LRT portalo skaitytojams siūlome ištrauką iš Lietuvos istorijos instituto leidykloje 2022-aisiais išleistos kolektyvinės monografijos „Valdžia, luomas, individas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: XIII-XVIII a. istorijos slinktys“.
Šioje temų ir tyrimo prieigų prasme novatoriškoje knygoje atskleidžiami valdovo ir valstybės, valstybės ir valdžios, valdžios ir bajorų luomo, valdžios ir individo ryšiai bei santykiai XIII-XVIII a.
Kolektyvinės monografijos autoriai – Darius Baronas, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė (atsakingoji redaktorė), Gitana Zujienė, Adam Stankevič, Jūratė Kiaupienė, Gintautas Sliesoriūnas.
Skaitytojų dėmesiui pateikiame Ramunės Šmigelskytės-Stukienės tekstą „Tarp bajorų respublikos ir konstitucinės monarchijos: Ketverių metų seimo (1788–1792) reformų projektai“ publikuotą šios mokslininkės parašytame knygos skyriuje „Valstybės valdymo reforma XVIII a.: konstitucinės monarchijos įtvirtinimas ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.“
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
1788 m. spalio 6 d. Varšuvoje darbą pradėjęs Seimas tapo radikalių valstybės reformų nešėju. Patriotinė dvasia, subrandinta reformuotose mokyklose ir į Seimo salę atnešta Pasiuntinių rūmų narių, jaunosios kartos atstovų (iš 174 atstovų, išrinktų į Seimą 1788 m., 62 buvo homines novi, dar niekada neposėdžiavę Seime), tapo stipria jėga, iš esmės keičiančia valstybės sanklodą.
Tam, kad galėtų sprendimus priimti balsų dauguma, Seimas sudarė konfederaciją. Seimo konfederacijos aktas buvo paskelbtas antrąją parlamento darbo dieną – spalio 7-ą. „Susikonfederavusiam“ Seimui vadovavo du Seimo maršalai: Lenkijos Karalystės konfederacijos maršalas, Sandomiero pasiuntinys Stanislovas Malachovskis (Stanisław Małachowski) ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijos maršalas, Lietuvos artilerijos generolas, Lietuvos Brastos pavieto pasiuntinys Kazimieras Nestoras Sapiega. Pagal įstatymus, Seimas galėjo dirbti dvejus metus. Tačiau 1790 m. tapo akivaizdu, kad nepavyks išspręsti daugybės dienotvarkės klausimų. Buvo priimtas sprendimas surengti naujus rinkimus ir tęsti veiklą sujungus dviejų Seimų kadencijas (1788–1790 ir 1790–1792). Tad 1790 m. pabaigoje Seimo sudėtį papildė 172 pasiuntiniai, išrinkti 1790 m. lapkričio 16–21 d. vykusiuose seimeliuose. Iš jų didžioji dalis (net 112 pasiuntinių) buvo naujosios kartos atstovai. Iš viso 1790–1792 m. Seimą sudarė 155 senatoriai ir 346 Pasiuntinių (Atstovų) rūmų nariai. Seimo kadencija truko nuo 1788 m. spalio 6 d. iki 1792 m. gegužės 29 dienos.
Iš 174 atstovų, išrinktų į Seimą 1788 m., 62 buvo homines novi, dar niekada neposėdžiavę Seime.
Tarptautinė padėtis buvo palanki vykdyti reformas. Rusija vėl įsitraukė į karą su Osmanų imperija (Turkija) dėl Krymo, taip pat konfliktavo su Švedija dėl įtakos Baltijos jūroje. Todėl, pasinaudojęs situacija, Respublikos Seimas atmetė Rusijos garantijų pretenzijas ir priėmė nutarimą išvesti iš Abiejų Tautų Respublikos teritorijos Rusijos kariuomenę. Posėdžiaudamas suverenioje valstybėje, be svetimųjų valstybių prievartos, Seimas priėmė kitus svarbius įstatymus: siekė padidinti Lenkijos ir Lietuvos kariuomenę iki 100 tūkst. karių, panaikino Nuolatinę tarybą kaip Rusijos imperijos kišimosi į vidaus reikalus įrankį, įkūrė vykdomosios valdžios institutą – Įstatymų sargybą, apmokestino bajorų (10 proc.) ir bažnyčių (20 proc.) valdas ir kt.
