Lietuvos istorijos institutas ir LRT tęsia bendrą darbą skleisdami Lietuvos visuomenei kokybišką informaciją, padedančią geriau pažinti Lietuvos visuomenės ir valstybės istoriją, o taip pat plėsti humanitarinį akiratį.
Kiekvieną savaitę LRT portalo skaitytojų dėmesiui bus siūlomos ištraukos iš Lietuvos istorijos instituto mokslininkų 2022 – 2023-aisiais parašytų knygų ir publikuotų šaltinių.
Šiandien LRT portalo skaitytojų dėmesiui siūloma ištrauka iš Sauliaus Sarcevičiaus teksto „Užmirštoji Vilniaus pilis“ publikuoto „Pasakojimų apie Vilnių ir vilniečius“ V-ame tome (Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2023).
S. Sarcevičius, pasinaudojęs jau gerą šimtą metų archeologų kauptais duomenimis, o ypač pastarųjų metų atradimais, pasakoja intriguojančią istoriją apie vieną iš trijų Vilniaus pilių – medinę Kreivąją pilį, lotyniškuose dokumentuose minimą „Curvum Castrum“ vardu. Kadaise ant dabartinio Kalnų parko kalvų plačiai išsidriekusios sudėtingos struktūros pilies neliko nė ženklo. Ir tik archeologų vaizduotė, pasiremdama šiuolaikiniais tyrimų metodais gautais duomenimis, gali įvaizdinti šią vieną seniausių miesto dalių.
Kviečiame skaityti teksto ištrauką.
Vilniečiai ir į miestą atvykę svečiai pačiame centre mato Gedimino pilies liekanas, stovinčias ant tuo pat vardu pavadinto kalno. Gedimino kalno papėdėje stūkso Valdovų rūmai, atstatyti Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Rūmai ir kalno papėdėje stovintys kiti pastatai, kartu su Vilniaus katedra, priklausė kitai – Žemutinei – piliai. Abi pilys susilaukia daug tiek visuomenės, tiek mokslininkų dėmesio. Naujausiais archeologinių tyrimų duomenimis Gedimino kalnas apgyvendintas buvo jau VII–V a. pr. Kr., o medinė pilis ant jo pastatyta XIII a. pirmoje pusėje.
Vis dėlto ne visi vilniečiai žino, o jeigu ir yra girdėję, tai mažai ką galėtų papasakoti apie Vilniuje viduramžiais stovėjusią trečiąją pilį. Tačiau „trečioji“ dar nereiškia vėliausiai pastatytąją. Priešingai, paskutiniai archeologiniai duomenys liudija, kad ji galėjo stovėti jau XI–XII a., t. y. buvo ankstesnė nei Gedimino kalno pilis. Tyrėjai ją aptiko vėliausiai.
Dar visai neseniai žinios buvo labai skurdžios ir daugiau apie pilį sužinota paskutiniais dešimtmečiais, kuomet mokslininkai, panaudoję archeologinius, kartografinius, geologinius ir ypač modernius geofizikinius tyrimų metodus, ištyrė dabartinę Kalnų parko teritoriją, apaugusią mišku ir istoriškai vadintą Altarija, arba Sapieginės kalvomis. Kokias paslaptis atskleidė minėtieji tyrimai ir bus aptariama šiame straipsnyje apie trečiąją Vilniaus pilį, vadintą Kreivąja.
Pranykusi pilis, arba klystkeliai tarp metraštininkų užrašų
Kreivosios pilies vietą, panašu, vilniečiai buvo pamiršę jau XV–XVI a. sandūroje, nors pavadinimą „kreivoji“ kolektyvinėje atmintyje buvo išsaugoję. Tai byloja ne tik negausūs to laikotarpio žemių nuosavybės dokumentai, bet ir metraštininkų bei istorikų pateikiami duomenys.
