Kiekvieno iš mūsų vaizduotė bet kuriuo dabartiniu metu mūsų galvose kuria pasaulio žemėlapius, kuriuose vieni regionai ar šalys staiga iškyla, kiti pradingsta, ir tik keli išlaiko mūsų dėmesį nuolatos. Tokie vidinio žemėlapio kismai yra dažnai nulemti ir subjektyvių patirčių – kelionių, draugysčių, asmeninio intereso ir nuolatinio žinių srauto, kuris atkreipia mūsų dėmesį į tam tikras pasaulio vietas.
Kai kurios šalys į tą srautą patenka, nes yra arčiausiai mūsų ir jų politinis gyvenimas mums daro tiesioginę įtaką, kitos – tada, kai tampa „karštaisiais taškais“ dėl politinių ar ekonominių neramumų arba dėl karo.
Toks selektyvus pasaulio matymas yra neišvengiamas – nei vienas žmogus, nei viena žiniasklaidos priemonė ir netgi nei viena naujienų agentūra vienu metu negali aprėpti viso pasaulio įvykių. Tačiau kartu su kiekviena nauja krize, kuri įžiebia žemėlapyje prieš tai ilgai ignoruotą šalį, išnyra ir netikėti ekspertai, kurie dažnai net nesulaukę visų žinių apie tai, kas nutiko, imasi komentuoti apie tai, kas ten „iš tikrųjų“ vyksta.
Toks „ekspertų“ atsiradimas yra beveik toks pats suprantamas, kaip ir selektyvūs mūsų vaizduotės žemėlapiai. Žiniasklaidos priemonės ieško, kas galėtų pakomentuoti įvykius čia ir dabar, ir kas tai padarytų greitai, autoritetingai ir aiškiai. O mes, skaitytojai ir žiūrovai, pripratę prie greitai vartojamų, visą parą transliuojamų ir atnaujinamų žinių, irgi norime informacijos čia, dabar ir daug. Kitaip tariant, turime visą pasiūlos ir paklausos ciklą: krizės patraukia dėmesį, kuriam išlaikyti reikia greitai kuriamo turinio.
Tačiau, kai pasaulio skausmas tampa greito vartojimo preke, retai kas sustoja pasigilinti, koks tų socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje ir kitur cituojamų ekspertų santykis su šalimis, apie kurias jie taip drąsiai ir užtikrintai reiškia nuomonę.
Tačiau, kai pasaulio skausmas tampa greito vartojimo preke, retai kas sustoja pasigilinti, koks tų socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje ir kitur cituojamų ekspertų santykis su šalimis, apie kurias jie taip drąsiai ir užtikrintai reiškia nuomonę. Tai ypač taikytina, kai kalbama apie šalis, kurios žiniasklaidos – ir mūsų visų – dėmesio sulaukia tik tada, kai jas ne tik ištinka krizės, bet tos krizės yra per didelės, kad jas būtų galima ignoruoti arba jos yra tiesiogiai susijusios su Vakarų šalimis. Nigerija, Venesuela, Somalilandas, Jemenas – tai tik kelios šalys, pastaruoju metu sulaukusios mūsų dėmesio, bet tik todėl, kad jose karinius veiksmus vykdė Vakarai arba jose vykstantys neramumai gali turėti tiesioginių padarinių procesams, vykstantiems Vakaruose.
Greitai generuojami komentarai ir nuomonės šiose šalyse vykstančių sudėtingų procesų analizę ne tik redukuoja iki vakarietiško žvilgsnio, kuris mums trukdo suprasti įvykius iš įvairių žiūros taškų. Toks kalbėjimo būdas ir supaprastina viską tik iki kalbamojo momento, nes slystančio dėmesio ekonomikoje laiko ir erdvės ieškoti komentatorių ar investuoti laiką į analitinius tekstus, kurie atskleidžia šiuos įvykius platesniame socioekonominiame ar istoriniame kontekste ir leidžia suprasti, kaip pasaulio įvykiai persipina tarpusavyje ar kaip pasaulinės galios svertai sukuria sąlygas, gimdančias tuos įvykius bei nulemia jų baigtį, nebelieka.
O koks to rezultatas? Siauras ir provincialus pasaulio suvokimas, kuriame šalys ir politiniai veikėjai yra ne tik toliau skirstomi pagal primityvias „geriečių“ ir „blogiečių“ schemas, bet ir toliau išlaikoma pasaulinė rasinė hierarchija, kurioje dėmesys, atida ir analizė paliekama tik baltoms, turtingoms ir įtakingoms politinėms žaidėjoms.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