Greta vidaus klausimų sprendimo – kariuomenės reformos, administravimo sistemos pertvarkymo, teismų, miestų, Seimo ir seimelių reformų rengimo, ūkio vystymo, prekybos plėtros bei kitų projektų – Seimas daug dėmesio skyrė paramos užsienio valstybėse paieškai ir diplomatiniams ryšiams plėtoti. 1788 m. pabaigoje buvo įsteigta Seimo Užsienio reikalų deputacija, atsakinga už diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis. Nuo 1788 m. gruodžio 29 d. iki 1791 m. gegužės 17 d., t. y. kai priėmus naująją Konstituciją ir valstybės valdymą pasukus centralizavimo linkme Užsienio reikalų deputacijos funkcijos buvo perduotos užsienio reikalų ministro vadovaujamam Įstatymų sargybos Užsienio reikalų kabinetui, Respublikos užsienio politiką formavo Seimo Užsienio reikalų deputacija (nariai: Lenkijos ir Lietuvos didieji kancleriai Jacekas Malachovskis (Jacek Małachowski) ir Aleksandras Mykolas Sapiega, pakancleriai Motiejus Garnyšas (Maciej Garnysz) ir Joachimas Liutauras Chreptavičius, Kujavijos vyskupas Juozapas Rybinskis (Józef Rybiński), Lietuvos didysis maršalas Ignotas Potockis ir kiti).
1789 m. rugsėjo 7 d. Seimas paskyrė specialią deputaciją – komisiją, kuriai buvo pavesta paruošti valstybės Konstitucijos projektą. Valdymo įstatymo projekto rengimo deputacijai vadovavo I. Potockis. 1789 m. gruodį ši deputacija Seimui pateikė „Valdymo formos tobulinimo principus“ (Zasady do poprawy formy rządu), kurie buvo akivaizdžiai respublikoniški. Projekte numatyta, kad vykdomoji valdžia bus subordinuota Seimui (įstatymų leidybai), o Seimas – seimeliams1. Kilus nepasitenkinimui Seime, projektas grąžintas tobulinti.
Kaip ir buvo galima tikėtis, egzistuojant skirtingoms valstybės ateities vizijoms, Valdymo įstatymo svarstymas Seime užtruko. Stanislovo Augusto netenkino siūlymas, kad, panaikinus Nuolatinę tarybą, buvusios karališkosios prerogatyvos, tokios kaip nominacijos į Senatą, būtų perduotos „tautai“, o ne monarchui. Rojalistai reikalavo, kad būtų patvirtintos karaliaus prerogatyvos pagal pacta conventa, o opozicija apskritai stengėsi šio tvirtinimo išvengti. Vis dėlto, patriotų reformatorių grupuotei iškėlus pasiūlymą atsisakyti galimybės rinkti valdovą, įvesti sosto paveldėjimo principą ir susitarti dėl būsimojo sosto įpėdinio dar esant gyvam Stanislovui Augustui, visų politinių grupuočių ginčai susitelkė ties dviem pagrindiniais – elekcijos ir sukcesijos – klausimais. 1789–1790 m. buvo intensyviausias politinių debatų dėl paveldėjimo teisės įvedimo laikotarpis.
Svarstytos kelios galimos Stanislovo Augusto įpėdinio kandidatūros: pirmoji – valdovo brolėnas Stanislovas Poniatovskis (Stanisław Poniatowski), antroji – Rusijos imperatorės Jekaterinos II vaikaitis, didysis kunigaikštis Konstantinas, trečioji – daugiau nei šešis dešimtmečius Respubliką valdžiusios Vetinų dinastijos atstovas, Saksonijos kunigaikštis Frydrichas Augustas, ketvirtoji – Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II arba vienas iš jo sūnų. 1789 m. svarstomų kandidatų sąrašą papildė Didžiosios Britanijos sosto įpėdiniai – Jorko kunigaikštis Friderikas, Velso kunigaikštis Jurgis, taip pat Podolės žemių generolo kunigaikščio Adomo Kazimiero Čartoriskio žentas Viurtembergo kunigaikštis Liudvikas (Ludwig von Württemberg)2.
Kiekvieną iš kandidatų rėmė tam tikros politinės grupuotės, o svarbiausiu pretendento į paveldimą sostą pasirinkimo motyvu buvo Respublikos geopolitinio vaidmens stiprinimas. Lenkijos ir Lietuvos politikų požiūriu, sustiprinti valstybę buvo įmanoma tik sudarius sąjungą su viena iš valdančiųjų Europos dinastijų. Paveldimo sosto šalininkų koncepcijose dar 1788 m. išryškėjo dvi skirtingos kryptys: vieni pasisakė už tolesnį respublikinį valdymą (už „nuosaikią monarchiją“, arba „apribotą monarchiją“), kiti – už valdovo valdžios stiprinimą ir konstitucinės monarchijos įvedimą.