Ilgą laiką, remiantis senaisiais metraštininkais Janu Dlugošu (1415– 1480), Motiejumi Strijkovskiu (~1547–~1593) ir pirmuoju Lietuvos istoriku Albertu Kojelavičiumi (1609–1677), Kreivoji pilis buvo tapatinama su Vilniaus Žemutine pilimi ir vadinta Kreivuoju miestu. Šioji nuomonė buvo gaji tarp Vilnių tyrinėjusių ir apie miesto istoriją rašiusių istorikų dar XIX–XX a. Mykolas Balinskis (1794–1864), komentuodamas Šventaragio slėnio vardo kilmę, nurodė, kad pavadinimas Swiaty-roh rusėnų buvo minimas kaip Kreivoji pilis (Kriwgorod).
Žemutinę pilį su Kreivąja tapatino Juozapas Ignotas Kraševskis (1812–1887), 1840 m. išleidęs Vilniaus miesto istorijos studiją, taip pat Vladyslavas Zahorskis (Władysław Zahorski, 1858–1927) ir Juliušas Klosas (Juliusz Kłos, 1881– 1933) vadovuose po Vilnių (išleisti 1923 ir 1929 m.), taip pat Vilniaus kapitulos archyvo dokumentų leidėjai Janas Fijalekas (Jan Fijałek, 1864– 1936) ir Vladyslavas Semkovičius (Władysław Semkowicz, 1878–1949). Dar XX a. trečiajame-ketvirtajame dešimtmečiuose sukurtame Vilniaus miesto želdinių tvarkybos plane Žemutinė pilis pavadinta Kreivuoju miestu.
Pirmuoju istoriku, argumentuotai pagrindusiu trijų Vilniaus pilių – Aukštutinės, Žemutinės ir Kreivosios – buvimą, tapo Vasilijus Vasilevskis (1838–1899). Šią teoriją visuomenei jis pristatė 1893 m. IX Rusijos archeologų suvažiavime, kuris vyko Vilniuje. Kreivąją pilį autorius lokalizavo Bokšto gatvėje, dabartinio Artilerijos bastiono vietoje. Po tokio pranešimo istorikų nuomonės pasidalino. Nedaugelis ir toliau neigė trijų pilių teoriją, Kreivąją pilį „matė“ Žemutinėje, o didesnė dalis istorikų, sutikdami su V. Vasilevskiu, polemizavo dėl pilies lokalizacijos ir pateikė savas versijas: kai kurie Kreivąją pilį „matė“ dabartinio senamiesčio teritorijoje, o kiti – Bernardinų ir Onos bažnyčių komplekso aplinkoje.
Bandydami nustatyti Kreivosios pilies vietą, istorikai savo teiginius grįsdavo XIV–XV a. rašytinių šaltinių interpretacija. Kai kurie iš jų dėl savo informatyvumo yra nepraradę aktualumo iki šiandien. Visų pirma tai kronikininkų įrašai apie Kreivosios pilies užpuolimą ir jos paėmimą 1390 m., kai Vilnių buvo užpuolę kryžiuočiai, kurių pusėje kovojo ir būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV su atsivestais lankininkais, ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas su savo pulkais. Šito puolimo aprašyme minima, kad pilis buvusi medinė ir vadinta Kreivąja (lot. curvum castrum), arba Aukščiausiąja (vok. obirste hus). Anot kronikininkų, nespėjęs iš apsiausties pabėgti Jogailos brolis Karigaila (Kazimieras) žuvo mūšyje, o kryžiuočiai, norėdami padrąsinti savo karius ir išgąsdinti priešus, demonstravo jo nukirstą ir ant ieties pamautą galvą.
Iš metraštininkų užrašų sužinome, kad pilyje nuo priešų slėpėsi net keli tūkstančiai gynėjų, iš kurių per mūšį žuvo apie 1000, o maždaug 2000 ten išlikusių vyrų, moterų ir vaikų buvo paimti į nelaisvę. Tais laikais tai buvo milžiniški skaičiai. Daugelis tyrėjų mano, kad skaičius kronikininkai smarkiai padidino, tačiau, kita vertus, jie rašiusiesiems leido perteikti užpultos pilies išskirtinį dydį. Jei jų nurodytus skaičius imtume už gryną pinigą, remdamiesi mokslinėje literatūroje pateikiamais apskaičiavimais, pilis turėjo turėti maždaug 1,5–2 km ilgio gynybines sienas – analogų neturintis atvejis LDK teritorijoje.
