Pasaulyje

2018.01.20 22:08

Rimtas perspėjimas Europos gyventojams: jūsų naivumas – labai pavojingas

Eglė Gatelytė, DELFI.lt2018.01.20 22:08

Pastaraisiais metais Europoje ne sykį skambėjo krikščionybę priėmusių eksmusulmonų perspėjimas naujajai tėvynei, dvasiniams bei politiniams Europos valstybių vadovams: „Jūs nepažįstate islamo, nenujaučiate iš jo kylančių grėsmių“. 

Iki šiol panašius perspėjimus buvo linkstama vertinti vien kaip perdėtą uolių konvertitų kritiką išsižadėtosios religijos adresu. Ir vis viena buvę musulmonai, pažįstantys islamą iš vidaus, nenuleidžia rankų. Per Kalėdas įvairiomis kalbomis paskelbtame „Katalikais tapusių buvusių musulmonų ir jų draugų laiške Jo Šventenybei popiežiui Pranciškui apie požiūrį į islamą“ apgailestaujama, kad popiežius neįžvelgiąs Europai islamo keliamo pavojaus. Laišką iki sausio 18 dienos pasirašė 3954 asmenys.

Laiško autoriai sakosi iki šiol bergždžiai mėginę užmegzti su popiežiumi kontaktą, idant asmeniškai išsakytų savo būgštavimus bei perspėjimus, tad jiems nelikę nieko kito, kaip tik kreiptis į popiežių viešai. Pagrindinė laiško žinia: tol, kol islamas norės, kad būtume jo priešai, jokios mūsų kalbos apie draugystę ir religijų dialogą nepadės.

„Tarp mūsų ir jūsų esama tik priešiškumo ir neapykantos visiems laikams, kol jūs imsite tikėti vien Alachu!“ (Koran 60,4). Koranui krikščionys yra „niekas kitas kaip tik nešvarumas“ (Koranas 9,28), jie – „kūrinijos prasčiausieji“ (Koranas 98,6), jie visi pasmerkti pragarui (Koranas 4,48), tad Alachas turi juos sunaikinti (Koranas 9,30), – įrodymui pažeriama citatų. Ir čia pat priduriama: „Nevalia duotis suklaidinamiems tolerantiškomis vadinamų Korano eilučių, nes jas visas nubraukia sura apie kalaviją (Koranas 9,5).“

Religijų „dialogas“ – tik priedanga islamo skleidimui Europoje?

„Mes netapatiname islamo su musulmonais, – tęsiama laiške. – Tačiau jei „dialogą“ Jūs suprantate kaip kelią į taiką, tai islamui „dialogas“ – tik kitas būdas kariauti. Naivumas islamo atžvilgiu yra savižudiškas ir pavojingas, panašiai kaip kad naivumas nacizmo bei komunizmo atžvilgiu.

AFP/Scanpix nuotr.

“Argi ne naivu kalbėti apie „dialogą“ „net tada, kai prezidentas Erdoganas ragina savo tautiečius nesiintegruoti į juos priėmusių šalių visuomenes, kai Saudo Arabija ir naftos monarchijos nepriima nė vieno pabėgėlio?“ Juk visa tai – „Europos užkariavimo bei islamizacijos projekto išraiška, projekto, kurį dar prieš dešimtmečius oficialiai užsibrėžė Islamo bendradarbiavimo organizacija (OIC) ir kitos islamiškos organizacijos.“

Laiško autoriai, kaip matyti, nelinkę tikėti taikingais šios organizacijos pareiškimais. Vienas iš tokių – 2005 metų spalio 4 dieną Europos parlamente Strasbūre sakyta OIC generalinio sekretoriaus Ekmeleddino Ihsanoglu kalba, kurioje jis pabrėžė islamo nuopelnus Europos civilizacijai, teigė, jog „islamas šimtmečiais diegė principus, kurie vėliau tapo tarptautinės įstatymų leidybos bei humanistinės teisės pagrindu“.