1789–1790 m. buvo intensyviausias politinių debatų dėl paveldėjimo teisės įvedimo laikotarpis.
Pastebėtina, kad greta plačiai svarstomos idėjos – išrinkti įpėdinį Stanislovui Augustui dar esant gyvam – egzistavo ir gana stipri renkamos monarchijos rėmėjų stovykla. Kaip vienas aktyviausių šios stovyklos veikėjų reiškėsi Lenkijos lauko etmonas Severinas Ževuskis (Seweryn Rzewuski)3. Savo idėjas taip pat kėlė respublikinio valdymo modelio šalininkai, o Lenkijos artilerijos generolas Stanislovas Feliksas Potockis (Stanisław Szczęsny Potocki) netgi puoselėjo mintį apskritai panaikinti monarcho instituciją ir įkurti federacinę respubliką4. Federacinę respubliką, pasak S. F. Potockio, būtų galėjusios sudaryti trys savarankiškos ir laisvos provincijos: Rytų Lenkijos, Vakarų Lenkijos ir Lietuvos. Bendra jų valdžios institucija būtų turėjusi būti Respublikos taryba su dviem konsulais. Taryba būtų privalėjusi spręsti tik bendrus visoms provincijoms reikalus. Partikuliarinė provincijos valdžia jai nebūtų priklausiusi, kadangi kiekviena jų būtų turėjusi savo valdžios institucijas ir kariuomenę. Kurdamas federacinės respublikos modelį S. F. Potockis tikėjosi „modernizuoti“ oligarchinę sistemą, palikdamas nepaliestus jos pamatus.
Paveldimos monarchijos šalininkų gretas papildė žymūs Abiejų Tautų Respublikos politikai ir publicistai Stanislovas Stašičas (Stanisław Staszic), Hugo Kolontajus (Hugo Kołłątaj), Vincentas Skšetuskis (Wincenty Skrzetuski), Adomas Krasinskis ir kiti. Į paveldimą sostą buvo siūloma pakviesti Vetinų dinastijos atstovą, nes Prūsijos sąjungininkas Vetinas būtų galėjęs neutralizuoti teritorines Berlyno pretenzijas Respublikos atžvilgiu, padaryti Hohencolernų valstybę draugišką Respublikai ir taip ją sustiprinti. Kitas siūlomas kelias Prūsijos teritorinėms pretenzijoms pažaboti buvo tiesioginis Respublikos karūnos atidavimas Hohencolernų dinastijos atstovui, Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo II sūnui Liudvikui. Šią idėją palaikė vienas aktyviausių sosto paveldėjimo šalininkų, patriotų reformatorių grupuotės lyderis, tuo metu – Lietuvos rūmų maršalas Ignotas Potockis, manydamas, kad paveldimo Vetinų sosto atveju Prūsija, konfliktuojanti su Habsburgais, blokuos visą įpėdinystės projektą.
Svarbiausiu pretendento į paveldimą sostą pasirinkimo motyvu buvo Respublikos geopolitinio vaidmens stiprinimas. Lenkijos ir Lietuvos politikų požiūriu, sustiprinti valstybę buvo įmanoma tik sudarius sąjungą su viena iš valdančiųjų Europos dinastijų.
Priešingos pozicijos dėl kandidato į Respublikos sostą laikėsi prorusiškos orientacijos politikai, pasisakę už glaudesnį suartėjimą su Rusijos imperija. Livonijos seniūnas ir būsimasis Trakų kaštelionas Kazimieras Konstantinas Pliateris siūlė paveldimą karūną suteikti Rusijos imperatorės Jekaterinos II anūkui, didžiajam kunigaikščiui Konstantinui, kurį Stanislovas Augustas Poniatovskis netgi galėtų įsisūnyti5. Mainais už tai, K. K. Pliaterio nuomone, Respublika būtų galėjusi atgauti per pirmąjį padalijimą Rusijos ir Austrijos užimtas teritorijas, o ateityje galėtų pretenduoti į dalį užkariavimų Turkijoje. Didžiojo kunigaikščio Konstantino kandidatūra buvo laikoma alternatyva patriotų reformatorių grupuotės proteguojamai Vetinų dinastijai, vėliau, jau antrojo padalijimo kontekste, šios idėjos vėl buvo griebtasi siekiant išsaugoti Abiejų Tautų Respublikos teritorijų vientisumą.
