Prieš geroką dešimtmetį aukštam Širvintos upės šlaite, maždaug ties Lapšių dvaru, saulės atokaitoje žydėjo nepaprastos pievos, pilnos rausvai violetinių vaistinių notrų ir geltonų debesylų. Kad tą vaizdą išvystum, turėjai nueiti bekele gerus kelis kilometrus.
Grožis neišpasakytas, todėl net kelias vasaras buvau čia sugrįžusi. Iš čia išsinešiau norą tokias pievas perkelti į žmonių kiemą. Taip gimė gamtinio apželdinimo idėja. Vietinių augalų naudojimas apželdinime atrodė daug kam atpažįstamas, bet taip pat neįprastas įrankis, padedantis kurti mūsų krašto aplinkos tvarkymo identitetą.
Todėl buvo netikėta sutikti bendramintį architektūros istoriką, rašytoją ir menininką Kazį Varnelį, bendravardį garsaus dailininko Kazio Varnelio sūnų, kuris gyvena Amerikoje ir šiandien vadovauja Naujojo Džersio vietinių augalų draugijai, yra jos prezidentas bei kuria savo kieme vietinių augalų sodą. Susitikome Lietuvoje ir pasivaikščiojimo po Vilniaus Verkių parką metu pasikalbėjome apie mus vienijančią gamtinio apželdinimo idėją.
O kaip atsitiko, kad architektūros istorikas pradėjo kurti gamtinį sodą savo kieme? – paklausiau kolegos. „Įsigijome savo pirmąjį namą. Kai buvo baigti būtini remonto darbai, tapo aišku, kad aplinkai reikia priežiūros. Greitai supratau, kaip mažai išmanau apie apželdinimą, o būdamas akademikas ir tyrėjas pasinėriau į literatūrą apie sodus ir ekologiją, ir netrukus sužinojau apie vietinius augalus, jų svarbą ekosistemai ir jų grožį. Prisiminiau ir savo vaikystę, kai augau Masačusetso valstijoje, miškuose, kurie labai panašūs į Lietuvos miškus, todėl ir norėjau atkurti dalį tos magijos šioje vietoje. Nuo to laiko tai tapo didele aistra. Ir taip pat supratau, kiek mažai architektų ir net kraštovaizdžio dizainerių išmano, kaip apželdinti aplinką vietiniais augalais“, – dalijasi Kazys ir priduria, kad jis yra įsitikinęs, kad mūsų estetinis pojūtis yra suderinamas su supratimu, jog augalai, kurie priklauso tam tikrai vietovei, yra labiau tinkami apželdinimui nei tie, kurie ten nepriklauso: „Japoniškas sodas Kiote yra labai gražus, tačiau nėra prasmės kurti jo Jungtinėse Valstijose ar Lietuvoje. Mums reikia išvystyti savo sodų estetiką“, – skatina Kazys.
Pasirodo, Kazys Varnelis ne tik pats savo kieme ėmėsi sodinti vietinius augalus, bet taip pat labai aktyviai Amerikoje rūpinasi, kad invazinių augalų nebeliktų bent dekoratyvinio apželdinimo augalų kataloguose: „Dažnai neįvertinama žala, kurią daro invazinės rūšys, išstumdamos vietines“, – susirūpinęs pasakoja Kazys. Tiesą sakant, kartu buvome sustoję ir prie mūsų vietinio pamiškių augalo – vaistinės česnakūnės, kuri Naujajame Džersyje jau tapo invazinė, ją savo kieme Kazys išravi.
Paklaustas, su kokiais dar iššūkiais susiduria kurdamas tokį vietinių augalų sodą, Kazys nedvejodamas įvardijo, jog augalų jam sunku įsigyti: „Turiu važiuoti pusantros valandos, kad nusipirkčiau vietinių augalų. Taip pat, kadangi mūsų vietovėje nebėra plėšrūnų ir nevyksta medžioklė, elnių populiacija kelia didelę grėsmę.“ Elniai taikosi nuėsti ir Kazio itin mėgstamus augalus – paparčius. Tačiau jis imasi įvairių būdų toliau puoselėti savo vietinių augalų sodo idėją ir džiaugiasi žibutėmis jame.
Gamtinio apželdinimo sprendimai šiandien tampa vis labiau ginami ir naudojami urbanizuotose teritorijose. Pasirodo, jie itin dera su sertifikatų, skirtų harmonizuoti pastatų aplinką, reikalavimais ir apskritai didina aplinkoje ekologinių funkcijų kiekį bei mažina priežiūros kaštus, o juos atrandantys ir kuriantys bendraminčiai iš viso pasaulio, tikiuosi, vis dažniau susitiks su manimi pasivaikščioti Verkių rūmų parke.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