Drauge E. Ihsanoglu kvietė kritiškam dialogui, kuris galėtų padėti įveikti konfliktus bei nesusikalbėjimą. Viena iš svarbiausių tokio dialogo prielaidų būtų išankstinių nuostatų įveika bei nuosekli kova su islamofobija. Būtina saugotis įžeisti musulmonų jausmus, vengti bet kokios diskriminacijos, – vardijo generalinis sekretorius.

Artimųjų Rytų krikščionių perspėjimai – balsas, šaukiantis tyruose

Kritiškas panašių kalbų vertintojas privalėtų klausti: o kaip yra su islamo valstybėse diskriminuojamomis krikščionių mažumomis? Eksmusulmonai solidarizuojasi su jomis ir nuolatos primena apie jų vargus vakariečiams.

Laiško autoriai cituoja chaldėjų arkivyskupo Nonos Amelio, islamistų 2014 metais išvyto iš Mosulo, žodžius: „Dabartinės mūsų kančios yra jūsų, europiečiai ir Vakarų krikščionys, būsimų kančių pradžia... Jūs priimat į savo šalis vis daugiau musulmonų. Pavojus kyla ir jums. (...) Jūs manot, kad visi žmonės yra lygūs, tačiau islamas nesako, kad visi žmonės lygūs. (...) Jei greitu laiku to nesuprasit, tapsite priešo, kurį priėmėt į savo namus, auka. (2014 rugpjūčio 9 d.)“

„Mums susidaro įspūdis, kad šie Jūsų tikėjimo brolio perspėjantys žodžiai tėra balsas, šaukiantis tyruose,“ – apgailestauja eksmusulmonai. „Mes nenorim, kad Vakarai ir toliau islamizuotųsi ir kad Jūs savo veiksmais prie to prisidėtumėte. Nes kurgi mes tuomet turėtume ieškoti naujos priebėgos?“

„Jūsų Šventenybe, leiskite paprašyti Jūsų kuo greičiausiai sušaukti sinodą apie islamo grėsmes. Kas liko iš Bažnyčios ten, kur įkėlė koją islamas?“

Katalikų bažnyčia – per silpna islamui atremti

Laiške be kita ko minimas ir žymus egiptiečių kilmės italų publicistas bei europarlamentaras Magdi Cristiano Allamas. 2008 metais Velykų naktį popiežius Benediktas XVI jį iškilmingai pakrikštijo. Tačiau 2013 metais M. Allamas išstojo iš katalikų bažnyčios, „pasidygėjęs jos bailumu, nustebintas dviprasmiškų gestų bei evangelizacijos stokos, pasipiktinęs pagyromis islamui“.

Taip dienraštyje „Il Giornale“ savo žingsnį aiškino M. Allamas. Katalikų bažnyčia, pasak jo, esanti per silpna islamui atremti, o jos siekiamas tarpreliginis dialogas – naivus.

Buvęs musulmonas sakėsi ir toliau „didžiuojasi, kad gali tapatintis su krikščionybe kaip kultūra, kuri labiau nei kuri kita vedė žmogų dievopi.“ Tačiau Bažnyčioje jis nebegalįs likti, nes ją apėmusi ta pati „reliatyvizmo diktatūra“, apie kurios pavojus kalbėjo Benediktas XVI.

Pasak M. Allamo, žmogaus gerumu grindžiama Bažnyčios laikysena svetimųjų gerovę iškėlė ant tos pačios pakopos kaip savųjų, o gal netgi aukščiau. Žavėjimasis popiežiumi Pranciškumi buvęs „paskutinis lašas, perpildęs jo nesaugumo ir abejonės Bažnyčia taurę“.

Kai kurie vėlesni popiežiaus pasisakymai M. Allamo protestą dėl bažnyčioje įsigalinčio reliatyvizmo galėtų tik paremti.

Ar tai nuolankumas, ar jau – pasidavimas?