1789 m. į debatus dėl valdymo sistemos reformos įsijungė Žemaitijos bajoras ir pasiuntinys Seime Mauricijus Pranciškus Karpis, siūlydamas nenaikinti monarchijos, o tik apriboti monarcho valdžią. Jo žvilgsnis krypo į Šiaurės Ameriką, kaip visai naują demokratijos alternatyvą. Palaikydamas sąjungos su Prūsija idėją, Respublikos soste M. P. Karpis buvo linkęs matyti Vetinų dinastijos atstovą arba vieną iš Prūsijos sosto įpėdinių. 1789 m. lapkričio 29 d. Rėkyvoje rašytame poleminiame laiške jis dėstė:
[...] Prūsijos karalius nori savo rūmams lenkų karūnos. Ką gi? Tegu ją užsideda, jeigu mums jau taip [ji] renkama įkyrėjo. Tačiau paskui eis sosto paveldėjimas, taigi ir absoliutizmas? Tai natūrali išvada, tačiau neatitinkanti kitų kaimyninių valstybių interesų. Pagaliau, jei taip kada nors atsitiktų, jau vienai ar kitai paveldėjimo [formai] negalima prieštarauti. Pakluskime būtinybei: absoliutizmas dar nutiks, bet ne mūsų ir ne mūsų vaikaičių dienomis. Pagaliau tebūnie, kas tik būna, o mes darykime tai, ką privalome daryti. Darykime, ką galime.6
Aštri kova tarp sosto paveldėjimo šalininkų bei priešininkų Lenkijoje ir Lietuvoje suintensyvėjo 1790 m. sausį, kai Lenkijos lauko etmonas S. Ževuskis paskelbė savo garsųjį veikalą „Apie sosto paveldėjimą Lenkijoje. Trumpai tariant“7, kuriame paveldimą sostą prilygino laisvos tautos priespaudai. Kritikuoti ar ginti etmono stojo keliolika publicistų, tarp kurių vėl matome Livonijos seniūną K. K. Pliaterį, 1790 m. pradžioje paskelbusį „Kosmopolito [kreipimąsi] į lenkų tautą“8. K. K. Pliateris buvo giliai įsitikinęs, kad valstybė tiesiog „negali apsieiti be karaliaus“, o paveldimas sostas jai daug naudingesnis nei laisva elekcija, kuri „nuo seno jau tapo tiktai fikcija, pridengiančia svetimųjų kišimąsi“. Jis bene pirmasis plačiai pristatė valstybei žalingą didikų įsigalėjimo argumentą, pažymėdamas, kad būtent „didikų kova su sostu (t. y. karaliumi) yra pražūtinga tautai“ ir kad ši politinės tautos dalis daugiausia pelnosi per karaliaus rinkimus.
1790 m. pradžioje didžioji dalis bajorijos dar nebuvo linkusi „atsispirti žalingam karaliaus rinkimų poveikiui“, tačiau 1790 m. vasarą ir ankstyvą rudenį išvystyta aktyvi patriotų reformatorių grupuotės agitacija iš esmės pakeitė bajorijos pozicijas. 1790 m. rugpjūtį Valdymo įstatymo (Konstitucijos) projekto rengimo deputacija Seimui svarstyti pateikė naują Valdymo formos projektą (Projekt do formy rządu), kuriame buvo aptarti kardinalūs klausimai: sosto paveldėjimas ir įstatymų leidimas. Svarbiausi valstybei klausimai privalėjo būti sprendžiami Seime kvalifikuota balsų dauguma, laikantis seimeliuose bajorijos priimtų instrukcijų pasiuntiniams. Vykdomąją valdžią šalyje vietoj panaikintos Nuolatinės tarybos buvo numatyta perduoti Įstatymų sargybai, pirmininkaujamai valdovo. Įstatymų sargyba turėtų vadovauti bendroms visai Respublikai centrinėms institucijoms – ministerijoms: Edukacijos, Karo, Policijos ir Iždo (Finansų). Numatyta, kad, esant būtinybei, Įstatymų sargyba galėtų veikti ir be valdovo. Pagal projektą vykdomoji valdžia vaivadijose ir pavietuose turėjo priklausyti pavietų karinėms-administracinėms institucijoms – civilinėms karinėms tvarkos komisijoms. Pastebėtina, kad, įgyvendinus 1789 m. pabaigoje priimtą įstatymą dėl civilinių karinių tvarkos komisijų, renkamų iš bajorų (15 atstovų) ir miestiečių (3 atstovai), įkūrimo, visuose pavietuose jau buvo suformuotos pirmosios neluominės institucijos, į savo rankas perėmusios vietos savivaldą.
Livonijos seniūnas ir būsimasis Trakų kaštelionas Kazimieras Konstantinas Pliateris siūlė paveldimą karūną suteikti Rusijos imperatorės Jekaterinos II anūkui, didžiajam kunigaikščiui Konstantinui, kurį Stanislovas Augustas Poniatovskis netgi galėtų įsisūnyti.