Taigi, Kreivoji pilis turėjo būti didelė, gerai įtvirtinta ir skirta Vilniaus miestiečių bei jų turto apsaugai. Apie jos stiprumą liudija keli žinomi istoriniai faktai: pirma – kryžiuočiai ją sudegino tik po beveik porą savaičių trukusios apgulties, antra – 1416 m. rašte, išsiųstame Konstancos bažnytiniam suvažiavimui, valdovas Jogaila pilį laikė neužimama. Jo nuomone, pilis buvusi per daug gerai apsaugota. Toliau jis įvardijo priežastį, kodėl visgi pilis buvusi užimta: ją užgrobė Vytauto šalininkai, kurie keliose vietose padegė pilį iš vidaus, kaip Jogaila rašo, pilis buvo paimta „pasitelkus apgavystę“.
Antrą kartą pilis buvo užimta po ketverių metų. Kryžiuočių gretose tuo metu kovojo riteriai iš Anglijos, Prancūzijos, Italijos, Flandrijos ir Livonijos. Atvykėliai „įsirengė stovyklą už pilies, prieidami ir prie tos vietos, kur kalne buvo senoji pilis“. Lietuviai ilgai gynė kalną ir tik po atkaklaus mūšio pasitraukė į Žemutinę pilį, o kryžiuočiai, pastatę ant užimto kalno pabūklus, šaudė į pastarąją.
Didesnė dalis istorikų, sutikdami su V. Vasilevskiu, polemizavo dėl pilies lokalizacijos ir pateikė savas versijas: kai kurie Kreivąją pilį „matė“ dabartinio senamiesčio teritorijoje, o kiti – Bernardinų ir Onos bažnyčių komplekso aplinkoje.
Remdamiesi šiandieną turimomis žiniomis, galime tik stebėtis, kodėl niekas iš istorikų nelokalizavo pilies dabartinėje Kalnų parko teritorijoje. Juk iš 1390 ir 1394 m. mūšių topografijos aprašymų jau galima teisingai sudėlioti taškus, o kryžiuočių užimtą aukščiausią kalną buvo galima susieti su aukščiausia Kalnų parko kalva, iškilusia virš Gedimino kalno daugiau nei dvidešimt metrų ir vadinama keliais vardais: Plikuoju, Trijų Kryžių arba Kreivuoju kalnu.
Čia pravartu būtų paminėti, kad iš tų tolimų laikų per rusėnų metraštininkus mus yra pasiekęs dar vienos kalvos pavadinimas – Tauro kalnas. Tik nereiktų jo painioti su dabartiniu Tauro kalnu Naujamiestyje, kurio pavadinimas daug vėlesnis ir turi savo istoriją, vertą atskiro straipsnio. Rusėnų metraštininkų minimas Tauro kalnas stūksojo Altarijos kalvyne.
Apie jį daugiau niekur neužsimenama, nebent... galime prisiminti visiems gerai žinomą legendą, kurioje pasakojama, kaip Gediminas medžioklėje nušauna taurą, o paskui, po susapnuoto ir žynio Lizdeikos išaiškinto sapno, įkuria Vilniaus miestą – naują savo valstybės sostinę. Taigi kalbant apie Vilniaus praeitį sunku nepaliesti jos legendų ir, panašu, Kreivoji pilis yra neatskiriama jų dalis.
Archeologų pasakojimas apie Kreivąją pilį
Likimas lėmė, kad Kreivosios pilies atradimo džiaugsmą teko patirti ne rašytinių šaltinių žinovams, bet su konkrečiais daiktais-artefaktais dirbusiems ir juos įprasminti bandžiusiems archeologams. Kaip dažnai atsitinka, atradimą paskatino atsitiktinumas. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, po smarkių pavasario liūčių nuslinkus vienam iš Kalnų parko kalvų šlaitui, išryškėjo intensyvių degėsių sluoksnis su gausiomis puodų šukėmis.
