Premjerės Ingos Ruginienės kantrybės taurė jau yra perpildyta. Prezidentas Gitanas Nausėda vietoj modeliuoto malonaus politinio flirto patiria šantažo ar net reketo skonį. Socialinius tinklus užgulusi tautos dalis trykšta pagieža, pasidalijusi į kelias ne visai lygias dalis, ir kol kas nėra visiškai aišku, kas turi daugiau šansų linčo teismui – prezidentas ar jo teroristas.
Ir dėl ko visa tai, visas šitas rėkti pakilęs išplėstinis politinis turgus? Dėl dviejų nepaskirtų aplinkos ir energetikos ministrų?
Anokia čia naujiena. Buvo visko. Ir garsiai nepaskirtų, ir tyliai atmestų, neperskirtų, išmestų ir drebančiom kinkom stovinčių už durų ar pro jas neįleidžiamų. Dėl rimtų priežasčių ar tik dėl to, kad nemokėjo patikti publikai. Žemė neapsivertė ir prezidentų dėl to versti nereikėjo.
Nereikėjo būti nei didžiu pranašu, nei išminčiumi, kad suprastum: nei buvęs aplinkos ministras, nei naujai siūlomas energetikos ministras nesulauks prezidento paramos. Jei ir buvo koks mažytis galimybės siūlas, jis nutrūko, kai tik tas valdžioj atsidūręs darinys, kurio pavadinimo neverta dažnai minėti, pasigyrė prastūmęs genialų planą „kaip visus apgauti“.
Panašu, jog ir tai buvo tik plano dalis, įskaitant ir pagyras. Nes svajonė greičiausiai yra kita. Paprasta kaip „bliūdas“. Išlaisvinti partiečius nuo prezidento prakeiksmo ir susodinti į ministrų ir visas kitas įmanomas vietas. Tik tiek. Paprasta, bet sunkiai pasiekiama, nelyginant miražas: matai čia pat, o nei prieiti, nei paliesti negali. Iki šiol.
Laukti liko nebeilgai. Tuoj bus galima palyginti, kieno stuburas sveikesnis, valia tvirtesnė ir, dar svarbiau, koks yra į gyvenimą paleisto žodžio svoris.
Tyčia ar netyčia į pagalbą skaisčiai raudonai išaušusiam dariniui atėjo garsiausi Konstitucijos aiškintojai. Prezidentas negali atmesti kandidatų dėl partinės priklausomybės. Jei negali atmesti, tai privalo teikti? Ar tikrai? Ypač jeigu toje partijoje yra įdomių sisteminių įpročių.
Šia tema galima plėtotis iki begalybės ir išvedžioti, kuria tik nori kryptimi. Bet tai nebėra labai svarbu, nes svarbiausia įvyko. Žodis atliko darbą. Gynybinė siena tos skandalingos partijos atstovams pralaužta.
Laukti liko nebeilgai. Tuoj bus galima palyginti, kieno stuburas sveikesnis, valia tvirtesnė ir, dar svarbiau, koks yra į gyvenimą paleisto žodžio svoris.
Kita vertus, tikriausiai dabar ne tas laikas, kai verta svarstyti viešo žodžio vertę ir reikšmę. Jų sakoma tiek daug, su daug decibelų ir amperų. Kitą dieną jų galiojimas baigiasi.
Bet ne tai yra didžiausias galvos skausmas. Ir net ne Vyriausybė. Dar taip nebuvo, kad jos nebūtų.
Kaip atsitiko, kad laisvi laisvos ir pasiturinčios valstybės žmonės balsuoja už bemokslius, chamus, vagiančius, praleidusius progą susipažinti su etika, garbe, padorumu. Paskui panašiai sudaromos valdžios koalicijos, ieškoma ministrų.
Lyg būtų įjungtas susinaikinimo mechanizmas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