1790 m. vasarą paveldimo sosto šalininkai įgijo persvarą Seime, bet bendros nuomonės dėl kandidato į sostą nebuvo. Prūsijos šalininkų grupuotė, kurioje aktyviai reiškėsi Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis, sosto įpėdiniu ir toliau kėlė Prūsijos karalaitį Liudviką. Buvo projektuojama, kad Prūsijos karaliaus sūnus ves Saksonijos infantę ir taip karūna bus perduota Hohencolernams. I. Potockis ieškojo kompromiso tarp saksų bei prūsų šalininkų ir manė, kad, jei sosto įpėdiniu būtų nominuotas saksų kunigaikštis, jo duktė galėtų imtis „Jogailaičių motinos“ vaidmens. Pagal šį planą Jogailos vaidmuo būtų tekęs Prūsijos kunigaikščiui Liudvikui. Vis dėlto aiškėjančios Prūsijos pretenzijos į Gdanską bei Torunę ir tai, kad pats Frydrichas Vilhelmas II nebuvo linkęs užsidėti Respublikos karūnos ar ją patikėti savo vaikams, gana greitai „atšaldė“ Hohencolernų kandidatūrų palaikymą.
Politinių grupuočių keliamos idėjos atsispindėjo ir to meto publicistikoje, kurioje pasirodė iki tol viešai nesireiškusių rašytojų. Antai Vilniaus akademijos auklėtinis, Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo tarnautojas ir Gardino stovyklininkas Jonas Kšyvkovskis (Jan Krzywkowski) kūrinyje „Apie sosto paveldimumą, luomų valdžią ir pareigybes“9 pabrėžė, kad „jokiu būdu negalima sosto perduoti nė vienai „absoliutinei šaliai“, nes taip visa Respublika būtų pasmerkta tapti tos valstybės provincija. Publicistas teigiamai vertino Saksų valdymo laikotarpį, pažymėdamas, kad „valdant Vetinams sukauptas valstybės kapitalas buvo netikslingai iššvaistytas naujai elekcijai, jos inspiruotam karui su Maskva, kuriame žuvo ar buvo ištremta keliolika tūkstančių žmonių“10. Sosto paveldimumo principą J. Kšyvkovskis laikė būtinu valstybei sustiprinti. Kad pabrėžtų paveldimo sosto privalumą, publicistas rinkosi vidutinei ir smulkiajai bajorijai suprantamus ekonominius argumentus. Jis kėlė klausimą: kas geriau ūkininkauja – iš kartos į kartą valdas paveldintis savininkas ar nuomininkas? Atsakymą Lietuvos bajoras grindė konkrečiais pavyzdžiais:
Paveldimas monarchas Hohencolernas į šalies augimą investavo 80 milijonų talerių, todėl nesistebėk, kad Prūsija prilygsta galingiausioms valstybėms, o jų valstiečiai – turtingiausi Europoje. [...] Ar gali būti miestai ir keliai prižiūrimi ten, kur niekada karalius neatvyksta? Kur valdovas savo pavaldinių skundų neklauso ir nesirūpina padėti, jiems vystant kanalus ir laivybą upėmis. Vokiečių ir prūsų miestai suklestėjo, nes tiek Juozapas, tiek ir Frydrichas juos dažnai savo karietomis apvažiuodavo [...].11
Kaip priešpriešą gerai organizuotam paveldimos monarchijos valdymui J. Kšyvkovskis pateikė Respublikos tarpuvaldžius, papirkinėjimą, maištus, konfederacijas ir šalyje įsitvirtinusį užsienių valstybių ambasadorių-prokonsulų valdymą. Respublikoje įsitvirtinusią renkamo monarcho tradiciją J. Kšyvkovskis laikė didžiausia blogybe, Lietuvos perimta iš Lenkijos: „Kodėl Lietuva turi kentėti už tai, kad kadaise išsižadėjo paveldimo sosto ir perėmė užkratą iš Lenkijos?“ Todėl siūlė išeitį:
Pasodinkime patys į sostą viename asmenyje Piastą ir Jogailaitį. Ir tik kai taip atsinaujinsime, pirkliai iš pačių tolimiausių kraštų mūsų šalies krantus pasieks ir daug brangiau mūsų javus pirks. Lenkų laivai pirmą kartą galės pasiekti Ameriką, o karaliaus parodytu pavyzdžiu kanalai į vieną tėkmę upes sujungs ir suklestės prekyba.12
