27 d. išvadavo sovietų Raudonoji armija. Su tuo sutinka ir Lenkija, ir Rusija.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe/Radio Liberty“ originalus kūrinys.

Tačiau tai tėra vienas iš nedaugelio tokių abipusio šių valstybių sutarimo pavyzdžių, kalbant apie Antrojo pasaulinio karo istoriją. Ir ne tik – vis dažniau jų nuomonės išsiskiria ir dėl įvykių iki karo, ir po karo, ir net Šaltojo karo metu.

Ir be jokios abejonės jos negali sutarti, kaip tinkamai pažymėti 75-ąsias Aušvico išlaisvinimo metines – kurių šalių prezidentams turi būti suteikta garbė dalyvauti, kur ir kaip.

Ne vienerius metus Rusija ir jos buvęs sovietinis satelitas „surėmę ragus“ bando išsiaiškinti, kaip teisingai interpretuoti karo metų įvykius ir jų pasekmes – tai labai gerai atspindi prezidento Vladimiro Putino pastangas išaukštinti sovietinių karių pergales ir sovietų pasiekimus apskritai.

Lenkijos dešinioji valdančioji partija konfrontaciją su Rusija ir tam tikrų Lenkijos istorijos aspektų gynimą pavertė vienu svarbiausių partijos programos punktų.

Tačiau pastarosiomis savaitėmis, artėjant 75-osioms Aušvico išlaisvinimo metinėms, Lenkijos ir Rusijos susirėmimas pasiekė naujas aukštumas.

Minėjimo organizatorių teigimu, pakviestas dalyvauti oficialioje sausio 27 d. Lenkijos rengiamoje ceremonijoje, V. Putinas atsisakė. Vietoje to į darbotvarkę įtraukė keturiomis dienomis anksčiau vyksiantį vizitą į Jeruzalę, kur Kremliui artimas magnatas rengia alternatyvų šios datos minėjimą. Lenkijos prezidentas taip pat buvo pakviestas į Jeruzalę, bet kvietimo nepriėmė, nes nebuvo numatyta jam suteikti žodį.

„Esu labai nusiminusi ir susirūpinusi dėl susiklosčiusios situacijos mūsų šalių santykiuose, – elektroniniame laiške rašė žymi rusų istorikė, Lenkijos–Rusijos santykių ekspertė Natalia Lebedeva. – Bijau, kad tai nėra vien žodžių karas, o šis tas rimčiau.“

Šaltoji istorija

Varšuvos priešiškumas rytinei kaimynei yra sąlygotas šimtmečius besitęsiančios konkuruojančių imperijų istorijos ir nuolat besikėsinančios pulti kariuomenės, kuri teritoriją, kur įsikūrusi šiuolaikinė Lenkija, mato kaip placdarmą tolesnėms atakoms arba kaip imperiją sutvirtinantį elementą.

Ne vieną šimtmetį šiuolaikinės Lenkijos teritorija buvo draskoma kaimynių: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos-Vengrijos. Po Pirmojo pasaulinio karo buvo įkurta nepriklausoma valstybė – antroji Lenkijos Respublika – kuri gyvavo tik iki 1939 m., kai Maskva ir Berlynas pasirašė nepuolimo paktą, papildytą slaptaisiais protokolais, numatančiais dar vieną Lenkijos padalijimą.

Šis susitarimas – Molotovo-Ribbentropo pakto priedas – įsigaliojo vos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai į Lenkiją įsiveržė nacių ir sovietų armijos.

Nors iš karto po karo slaptasis susitarimas buvo paskelbtas Vakaruose, Sovietų Sąjunga dešimtmečius neigė jo egzistavimą ir tik 1992 m. Rusijoje buvo viešai paskelbti 1989 m. išslaptinti dokumentai.

Praėjusiais metais minint 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytų slaptųjų protokolų 70-ąsias metines, į juos vėl buvo atkreiptas dėmesys.

Lenkai, kaip ir didesnė dalis Vakarų istorikų, šį paktą vadina išdavikišku. Tačiau oficialūs Rusijos asmenys siekia jį racionalizuoti, paskelbdami archyvinę medžiagą, jų teigimu, įrodančią, kad Hitleris, o ne Stalinas, daręs spaudimą pasirašyti nepuolimo paktą ir kad Sovietų Sąjunga, siekdama gauti papildomo laiko ir pasirūpinti savo pačios saugumu, neturėjusi kito pasirinkimo, kaip tik jį pasirašyti.

Šios pastabos prieštarauja kur kas nuosaikesniems paties V. Putino pasisakymams, prieš 10 metų paskelbtiems viename Lenkijos laikraštyje, kur jis minėtą paktą vadina „beprasmiu, kenksmingu ir pavojingu“.

