Paskelbus kandidatų į prezidentus turto bei pajamų deklaracijas ir greituoju būdu jas aptarus, į atmintį įkrito trys žinutės. Turtingiausias yra teisininkas Ignas Vėgėlė, mažiausiai, pagal deklaraciją, kaupė Dainius Žalimas, nors taip pat yra įtakingas teisininkas. Dar viena – mažiausiai mokesčių sumoka turtingiausi.
Socialiniai tinklai suspindo įprastais stereotipais. Jeigu neaprūpino savęs, tai kaip pasirūpins valstybe. Turtingas mažiau vogs. Jeigu teisininkas neturi milijono, tai jis arba kvailas, arba per daug sąžiningas. Ir taip toliau.
Taigi, kandidatai surikiuoti pagal finansinę galią, kaip ją atspindi deklaracijos. Visi tarsi atliko savo pareigą. Vieni deklaravo, kiti paskelbė, dar kiti – aptarė. Tačiau vienas vienintelis iš tiesų svarbus, ne smalsumui patenkinti tarnaujantis klausimas, liko paraštėse ir greičiausiai taip ir liks neatsakytas.
Ir tai nėra dilema, kas geriau – milijonierius ar gyvenantis kukliai. Milijonierius gali būti geras politikas, Seimo narys, prezidentas, bet gali ir nebūti. Nuo algos iki algos gyvenantis taip pat gali būti puikus politikas, bet gali ir nebūti. Tai paaiškėja tik einant pareigas ir dažnai – ne pirmoje kadencijoje.
Lietuvoje turime skirtingų pavyzdžių. Pasaulis yra dar margesnis. Bet pajamų ir turto deklaracijos yra ne apie tai. Jų paskirtis – įsitikinti, jog kitų gyvenimus tvarkyti pretenduojantis asmuo, turtingas jis ar ne, savo gyvenimą tvarkė sąžiningai. Įgytas turtas atitinka gautas pajamas arba turi kitus legalius šaltinius. Jų gali būti ne vienas. Pavyzdžiui, paveldėjimas, sutuoktinio įnašas.
Deklaracijos, kokias turime dabar, į šitą vieną vienintelį iš tiesų svarbų klausimą, atsakymo nepateikia, išskyrus tuos atvejus, kai turtas apsiriboja gyvenamąją vieta, o didesnės nei vidutinės pajamos gaunamos iš stabilių darbo santykių ar aiškaus verslo.
I. Vėgėlės turtas bei turimi pinigai viršija tris milijonus. Lietuvos masteliu, tai yra pakankamai įspūdinga. Tačiau galima vartyti deklaraciją kaip tik nori, vis tiek nėra atsakymo, kokiu būdu teisininkas, advokatas, dėstytojas tai įgijo.
Šis kandidatas nėra išimtis ar išskirtinis. Lygiai taip neaišku, kaip savo turtą įgijo Remigijus Žemaitaitis. Kandidatas Eduardas Vaitkus, pagal deklaraciją, pernai nesumokėjo nė cento mokesčių, bet valdo nemenką turtą. Atsakymo, kaip tą turtą įgijo, nėra.
Net ir tais atvejais, kai, atrodo viskas apie politiką žinoma, seniai viešai išnagrinėta, iš deklaracijos to nesuprasi. Žinome, kur ir kaip premjerė Ingrida Šimonytė, prezidentas Gitanas Nausėda statė namus, kur dirbo, kiek uždirbo. Vadovaujantis vien tik pateiktu oficialiu dokumentu, to nesuprastum.
Kandidatai į prezidentus, kaip ir kiti vieši asmenys, patiria finansinio apsinuoginimo aktą, galima sakyt, lydimą viešo priekabiavimo, tačiau jų finansinio gyvenimo vaizdas lieka paskendęs tirštame rūke, matomi tik apytikriai kontūrai.
Labai norint, galima naršyti ankstesnes ir kitų rūšių deklaracijas ir surasti kai kuriuos atsakymus. Bet tam reikia gebėjimų, užsispyrimo ir laiko, kurių nebūtinai turi eilinis rinkėjas.
Pajamų ir turto deklaravimas tampa rutinine pramoga, kai smaginamasi suradus atsitiktinių klaidų ir svarstoma, kas geriau prezidento kėdėje – turtuolis ar vargšas.
Tiesa, galima klausti politiko, paprašyti paaiškinti. Bet yra rizikos vietoj atsakymo sulaukti atsakomojo klausimo: ar aš turėčiau pasakyti, kokio dydžio nešioju kojines?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