Apie įvykį ir radinius buvo pranešta tuomečiams Vilniaus universiteto, tais laikais vadintam Stepono Batoro vardu, archeologams. 1933 ir 1939 m. tą kalvos šlaitą ėmėsi tyrinėti universiteto mokslininkai sutuoktiniai Elena ir Vladimiras Holubovičiai (Helena Cehak-Hołubowicz, 1902–1972, Włodzimierz Hołubowicz, 1908–1962).
Lenkų archeologų surinkta medžiaga dabar yra saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje, o jų išvados paskelbtos straipsniuose. Deja, Holubovičių kasinėjimų užrašai ir brėžiniai neišliko, pradingo Antrojo pasaulinio karo verpetuose. Publikacijose autoriai teigė aptikę net šešių sudegusių medinių pastatų liekanas. Jie buvę ręsti iš gulsčių, kampuose sukirstų rąstų. Vienas pastatas buvo žeminė.
Toks didelis užstatymo tankumas atspindi situaciją prieš pat Kreivosios pilies sudeginimą 1390 ar 1394 m. Gyvenamųjų pastatų grindys buvo klotos lentomis arba plūktos iš molio. Namų kampuose stovėjo krosnys. Pastatų viduje ir buvusiame kieme būta gausu įvairių buities ir su karyba susijusių daiktų: puodų šukių, peilių, raktų, spynų, žirklės, rastas pentinas, strėlių antgalių, ietigalis, šarvų plokštelės. Žeminėje buvo rasta suanglėjusių grūdų.
Po viršutiniu užstatymu buvo atkasti dar du medinių pastatų horizontai, archeologų datuoti XII–XIII a. Tyrėjai padarė išvadą, kad aptikę Kreivosios pilies pėdsakus. Be to, svarbu pabrėžti: jų tyrimai atskleidė, kad Vilnius Gedimino laikais nebuvo neįžengiamos girios dalis, bet jau maždaug du šimtmečius gyvenama vietovė. Iki tol tokia mintis niekam nebuvo kilusi.
Minėtosios išvados buvo tokios netikėtos visuomenei ir sukėlė tiek daug klausimų, kad pradžioje ne visi skubėjo su jomis sutikti. Oponentai kėlė mintį, kad rasta gyvenvietė nesusijusi su Kreivąja pilimi, nes nebuvo aptikta jokių gynybinių įtvirtinimų pėdsakų. Tačiau, veikiausiai, suveikė psichologinis faktorius. Dauguma negalėjo įsivaizduoti didelės pilies, kurią minėjo metraštininkai, ant Bekešo kalvos, kurioje archeologai padarė savo atradimus.
Tai dar viena Kalnų parko kalva, kuri savo pavadinimą gavo jau vėliau, XVI a., kadangi ant jos buvo palaidotas karaliaus Stepono Batoro karvedys vengras Kasparas Bekešas (1520–1580). Šitos kalvos papėdėje radę anksčiau aprašytuosius artefaktus archeologai padarė logišką, nors, kaip vėliau paaiškėjo, klaidingą išvadą, kad pilis buvusi ant jų kasinėtos kalvos. Užbėgant į priekį reikėtų patikslinti: archeologai nežinojo, kad Bekešo kalva jiems kasinėjant buvo smarkiai nunykusi, mat pirmą kartą dalis Bekešo kalvos viršūnės nuslinko į Vilnią 1838 m. gegužės 17 d. Su kalva atskilo ir nuslinko didesnė čia stovėjusio aštuoniakampio bokšto, kuris po arijono Kasparo Bekešo mirties virto jo mauzoliejumi, dalis.
1843 m. sausio mėn. į srauniąją upę nuslinko kita dalis Bekešo kalvos šlaito, o su juo – bokšto likučiai. Tad Holubovičiai Bekešo kalnu vadino tik tai, kas iš jo buvo likę. Todėl amžininkams išvada apie pilies lokalizaciją šioje vietoje atrodė sunkiai tikėtina. Beveik iškart po tyrimų paskelbimo kai kurių pastabesnių tyrėjų žvilgsniai nukrypo į Plikąjį kalną – ne tik aukštesnį, bet ir su gerokai didesne aikštele bei statesniais šlaitais. Prasidėjęs Antrasis paaulinis karas sutrukdė pratęsti kasinėjimus ir patikrinti naujas įžvalgas. Tyrimai Altarijos kalvyne buvo atnaujinti jau po karo.
