Dvidešimtoji. Jubiliejinė. Sakytum, Vyriausybė – fejerverkas. Nespėja nugesti vienas, jau šauna kitas. Jeigu atrodo, kad pastarasis buvo galingiausias, labiau nustebinti ar supurtyti nebėra kaip, reikia galvoti iš naujo. Tai ne šios Vyriausybės stilius.
Manyta, kas gali būti radikaliau nei siūlymas skirti premjere Ingą Ruginienę. Politikos naujokę be valstybinio darbo patirties. Vyriausybės galva šitą failą uždarė paprastai. Kultūros ministru paskyrė tokį ignotą, šalia kurio ji regėjos nelyginant aukščiausias pasaulyje proto ir išminties bokštas.
Kultūros žmonių maištas, lyginamas su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu, pakeitusiu valstybės kryptį, Ukrainos vėliavų stumdymas, išpuoliai prieš žmones, grindžiami jų tautybe ar kilme. Nors praėjo tik keturios savaitės, vos vienas mėnuo, šalis gyvena lyg patekusi į aktyviausią seisminę zoną. Vyriausybės vulkanas spjaudosi karšta lava.
Jis nušlavė nepajudinamą krašto apsaugos ministrę Dovilę Šakalienę, kurios saugumą garantavo trys gynybos stulpai – prezidento Gitano Nausėdos petys, plačiai matomi ryšiai su sąjungininkais ir tvirtas „influencerių“ užnugaris.
Atkakli kova tęsėsi iki paskutinės sekundės. Premjerė paskelbė atstatydinanti ministrę, D. Šakalienė paskelbė atsistatydinanti pati ir nurodė tikslų šio pareiškimo laiką. Ir tai dar ne pabaiga, tik pauzė. Buvusi ministrė dirbs su Seimo socialdemokratais, tais pačiais, kurie atėmė jos svajonių darbą, įtaką, eterį. Su visu patirties bagažu, vidine informacija ir nepalenkiamu charakteriu. Laukiama tęsinio, kurį garantuoja laisvas Seimo nario mandatas.
Turėti disidentą arba triukšmadarį politinės struktūros šerdyje – dar viena šios valdžios stiliaus ypatybių. Taip parūpinama triukšmo failų tąsa ir kuriama palanki aplinka rūpintis kitais failais, kuriuose – skaičiai, pinigų srautai, gynybos ar trinkelių užsakymai. Rūpintis ramiai, be pašalinio dėmesio.
Turėti disidentą arba triukšmadarį politinės struktūros šerdyje – dar viena šios valdžios stiliaus ypatybių. Taip parūpinama triukšmo failų tąsa ir kuriama palanki aplinka rūpintis kitais failais, kuriuose – skaičiai, pinigų srautai, gynybos ar trinkelių užsakymai. Rūpintis ramiai, be pašalinio dėmesio
Principinis kerštingumas – dar viena stiliaus ypatybė, siunčianti aiškią žinią laimingų rinkimų bendražygiams. Prezidentas nenori amnestijos čekučių biznieriams – neturės ir siūlyto Konstitucinio Teismo teisėjo. Ministras nenori dirbti klusniai ar bent tyliai – bus kitas ministras.
Yra vertybinė politika, gali būti pragmatiška, populistinė ar oportunistinė politika. Dabar turime specialiųjų skandalų ir mažo biudžeto operečių politiką. Žiūrint kitu kampu, galima ją pavadinti pigaus žodžio. Šiandien pasakiau – ryt pamiršiu. Kai kas tai vadina melu. Neskubėkit pritarti, nes apie melą galim kalbėti tada, kai bent apytikriai juntama, kas yra tiesa.
Gal visame tame ir yra kažkiek atsitiktinumo, bet labiau panašu į taktiką. Pasirinkimą. Ką tokiu būdu pavyko pasiekti?
Vienas ryškiausių padarinių – morališkai sudaužyta ir ambicijas užgniaužusi prezidentūra. Iš anksto amžiną ištikimybę ir meilę šiai valdžiai pažadėjęs prezidentas tikriausiai net juodžiausiame plane nenumatė, kiek jam tai kainuos. Galbūt jau visai netoli ta diena, kai konservatorių valdžios laikai bus prisiminti su švelnia nostalgija.
Respublika panašėja į keliaujantį cirką, judantį nelabai aišku kur, lydimą kontrabandinių balionų pulko, apkaišytą plakatais, kurie neleis pamiršti – gerovės valstybė žygiuoja kartu.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
