Po šitų savivaldos rinkimų galima pamiršti palyginimą su stikline. Kai vieni sako, kad stiklinė pusiau pilna, o kiti – pusiau tuščia. Sekant politine naujakalbe, kurią naudoja visos partijos, jei tik ant dugno yra dviem trim vandens lašais daugiau už kitą partiją, stiklinė laikoma pilna.
O jei stiklinėje keliais lašais išeina mažiau, imi kitą stiklinę. Pavyzdžiui, miestą, kuriame laimėjai, o varžovas negavo nieko, tai irgi stiklinė išeina pilna.
G. Orwellas tokią kalbą pavadino kaltstabdžiu. Ji reiškia gynybą kvailumu ir mokėjimą nesuprasti analogijų bei argumentų.
Bet jei kalbėtume senąja lietuvių kalba, tektų pripažinti, kad visoms partijoms šie rinkimai buvo tragiški. Tik viename iš penkių didžiųjų miestų – Vilniuje – laimėjo partijos kandidatas į merus. Kituose laimėjo neaiškūs komitetai, o kai kur gal net ir antivalstybiniai elementai.
Socialdemokratai krykštavo laimėję 17 merijų, nes tai triskart daugiau nei gavo konservatoriai. Bet 17 merų yra tik kiek daugiau nei ketvirtadalis šalies savivaldybių, o tarp jų nė vieno didžiojo miesto.
Už socialdemokratus balsavo 17,45 proc. rinkėjų. Bet tai tik šeštadalis stiklinės. Užtat gali sakyti, kad socialdemokratai gavo 1,2 proc. balsų ir net 3 mandatais daugiau nei konservatoriai.
Konservatoriai giriasi Vilnium, „valstiečiai“ sako, kad išvis viską laimėjo, o Skvernelis pasirodė puikiai.
Vilnių laimėti yra jėga, bet ir svaigti labai nereiktų. Pusė balsuotojų balsavo ne už konservatorių V. Benkunską, o prieš A. Zuoką, kurį Vilniuje nugalėtų net mirusi siela. Jei dvi liberalų partijos būtų dirbusios galva, rinkimų rezultatas konservatoriams galėjo būti toks pat kaip Zuokui.
Konservatorių problema – ne tik tai, kad visuose kituose šalies miestuose visi prieš juos susivienija. Dar didesnė problema – naujų politinių figūrų stygius. Ką konservatoriai metė į kovą Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje? Seimo narius iš trečiojo partijos ešelono. Toks eksportas-importas buvo pasmerktas sudegti iš anksto.
Tą patį darė „valstiečiai“ Kaune ir Klaipėdoje, o Skvernelio partija Vilniuje.
Šalies politinė sistema, besiremianti valstybiniu partijų finansavimu, nepalanki naujų politikos žvaigždžių kūrimui. Ypač tai nepalanku dešiniesiems, nes tarp jų daugiau išmanių žmonių, galinčių išgyventi be valstybės lovio.
Kam eiti dirbti už mizerišką algą į meriją ar Seimą, jei gali užkalti tris kartus daugiau versle?
Kas lieka politikai? Aukščiausių valstybės postų siekia politikos mėgėjai, nevykėliai arba rusiški krabai, baltarusiškos trąšos ir šiaip kniaziai, kuriems vsio zakonno. Partijoms nelieka nieko kito, kaip tik po rinkimų tuščią stiklinę pardavinėti kaip pilną.
Išimtis šįkart buvo rinkimai Vilniaus rajone, kur jaunosios kartos Lietuvos lenkas R. Duchniewiczius pribaigė koloradinės Tomaševskio partijos hegemoniją. Tačiau kaip tai įvyko? Tai padaryta tik susivienijus visoms šalies partijoms ir pilietinei visuomenei.
Išimtis tik patvirtina taisyklę. Partinė stiklinė yra tuščia. Jei tik, žinoma, vartosime senąją lietuvių kalbą ir seną gerą aritmetiką, su kuria nepasiginčysi, o ne kaltstabdį.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