Kreivoji pilis turėjo būti didelė, gerai įtvirtinta ir skirta Vilniaus miestiečių bei jų turto apsaugai. Apie jos stiprumą liudija keli žinomi istoriniai faktai: pirma – kryžiuočiai ją sudegino tik po beveik porą savaičių trukusios apgulties, antra – 1416 m. rašte, išsiųstame Konstancos bažnytiniam suvažiavimui, valdovas Jogaila pilį laikė neužimama.
Prireikė septyniolikos metų, kol archeologai sugrįžo į Altarijos kalvyną. Šį kartą juos čia atginė ne gamtos stichijos padariniai, bet žmogaus įnoriai – sovietiniais laikais buvo suformuotas dabar visiems gerai pažįstamas Kalnų parkas su įrengta estrada ir tribūnomis tarp kalvų – Dainų slėnis. Nors statybos darbai buvo vykdomi visiškai negalvojant apie Kreivosios pilies praeitį, vis dėlto, šalia estrados lyginant buldozeriais žemės paviršių ir pastebėjus sudegusios medienos ir degėsių plotus, juos apžiūrėti buvo iškviesti archeologai. Taip archeologui Adolfui Tautavičiui (1925–2006) atsirado puiki proga šias vietas atidžiau ištirti.
Paaiškėjo, kad viršutiniuose sluoksniuose aptikti metaliniai, kauliniai ir keramikiniai radiniai buvo to paties laikotarpio kaip ir rastieji lenkų archeologų. Viename iš plotų buvo atidengto maždaug 5 x 5 m dydžio sudegusio gyvenamojo medinio namo apatiniai vainikai. Šalia buvo aptiktos tvartelio ir daržinės liekanos. Kaip ir Holubovičiai prie Bekešo kalno, taip ir Dainų slėnyje po viršutiniu užstatymu archeologas pastebėjo ankstesnius užstatymo horizontus.
Įvertindamas aptiktus radinius ir prieškario mokslininkų duomenis, A. Tautavičius sutiko su Kreivosios pilies lokalizacija Altarijos kalvyne, tačiau patikslino, kad pati Kreivoji pilis, greičiausiai, buvusi Plikajame kalne, o jo ir Holubovičių tyrinėtos vietos priskirtinos gyvenvietei ar net miestui – juk kaip tik taip jis įvardijamas kai kuriose kronikose.
Kitus Kreivosios pilies pažinimui svarbius archeologinius tyrimus atspindi kasinėjimai Kreivajame kalne, su pertraukomis vykdyti 1988–1994 m. Jiems vadovavo archeologas Vytautas Daugudis (1929– 2002). Archeologas išskyrė net tris Plikojo kalno fortifikacijos etapus. Ankstyviausias horizontas slūgsojo 2–3,5 m gylyje. Šiuo kartu kalno aikštelė buvo mažesnė už dabartinę – rytinis šlaito pakraštys tuomet buvo 7 m trumpesnis.
Palei kalvos pakraštį buvo aptikti 2 m pločio dvigubos medinės gynybinės sienos likučiai, datuoti I tūkst. pr. Kr. laikotarpiu. Siena buvo statyta iš vertikaliai sukaltų kuolų. Išilgai jų kloti rąsteliai, tvirtinti rieduliais. Kadangi sienų aplinkoje rasta daug degėsių ir pelenų, padaryta išvada, kad siena turėjusi stogą. Vidinėje sienos pusėje buvo atkastos keturios židinių vietos. Viename jų rasta lipdytų puodų šukių, kurių išorinėje pusėje matėsi neryškūs brūkšniavimai, atsiradę dar neišdegtą puodo paviršių lyginant žolės ar šiaudų kuokštu. Tad jau tuo metu Plikajame kalne būta įtvirtintos gyvenvietės, kuri priklausė baltų genčiai.