1790 m. rugpjūčio 30 d. Seime atnaujinus Valdymo formos įstatymo projekto svarstymą, Konstitucinės deputacijos narys, Livonijos vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis (Józef Kazimierz Korwin Kossakowski) priminė Stanislovui Augustui priedermę laikytis pacta conventa sąlygų, neleidžiančių kalbėti apie įpėdinį esant gyvam karaliui. Tačiau kiti Lietuvos pasiuntiniai: Pinsko – Motiejus Butrimovičius (Maciej Butrymowicz), Livonijos – Juozapas Vaisenhofas (Józef Weissenhof), Julianas Ursinas Nemcevičius (Julian Ursyn Niemcewicz) ir Tomas Vavžeckis (Tomasz Wawrzecki), aktyviai palaikė sukcesijos projektą. Po mėnesį trukusių diskusijų 1790 m. rugsėjo 30 d. Seimas balsų dauguma sosto paveldėtoju pasirinko Saksonijos kunigaikščio kandidatūrą. Siekdamas užkirsti kelią respublikonų ir opozicijos kaltinimui, kad veikiama neatsiklausiant tautos nuomonės, Seimas kreipėsi pritarimo į piliečius. Bajorų tauta 1790 m. lapkritį įvykusiuose seimeliuose pripažino, kad sosto įpėdinio rinkimas esant gyvam karaliui yra būtinas stabilumui Respublikoje išlaikyti. Kad Saksonijos elektorius būtų paskelbtas Stanislovo Augusto įpėdiniu, buvo pritarta, nors ir ne be išlygų.
1790 m. lapkritį visoje Respublikoje 50 iš 55 seimelių išreiškė pritarimą Saksonijos kunigaikščio rinkimams esant gyvam valdovui13. Bajorijos pritarimas Vetiną paskelbti Stanislovo Augusto Poniatovskio įpėdiniu sustiprino patriotų reformatorių grupuotės pozicijas ir išvedė Valdymo projekto rengimo deputaciją į naujojo Valdymo įstatymo rengimo finišo tiesiąją.
Respublikoje įsitvirtinusią renkamo monarcho tradiciją J. Kšyvkovskis laikė didžiausia blogybe, Lietuvos perimta iš Lenkijos: „Kodėl Lietuva turi kentėti už tai, kad kadaise išsižadėjo paveldimo sosto ir perėmė užkratą iš Lenkijos?“
1790 m. pabaigoje, pradėjus dirbti dvigubos sudėties Seimui, prasidėjo galutinio Konstitucijos projekto rengimo darbai. Konstitucijos rengimo grupėje dirbo valdovas Stanislovas Augustas, Ignotas Potockis, Hugo Kolontajus bei valdovo sekretorius Scipionas Pjatolis (Scipione Piattoli). Paskutinė Konstitucijos projekto versija buvo tobulinama iki pat 1791 m. balandžio pabaigos. Tuo pačiu metu aktyviai buvo dirbama prie kitų dviejų svarbių įstatymų – Seimelių ir Miestų – rengimo. Šie įstatymai turėjo tapti sudėtine Konstitucijos dalimi.
Seimelių įstatymas buvo priimtas 1791 m. kovo 24 d. Valstybėje įvestas žemės nuosavybės ir mokamų mokesčių cenzas bajorams, siekiantiems būti išrinktiems seimeliuose. „Vietą ir balso teisę seimeliuose“ gavo:
1) visi bajorai žemvaldžiai, mokantys į Respublikos iždą visokius savo žemės valdų ir tokios pat rūšies pagrindinėmis laikomų savo posesijų mokesčius. Taip pat tėvams gyviems esant su jais gyvenantys sūnūs; 2) tikrieji broliai, turintys iš tėvo paveldėtą ir dar nepadalintą turtą; 3) bajorai nuomininkai, bet tik tie, kurie iš savo posesijų moka [ne mažiau kaip] šimtą auksinų dešimtojo grašio mokesčio; 4) bajorai, valdų iki gyvos galvos laikytojai, kurie iš žemės valdų moka Respublikai [ne mažiau kaip] šimtą auksinų dešimtojo grašio mokesčio; 5) karinę tarnybą atliekantys bajorai, taikos metu iš savo atitinkamų dalinių išleisti atostogų, turintys posesijas savo žemėse ir pavietuose, kurios įstatymų pripažintos pakankamomis14.