Vienas tokių gluminančio reliatyvizmo pavyzdžių – popiežiaus Pranciškaus atsakymas į žurnalistų klausimą, kodėl, kai kalbama apie terorizmą, jis niekad nemini islamo.

„Jeigu kalbu apie islamo, tuomet turiu kalbėti ir apie krikščionių smurtą. Kiekvieną dieną laikraščiuose matau smurtą Italijoje – vienas nužudė merginą, kitas – uošvę, ir jie yra pakrikštyti katalikai“, – aiškino Pranciškus 2016 metų rugpjūtį, netrukus po to, kai islamistas Prancūzijoje peiliu perrėžė gerklę mišias aukojusiam senam katalikų kunigui.

„Tačiau ar katalikas, žudydamas savo uošvę, šaukia „Dievas yra didis“?“ – anuomet retoriškai klausė Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ žurnalistė Christiane Florin. Islamo mokslininkas Abdelas Hakimas Ourghi, jai pritardamas, pripažino, kad smurto šaknų reikia ieškoti pačiame islame, kanoniškųjų jo šaltinių (Korano bei Mohamedo tradicijos) interpretacijose.

Popiežiaus laikyseną mokslininkas įvertino kaip krikščioniško nuolankumo, artimo meilės bei savikritikos išraišką. Tai Bažnyčios vadovas, nenorintis iškelti savęs virš kitų ir nenorįs pasmerkti kitos monoteistinės religijos, – sakė jis.

Kitas klausimas, kaip tokį nuolankumą interpretuoja musulmonai. Galbūt kaip „neteisingos“ religijos silpnumą? Arba kaip žemesnio rango religijai priderančią laikyseną? Eksmusulmonai, ir ne tik jie, krikščionių nuolankumo pozą interpretuoja kaip pasidavimą.

Tolerancija kitiems negali tapti savęs, savosios kultūrinės bei religinės tradicijos išsižadėjimu. Tokio išsižadėjimo pavyzdžių, deja, apstu. Galima būtų čia paminėti kad ir to paties popiežiaus sprendimu Vatikane didžiulėmis dėžėmis užvožtas nuogas statulas – kad jos nepiktintų popiežiaus svečio, Irano prezidento Hassano Rouhani, žvilgsnio.

Reuters/Scanpix nuotr.

Kaip lengvai išsižadama kryžiaus

Kaip pasidavimas buvo suvoktas ir 2016 metų rudenį plačiai nuskambėjęs aukščiausių Vokietijos krikščioniškų bažnyčių vadovų, katalikų kardinolo Reinhardo Marxo bei Evengelikų bažnyčios pirmininko Heinricho Bedfordo-Strohmo apsilankymas Al-Aqsa-mečetėje, kur ant Šventyklos kalno musulmonų reikalavimu jie nusiėmė svarbiausią krikščionių tikėjimo simbolį ir savo kaip bažnyčios vadovų insiginijas – kryžius. Ir padarė tai netoli tos vietos, kur buvo nukryžiuotas Jėzus.

Net jei eksmusulmonų perspėjimai dėl iš islamo kylančios grėsmės mums atrodytų nepagrįsti, jie neišvengiamai priverčia pažvelgti į save kitų akimis. Ir ką išvystame?

Galbūt esame ne pasauliui atviri ir tolerantiški, o tiesiog silpni, savosios tapatybės begal lengvai išsižadantys. Ir štai – naujausias savęs išsižadėjimo pavyzdys.

Sausio 18 d. dienraštis „Die Welt“ rašė, jog 21-erių metų politinio prieglobsčio ieškotojo afgano, simpatizuojančio su Talibanu, reikalavimu Mysbacho (Bavarija) teismo salėje nuo sienos buvo nukabintas kryžius. Esą, procesas patalpoje, kurioje kabo kryžius, teisiamajam nepriimtinas. Žiniasklaidos duomenimis, afganas teisiamas dėl to, jog grasino nužudyti savo tautietį, priėmusį krikščionybę ir sekmadieniais lankiusį bažnyčią.

Naujausi