Antrasis gynybinių įtvirtinimų horizontas datuojamas XII–XIII a. Kalno aikštelės reljefas buvo performuotas supilant žemes. Aikštelė praplėsta, ant jos krašto įrengtas pylimas, kurį sudarė ant medinių gulsčių rastų karkaso supiltas plūktas molis su smėliu. Nors karkasas buvo vos 2 m pločio, tačiau pylimas siekė 12 m plotį ir net 3 m aukštį. Be to, ant pylimo turėjo būti pastatyta medinė gynybinė užtvara, kurią sudarė dvi 2 m pločio medinės sienos. Iš vidinės pusės prie gynybinio pylimo ir sienos šliejosi 3 m pločio, į kelias patalpas suskirstytas pastatas, atlikęs, veikiausiai, taip pat gynybinę paskirtį. Statinio stogas buvo drėbtas moliu.
Sudegus minėtiesiems įtvirtinimams, buvo statomi nauji. Trečiajame įtvirtinimų etape buvo dar kartą praplėsta aikštelė, paaukštinus ją iki pusės metro. Ant suklotų lentų vėl plūkiamas pylimas, šį kartą siekęs 4 m aukštį ir 17 m plotį. Ant pylimo vėl statyta 2 m pločio medinė gynybinė siena, kurios apatinėje dalyje buvo apie 1 m pločio praėjimas.
Trečioji pilis datuota XIII–XIV a. Apibendrindamas savo išvadas, V. Daugudis pastebėjo, kad šiems Plikojo kalno vėliausio laikotarpio sudėtingiems gynybiniams įtvirtinimams Lietuvoje analogų neturime. Jo manymu, Kreivoji pilis XIII–XIV a. pradžioje buvusi įtvirtinta stipriau už Gedimino kalne stovėjusią medinę pilį ir galbūt tuo laiku vaidinusią svarbesnį vaidmenį, nei mes manome.
Kreivosios pilies pažinimo prasme ypač vaisingų ir netikėtų rezultatų pateikė 1995 ir 1997 m. kasinėjimai Lietuvos nacionalinio muziejaus kieme, T. Kosciuškos g. 3, kuriems vadovavo archeologai Saulius Sarcevičius ir Andrius Vaicekauskas. Kaip paaiškėjo, šioji teritorija, išsidėsčiusi tarp Plikojo kalno ir Neries upės, buvo Kreivosios pilies papilys su gyvenviete. Archeologai atkasė dalį gyvenvietės pastatų, tarp kurių buvo ir pirtis. Papilyje buvo atkasti ir skirtingų laikotarpių įtvirtinimų fragmentai.
Ankstyviausieji – moliu ir žemėmis supiltas pylimas ir šalia jos įrengta aštriakuolių užtvara – datuotini XIII a. pabaiga–XIV a. pirma puse. Ši siena saugojo Kreivąją pilį iš šiaurinės, Neries upės pusės. Iš rytų į vakarus nusidriekusi pirmoji įtvirtinimų linija buvo keliolika metrų šiauriau nuo dabartinio asfaltuoto kelio, kuriuo nuo Vilnios pusės šiandien pakylame į Dainų slėnį. Žiūrint iš dabartinės topografijos taško, kyla natūralus klausimas: kodėl įtvirtinimai nebuvo „nukelti“ arčiau Neries upės? Priežastys slypi buvusiame reljefe. Kaip paaiškėjo, jis smarkiai skiriasi nuo dabartinio.
Iki XIV a. pirmos pusės teritorija nuo senovės statytojų suformuoto pylimo iki kairiojo Neries kranto buvo labai drėgna. Tai lėmė net 6 m žemesnis nei dabar esantis žemės paviršiaus lygis. Šioji teritorija buvo semiama ne tik gruntinio vandens, trykštančio nuo Plikojo kalno, bet ir pačios upės pavasarinių potvynių. Padėtis keitėsi, matyt, kunigaikščio Algirdo laikais. Maždaug nuo XIV a. vidurio minėtojoje teritorijoje buvo užpilamos natūralios griovos ar daubos, o pakėlus ir nusausinus paviršių pradėta apgyvendinti iki tol negyvenama erdvė, kuri buvo paversta papiliu.