Naujasis įstatymas užkirto kelią nuo didikų priklausomai bežemei bajorijai dalyvauti priimant politinius sprendimus. Balso teisės seimeliuose neteko:
1) pirmiausia bajorai, tuo metu neturintys kurios nors iš dabartiniame seimelių įstatyme išskirtų posesijų; 2) bajorai, gyvenantys karaliaus, dvasininkų arba bajorų valdomoje žemėje, net jei ši būtų paveldima, bet būtų pavaldūs privačiai suvere- niai valdžiai ar už žemę privalėtų mokėti činšą, duoklę ar atlikti kokį nors asmeninį patarnavimą; 3) bajorai, valdantys žemę ordinacijose, net ir nuosavybės teise, bet įpareigoti atlikti su ja susietą privačią tarnybą; 4) bajorai žemės valdų nuomininkai; 5) nesukakę aštuoniolikos metų amžiaus bajorai; 6) už akių priimtu sprendimu arba nuosprendžiu, net ir negalutiniu, už nusikaltimus nuteisti bajorai15.
Be to, Seime buvo numatyta, kad turintys balso teisę bajorai balsuoti galės tik laikydamiesi registracijos žemvaldžių (žemionių) knygoje eiliškumo. Tą pačią dieną kaip ir Seimelių įstatymas buvo priimtas ir nutarimas dėl žemvaldžių (žemionių) knygų (Xięga ziemiańska) įvedimo. Kiekvienos vaivadijos ir pavieto civilinėms karinėms tvarkos komisijoms16 buvo pavesta, remiantis dūmų liustracijos duomenimis, iki 1791 m. birželio 1 d. parengti savo administracinio vieneto knygą, kurioje abėcėlės tvarka būtų suregistruotos visos to pavieto parapijos, o kiekvienoje parapijoje – visos žemės valdos, visi piliečiai, jų valdoma žemė ir mokamų mokesčių dydis.
Miestiečių teises ir laisves reglamentavęs įstatymas „Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse“, kurį rengiant aktyviai dalyvavo Lietuvos pakancleris J. L. Chreptavičius, buvo priimtas 1791 m. balandžio 18 d. Įstatymas suteikė miestiečiams asmens neliečiamybę iki teismo sprendimo, teisę įgyti žemės, dirbti valstybės aparate ir teismuose bei kitur. Miestiečiams buvo garantuota atskira nuo bajorų administracija, policija, teismas. Jie galėjo turėti tarnybas žemutinėje valstybinėje administracijoje, siųsti savo delegatus į Seimą ir dalyvauti diskusijose svarstant miestų klausimus, tarnauti kariuomenėje. Turtingesni ir išsilavinę miestiečiai galėjo gauti bajorų juridinį statusą. Tačiau jiems nebuvo suteikta teisė dalyvauti leidžiant valstybės įstatymus17. Nepaisant tam tikro nuosaikumo, Miestų įstatymas buvo didelis žingsnis į priekį naikinant bajorijos luominį uždarumą ir atveriant kelius pilietinei visuomenei formuotis. Be to, šis įstatymas paskatino miestų savivaldos plėtrą: įgyvendinant Miestų įstatymą, 1791–1792 m. savivaldos teisę, o kartu ir teisinį miesto ekonominio vystymosi pamatą gavo 74 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestai.
Pastebėtina, kad lygiagrečiai su Seime svarstomu miestų reformos klausimu buvo suformuota ir žydų reikalų parlamentinė deputacija, tačiau ji nesugebėjo pasiekti susitarimo dėl reformos. Kaip pažymėjo R. Butterwickas,
žydų delegacijos prašė pašalinti draudimus jiems gyventi karališkuose miestuose ir leisti išlaikyti bendruomeninę autonomiją, taip pat apginti nuo nesąžiningų reikalavimų, primestų jiems krikščioniškų miestų tarybų. Tuo tarpu miestiečiai, jeigu apskritai būtų įsileidę žydus į miestus, reikalavo, kad žydai paklustų municipaliteto valdžiai be jokių susijusių pilietinių teisių. Kolontajus ne tik norėjo pašalinti visas kliūtis žydų integracijai, tačiau dar siekė ir plačios kultūrinės asimiliacijos [...]. Karalius pragmatiškai tikėjosi, kad kompromisinis sprendimas taip pat apimtų ir jo kalnus skolų, kurias dėkingi žydai galėtų jam atleisti. Tačiau Ketverių metų seimas taip ir nesugebėjo pradėti diskusijos dėl nė vieno iš parengtų siūlymų18.