Sovietų „diplomatijos triumfas“

Pirmųjų dviejų kadencijų prezidento poste metu V. Putinas aiškiai davė suprasti jaučiantis, kad Sovietų Sąjungos istorija yra nepelnytai iškraipyta. 2005 m. Sovietų Sąjungos žlugimą jis pavadino „didžiausia amžiaus geopolitine katastrofa“.

Ši tendencija dar labiau išryškėjo 2012 m., kai po ketverių metų pertraukos, užimant ministro pirmininko pareigas, V. Putinas grįžo prie valstybės vairo, ir galutinai tapo akivaizdi 2014 m. Rusijai aneksavus Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį, Kremliaus teigimu, šventintą žemę.

Praėjusį rugsėjį Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria pripažįstama, kad Antrasis pasaulinis karas prasidėjo dėl 1939 m. pasirašyto nepuolimo pakto. Rusija reagavo kelias savaites trukusia pikta šios rezoliucijos kritikos kampanija, o Rusijos kultūros ministras 1939 m. paktą pavadino „sovietų diplomatijos triumfu“.

Gruodžio 19 d. Maskvoje vykusios metinės spaudos konferencijos metu V. Putinas sakė, kad kaltinti ir Hitlerį, ir Staliną pradėjus Antrąjį pasaulinį karą yra „visiškai nepriimtina ir netikslu“.

Jis taip pat grįžo prie Kremliaus argumento, kad Stalinas buvo priverstas pasirašyti nepuolimo paktą tik dėl to, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija išdavė Maskvą, 1938 m. pasirašydamos su Hitleriu Miuncheno susitarimą.

Kitą dieną po spaudos konferencijos susitikime su buvusių sovietinių respublikų vadovais V. Putinas valandą skaitė paskaitą apie Antrojo pasaulinio karo istoriją.

Gruodžio 25 d. jis nusitaikė į prieškarinį Lenkijos Respublikos pasiuntinį nacistinėje Vokietijoje, Rusijos gynybos pareigūnams pareikšdamas, kad, remiantis sovietų dokumentais, pasiuntinys prašęs Hitlerio išvežti visus šalies žydus į Afriką ir žadėjęs mainais už tai nacių lyderiui pastatyti Varšuvoje paminklą.

„Šitas benkartas! Šita antisemitinė kiaulė,“ – tuomet kalbėjo V. Putinas.

Varšuvai tai buvo paskutinis lašas. Gruodžio 29 d. ministras pirmininkas Mateuszas Morawiecki paskelbė kandų, Maskvą kritikuojantį 1300 žodžių pareiškimą.

„Šiandien, kai tam tikri veikėjai, siekdami savų politinių tikslų, nori sutrypti tų įvykių atminimą, Lenkija privalo stoti už tiesą – ne dėl savo pačios interesų, bet dėl visos Europos atstovaujamų vertybių,“ – rašė M. Morawiecki.

Ir štai priartėjome prie Aušvico – nacių infrastruktūros tinklo, oficialiai žinomo kaip Aušvicas-Birkenau, kuris šiuo metu yra tapęs nacių genocido ideologijos sinonimu. Remiantis JAV Holokausto muziejaus duomenimis, karo metu iš viso buvo nužudyta 3 milijonai Lenkijos žydų.

1945 m. sausio 27 d. Raudonoji armija užėmė pietinėje Lenkijos dalyje esantį miestelį ir išvadavo koncentracijos stovyklos kalinius – ši data dabar minima kaip Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena.

Kaip ir ankstesniais metais, sausio 27 d. Lenkija Aušvice organizuoja minėjimą, kuriame šiais metais ketina apsilankyti daugiau kaip 100 buvusių koncentracijos stovyklos kalinių, taip pat beveik 50 valstybių vadovai ar aukšti pareigūnai.

Aušvico išvadavimo 70-mečio minėjime nedalyvavęs V. Putinas buvo pakviestas į šiais metais rengiamą ceremoniją, tačiau kvietimą atmetė; Rusijos ambasadorius Lenkijoje yra kviestinių svečių sąraše.

„Kiekviena šalis pati sprendžia dėl savo delegacijos minėjimo renginyje, – sakė ceremonijos organizatorių atstovas spaudai Pawelas Sawicki. – Tai reiškia, kad sprendimą dėl Rusijos delegacijos priėmė pati Rusija, pasirinkusi, kad jai atstovautų ambasadorius Lenkijoje.“

Vietoje to sausio 23 d. V. Putinas dalyvaus Jeruzalės Yad Vashemo memoriale vyksiančioje ceremonijoje, kurią organizuoja Pasaulinis Holokausto forumas – organizacija, kurią įkūrė Rusijos žydas verslininkas Večiaslavas Kantoras.

Mošės vardu plačiau žinomas V. Kantoras vadovauja Europos žydų kongresui. Be to, nuo 2018 m. jis įtrauktas ir į JAV iždo departamento sudarytą taip vadinamą „oligarchų sąrašą“ – beveik 200 verslininkų ir politikų, kaip teigiama, palaikančių artimus ryšius su Kremliumi, registrą.