Archeologiniai duomenys rodo, kad papilio teritorija buvo užstatyta pamažu. Pirma atsirado komunikacinė ašis – lentomis išklotas kelias, jungęs Kreivąją pilį su Žemutine. Tiesa, lieka neaišku, ar kelias, buvęs už gynybinių įtvirtinimų, funkcionavo XIII–XIV a. pirmoje pusėje, tačiau, reikia manyti, ankstesnė komunikacinė ašis tarp pilių buvo kitoje vietoje, arčiau Gedimino kalno. Ties ta vieta, kurioje „naujas“ kelias suko link Kreivosios pilies-miesto šiaurinio gynybinio pylimo, buvo įrengti vartai. Archeologai atkasė vartų prieigas.
Tais laikais, kuomet kryžiuočiai pirmą kartą ruošėsi šturmuoti pilį, į vartus vedė jau du keliai: ne tik iš vakarų, nuo Žemutinės pilies, bet ir iš šiaurės, nuo Neries pusės. Tikėtina, kad naujasis kelias atsirado tuomet, kai buvo pastatyti 3–5 m gylyje aptikti gynybiniai įtvirtinimai.
Sovietiniais laikais buvo suformuotas dabar visiems gerai pažįstamas Kalnų parkas su įrengta estrada ir tribūnomis tarp kalvų – Dainų slėnis. Nors statybos darbai buvo vykdomi visiškai negalvojant apie Kreivosios pilies praeitį, vis dėlto, šalia estrados lyginant buldozeriais žemės paviršių ir pastebėjus sudegusios medienos ir degėsių plotus, juos apžiūrėti buvo iškviesti archeologai.
Kaip ir Plikajame kalne, juos sudarė iš gulsčių rastų suręsti stačiakampio ar kvadrato formos karkasai, statyti vienoje eilėje, vienas šalia kito. Išliko keturios rentinių eilės, siekusios beveik 1 m aukštį, o bendras konstrukcijos plotis sudarė 4 m. Virš pastarųjų karkasų buvęs smėlio ir molio pylimas nukastas, matyt, XV a. gynybinis pylimas statytas ir piltas palei kairįjį Neries krantą. Šis krantas tuo metu buvo maždaug ties dabartine T.Kosciuškos gatve. Arčiau Gedimino kalno krantas buvo priartėjęs prie pat mūrinių Žemutinės pilies sienų.
Ant minėtojo pylimo turėjo taip pat stovėti siena, tik ji buvo medinė. Papildomai gynybai iš lauko pusės, 1 m atstumu nuo pagrindinės gynybinės sienos, buvo įrengta 2 m aukščio aštriakuolių užtvara. Iš perskeltų rąstelių arba iš lentų pagaminti aštriakuoliai buvo sukalti lygiagrečiai pagrindinei gynybinei sienai, su nežymiu pasvirimu į lauko pusę, t. y. Neries upės kryptimi. Virš medžiu ir žeme tvirtinto pylimo buvusi medinė gynybinė siena neišliko, ji sudegė. Tai byloja virš karkasinės konstrukcijos susiformavę net du ryškūs degėsių sluoksniai, sakantys apie du stiprius gaisrus. Po pirmojo gaisro medinė siena buvo gana greitai atnaujinta, tačiau antrąkart sudegus jau nebuvo atstatinėjama.
Archeologiniai ir geologiniai duomenys leido apibrėžti šiaurinio papilio teritoriją, kuri siekė apie pusės hektaro plotą. Iš pietų pusės jis šliejosi prie Plikojo kalno, o iš kitų pusių buvo apsuptas vandens – šiaurėje ribojo Neris, vakaruose Vilnia, o rytuose gana plati ir gili griova, kurią per ilgą laiką išgraužė link Neries tekėjęs bevardis upeliukas, maitinęsis Plikojo kalno papėdėje tryškusiais šaltinių vandenimis. Manoma, kad būtent šis upeliukas Kreivosios pilies gynėjus aprūpindavo gyvybiškai svarbiu geriamuoju vandeniu. Šiandien griovos neliko nė pėdsakų, per ilgą laiką ji buvo užpilta, nors upeliuko žiotys dar buvo žymimos XIX a. Vilniaus planuose.