Naujosios konstitucijos – Valdymo įstatymo – projekto rengimas vyko daug sklandžiau ir 1791 m. balandžio pabaigoje šis projektas buvo parengtas. Viešai pirmą kartą dokumentas buvo perskaitytas 1791 m. gegužės 1 d. Radvilų rūmuose Varšuvoje. Audringos diskusijos dėl Valdymo įstatymo projekto kilo gegužės 3 d. susirinkus Seimo posėdžiui. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių šiame posėdyje pasisakė septyni: penki iš jų buvo už Konstituciją, du jai oponavo. Lietuvos Brastos pasiuntinys, Užsienio deputacijos narys Tadas Matuševičius (Tadeusz Matuszewicz) akcentavo Respublikai gresiantį užsienio valstybių pavojų ir būtinybę imtis ryžtingų reformų. Reformų lyderis Ignotas Potockis, savo kalboje pabrėždamas Tėvynės meilę, kvietė išsigelbėjimo iš sunkios valstybės būklės ieškoti priimant naująją Konstituciją. Kauno pavieto pasiuntinys Tomas Mineika ir Livonijos atstovas Mykolas Zabiela taip pat išsakė savo palaikymą Valdymo įstatymo projektui. Pastarasis pabrėžė, kad, „bet kuris, gera Tėvynei linkintis, privalo būti už naująją Konstituciją“19.
Lietuvos konfederacijos maršalas Kazimieras Nestoras Sapiega, lenkų istoriko A. Stroynowskio vertinimu, „atliko vieną mįslingiausių politinių virsmų“ ir taip pat pritarė pateiktam projektui20. Priešingos nuomonės iš Lietuvos pasiuntinių laikėsi tik Vilniaus pasiuntinys Tadas Korsakas ir Ašmenos atstovas Ignotas Chominskis, atkreipdami dėmesį ne tiek į dokumento turinį, kiek į pažeidžiamas Seimo darbo procedūras. Po beveik septynias valandas trukusių debatų 110 Seimo narių pritarė Konstitucijai, prieš Valdymo įstatymą buvo 72 nariai. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių už Konstituciją balsavo 29, jai oponavo 23 nariai. Pasibaigus balsavimui, iškilminga procesija pajudėjo į Varšuvos Šv. Jono koleginę bažnyčią, kur šv. Mišiomis užbaigė tos dienos darbą.
1 Richard Butterwick, 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija, p. 84.
2 Plačiau žr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, The Wettins and the Issue of Inheritance of the Polish-Lithuanian State Throne, p. 86–95.
3 Zofia Zielińska, Republikanizm spod znaku buławy: publicystyka Seweryna Rzewuskiego z lat 1788–1790, Warszawa, 1988, p. 40.
4 Emanuel Rostworowski, „Marzenie dobrego obywatela“ czyli królewski projekt konstytucji, in: Legendy i fakty XVIII wieku, Warszawa, 1963, p. 292–293; Andrzej Stroynowski, Zalety i wady tronu elekcyjnego w świetle wystąpień sejmowych czasów stanisławowskich, p. 60; Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijos susidarymas ir veikla 1792–1793 metais, Vilnius, 2003, p. 36–37.
5 [Kazimierz Konstanty Plater], Ziawienie o przyszłym losie Polski, [s. n.], 1788.
6 Mauricijus Pranciškus Karpis, Žemaitijos kunigaikštystės pasiuntinio rinktiniai raštai, p. 139.
7 Seweryn Rzewuski, O sukcesji tronu w Polszcze rzecz krótka, Amsterdam, 1789.
8 [Kazimierz Konstanty Plater], Kosmopolita do narodu polskiego, Warszawa, 1790; Anna Grześkowiak-Krwawicz, O formę rządu czy o rząd dusz, p. 238.
9 Jan Krzywkowki, O sukcesyi tronu, władzy stanów i urzędach, [Warszawa], 1790.
10 Ibid., p. B2v.
11 Ibid.
12 Ibid.
13 Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, The Wettins and the Issue of Inheritance of the Polish-Lithuanian State Throne, p. 89–90.
14 „IV. Dėl asmenų, turinčių vietą ir balso teisę seimeliuose“. 1791 m. kovo 24 d. seimeliai, in: 1791 m. Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija, parengė Robertas Jurgaitis ir Adam Stankevič, Vilnius, 2022, p. 125.
15 „V. Dėl asmenų, neturinčių seimeliuose balso teisės“. 1791 m. kovo 24 d. seimeliai, in: ibid., p. 127.
16 Apie šios institucijos įsteigimą ir funkcijas plačiau kitame knygos poskyryje.
17 Naujausia įstatymo publikacija ir vertimas į lietuvių kalbą: 1791 m. Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija, p. 163–183.
18 Richard Butterwick, 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija, p. 83.
19 Andrzej Stroynowski, Reprezentanci Wielkiego Księstwa Litewskiego w czasie uchwalania Konstytucji 3 maja, in: Acta Universitatis Lodziensis, Folia Historica, 1991, Nr. 41, p. 3–16.
20 Ibid.