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda buvo pakviestas į šį renginį, tačiau nusprendė nedalyvauti, organizatoriams atsisakius patenkinti jo prašymą pasakyti kalbą „prieš arba po V. Putino“.

„Labai svarbu, kad aš, kaip daugiausia savo piliečių Aušvice netekusios šalies atstovas, galėčiau kalbėti apie istorinę tiesą,“ – sakė A. Duda.

Atminties karai

Ne vieną dešimtmetį bene skaudžiausias Rusijos ir Lenkijos istorijos aspektų buvo 1940 m. įvykdytos 22 tūkstančių Lenkijos karininkų ir civilių žudynės Katynės miške. 1990 m. sovietų lyderis Michailas Gorbačiovas pripažino, kad egzekucijas vykdė sovietų slaptoji policija.

Pastaraisiais metais Rusijos ir Lenkijos istorikai pusiau oficialiai bendradarbiauja, susijungę į Lenkijos-Rusijos sunkių klausimų sprendimo grupę. Akademikai skelbia bendrus straipsnius, kuriuose analizuoja įvairius persidengiančios abiejų šalių istorijos aspektus.

Tačiau, anot lenkų istoriko ir Lenkijos tarptautinių santykių instituto vadovo Slawomiro Debski, po 2014 m. įvykdytos Krymo aneksijos, Rusijos 20 a. istorijos interpretacija kardinaliai pasikeitė.

„Rusijos pusė prarado bet kokį susidomėjimą istoriniu dialogu,“ – sakė S. Debski.

2015 m. duodamas interviu Rusijos valstybiniam laikraščiui „Rosiskaja Gazeta“, Rusijos valstybinio archyvo vadovas Andrejus Artizovas bandė nukreipti kaltinimus nuo Rusijos ar Sovietų Sąjungos.

„Ne mes pasirinkome įsivelti į istorinės atminties karą, – A. Artizovas sakė minėtam dienraščiui. – Ne mes jį pradėjome.“

2015 m. absoliučią daugumą parlamente laimėjus partijai „Teisė ir teisingumas“, Lenkijos politika taip pat įgijo šiek tiek labiau dešinįjį atspalvį. 2018 m. A. Duda pasirašė teisės aktą, draudžiantį teigti, kad Lenkija prisidėjo prie Holokausto.

Jungtinėms Valstijoms ir Europos Sąjungai išreiškus nepasitenkinimą, Lenkijos įstatymų leidėjai panaikino baudžiamąją atsakomybę, palikdami tik baudas.

Sausio 9 d. Lenkijos parlamentas priėmė rezoliuciją, prieštaraujančią tam, kas įvardinama kaip „Rusijos politikų vykdomas manipuliavimas faktais ir istorijos iškraipymas, siekiant diskredituoti Lenkiją ir pakenkti Lenkijos-Rusijos santykiams.“

Įtakingiausi Rusijos įstatymų leidėjai po kelių dienų sureagavo, tvirtindami, kad pati Lenkija perrašinėja istoriją.

Sausio 17 d., minėdami Varšuvos išvadavimo Antrajame pasauliniame kare metines, oficialūs Rusijos asmenys Maskvoje surengė iškilmingą fejerverką. Lenkijos užsienio reikalų ministerija sureagavo kritikuodama, jos žodžiais tariant, Maskvos pastangas perrašyti istoriją ir paragindama Rusiją „susitaikyti su savo sudėtinga praeitimi“.

„Mes gerbiame kovoje su nacizmu kraują liejusius karius, tačiau Stalino režimas 1945 m. [Lenkijai] atnešė terorą, žiaurumus ir ekonominį išnaudojimą, – savo „Twitterio“ paskyroje rašė Lenkijos ambasada Maskvoje. – Raudonoji armija išvadavo Varšuvą iš nacių, tačiau laisvės lenkams neatnešė!“

N. Lebedeva, garsėjanti Katynės žudynių tyrimais, teigė buvusi šokiruota, kad savo kalbose Rusijos įstatymų leidėjai nemini retorinių išpuolių prieš Katynės ir kitas 1940 m. vykdytas žudynes, kurie, jos teigimu, „ne tik nukreipti prieš Lenkiją, bet, tam tikra prasme, jais siekiama atkurti Stalino kultą.“

„Ar mūsų šalis neturėtų atgailauti dėl šių žudymų?“ – retoriškai klausė ji. N. Lebedeva sakė, kad jos išsakyta nuomonė yra tik jos ir nebūtinai sutampa su jos darbdavio – Rusijos mokslų akademijos Pasaulio istorijos instituto – nuomone.

„Aš manau, kad tai yra svarbu ne tik atkuriant istorinę tiesą, bet ir siekiant, kad mūsų šalyje Stalino laikų represijos prieš mus pačius ir kitas tautas niekada nebepasikartotų,“ – sakė mokslininkė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt