Lietuvos istorijos institutas ir LRT tęsia bendrą darbą skleisdami Lietuvos visuomenei kokybišką informaciją, padedančią geriau pažinti Lietuvos visuomenės ir valstybės istoriją, o taip pat plėsti humanitarinį akiratį.
Kiekvieną savaitę LRT portalo skaitytojų dėmesiui siūlomos ištraukos iš Lietuvos istorijos instituto mokslininkų 2020-2021 m. parašytų knygų ir publikuotų šaltinių.
Šiandien LRT.lt portalo skaitytojų dėmesiui siūloma susipažinti su Lietuvos istorijos instituto leidykloje 2021-aisiais pasirodžiusia dr. Agnės Railaitės-Bardės monografija „Origo et Arma: Kilmė ir herbas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI-XVIII amžiuje“. Ši knyga padės įminti ne tik kilmingųjų genealoginės savimonės ypatybes, bet ir jų heraldikos reikšmę, funkcijas ir mįsles.
LRT.lt portale skelbiama knygos skyriaus „Herbo ir antspaudo reikšmė kilmingojo gyvenime“ ištrauka:
LDK laikotarpiu kiekvieną kilmingąjį nuo pat lopšio iki karsto lydėdavo jo giminės skiriamasis ženklas – herbas, kurį iš tėvų paveldėdavo palikuonys. Herbo reikšmė ir jo naudojimo būdai aiškiai nusakomi valdovų privilegijose suteikiant asmenims bajorystę.
Antai 1774 m. Stanislovas Augustas Poniatovskis, priimdamas Vilhelmą Ryčą į kilmingųjų gretas, suteikė jam ir jo palikuonims herbą, kurį jie amžinai gali naudoti skyduose, vėliavose, tapyboje, namuose, kapuose, žieduose ir visame kilnojamajame turte, kaip tai daro Karūnos ir LDK bajorija. Herbas, kaip pagrindinis kilmingojo simbolis, ypač žymesniųjų giminių atstovams, tokiems kaip Radvilos, Sapiegos, Pacai, Tiškevičiai ir kt., buvo dažnas gyvenimo palydovas, nes giminės herbu buvo puošiami rūmų, dvarų eksterjerai ir interjerai, buities rakandai, nuo sienų savo ainių kasdienius žingsnius stebėdavo giminių protėviai, įamžinti portretuose, dažnai vaizduoti su jų heraldika. Vienos žymiausių portretų galerijų priklauso Radviloms, Sapiegoms, Tiškevičiams. LDK portretai, kaip atminties apie portretuojamus asmenis išsaugojimo būdas, galintis kitu pavidalu pratęsti jų būtį, iš valdovų aplinkos plito į didikų ir žemesnio rango kilmingųjų dvarus. XVII a. antrojoje pusėje keitėsi šio žanro forma: vis dažniau portretas būdavo vaizduojamas stačiakampyje ovalo formos, laisvus kraštus paliekant portretuojamojo heraldikai. Dažnai portretuose būdavo vaizduojamas tik vienas giminės herbas, tačiau pasitaikydavo ir išimčių.
Bažnyčiose vėl galėdavai išvysti savo herbą šventovės puošyboje, funduotuose liturginiuose reikmenyse ar drabužiuose. Karo metu herbas, nors ir nebūdavo pagalbininkas sprendžiant strategijos ar išgyvenimo klausimus, tačiau tapdavo ištikimu kilmingojo bendražygiu, išgraviruotu ant įvairių ginklų, taip primindamas giminės šlovę. Antai, ant Hermano Molcfeto (Nesvyžius, 1605 m.) pagamintos Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio koliubrinos Mellusina buvo iškaltas didiko jungtinis herbas su trimis groteliniais šalmais, kurių šalmuose buvo demonstruojami liūtas, erelis ir grifas.
Ką jau bekalbėti apie herbą, naudotą antspauduose, kuriais būdavo tvirtinami įvairiausi dokumentai: priešvedybinės, pirkimo–pardavimo ar valstybinės reikšmės sutartys, fundacijos, laiškai ir kt. Pavyzdžiui, vienas įdomesnių atvejų – 1741 m. Minske pasirašyta priešvedybinė sutartis tarp Jurgio Radvilos ir Salomėjos Novosielskos, kilusios iš Sapiegų giminės. Šis dokumentas patvirtintas septyniais puikiai išlikusiais raudono lako antspaudais, priklausiusiais būsimiems sutuoktiniams, jaunojo tėvams, LDK etmonui Mykolui Kazimierui Radvilai Žuvelei, Ukmergės seniūnui Benediktui Tyzenhauzui, Brastos vaivadai Adomui Chodkevičiui, Mozyriaus pavieto maršalui Rapolui Oskierkai.
Dar vienas svarbus kilmingųjų heraldikos baras – proginiai leidiniai, tokie kaip panegirikos, vedybų epitalamijai, laidotuvių pamokslai ir kiti leidiniai, kurie būdavo skirti kilmingųjų giminių atstovams ir dažnai puošti jų herbais. Net ir kitokiuose, pavyzdžiui, mokslinio ar religinio pobūdžio, leidiniuose neretai galime atrasti vienam ar kitam kilmingajam skirtą dedikaciją, kurioje bus įamžinta ir jo heraldika.
Galiausiai kilmingąjį herbas išlydėdavo ir į paskutiniąją kelionę, puikuodamasis ant bažnyčioje statomo puošnaus katafalko castrum doloris, vadinamo liūdesio pilimi, bei įmantrių sarkofagų, tokiu būdu bylodamas apie garsią velionio kilmę. Nors didikai, ypač XVII a., testamentuose pabrėždavo savo norą būti palaidoti kukliai, laikantis tik krikščioniškų tradicijų ir apeigų, be jokių teatrališkų procesijų ir didybę simbolizuojančių ženklų, tarp jų ir herbų, tačiau dažnai į tokius velionių pageidavimus nebūdavo atsižvelgiama. Neretai artimieji surengdavo kelias dienas trunkančias iškilmes, pompa funebris, kurios tapdavo gerai organizuotu renginiu. Jame būdavo pabrėžiama atgulusio amžinojo poilsio šeimos/giminės nario kilmė, demonstruojamos kilmingojo insignijos ir herbai, kita atributika.
Kadangi LDK nepaplito Vakarų Europoje gaji tradicija laidotuvių iškilmėse gipsine figūra imituoti mirusįjį, čia portretas arba tiesiog herbas reprezentuodavo velionio atvaizdą, simboliškai išreiškė patį asmenį ar jo giminę. Dar vienas kilmingąjį lydintis ir su iškeliavimu į anapusinį pasaulį susijęs yra epitafijų kūrimas. Tokio pobūdžio tekstuose būdavo aukštinamos ne tik velionio dorybės ir žemiškieji nuopelnai, bet ir jo giminės, protėvių šlovė. Neretai šie glausti įrašai būdavo papildomi kilmingojo turėtu herbu. Pastaruoju būdavo puošiamos ir didingos antkapinės lentos – talentingų meistrų meno kūriniai. Anot Marijos Matušakaitės, „žmogui įgimtas troškimas palikti savo pėdsaką žemėje ir galimai ilgiau išsaugoti artimųjų atminimą nuo neatmenamų laikų skatino ženklinti palaidojimo vietas, o atsisveikinimą su mirusiuoju paversti visuomenei reikšmingomis apeigomis“. Tad heraldikai neretai būdavo skiriamas ypatingas dėmesys, demonstruojamas ne tik iš tėvo paveldėtas giminės herbas, bet ir kilmę, giminystės ryšius atspindintys jungtiniai herbai.
Kaip pavyzdį galima pateikti ne tik ankstyvuosius – Vilniaus arkikatedroje bazilikoje išlikusius LDK kancleriui Albertui Goštautui ir Vilniaus vyskupui Pauliui Alšėniškiui sukurtus tokio pobūdžio kūrinius su jų jungtiniais herbais, bet ir kitus: toje pačioje šventovėje įkomponuotą epitafiją LDK vėliavininkui Samueliui Pacui, Kruonio stačiatikių cerkvėje esančius Teodoro Bogdano Oginskio ir jo sūnaus Samuelio Leono Oginskių skirtus antkapius, Kristupo Sapiegos epitafiją Šv. Mykolo bažnyčioje Vilniuje, Trakų vaivadienės Barboros Naruševičiūtės-Tiškevičienės epitafiją Vilniaus Švč. Trejybės unitų bažnyčioje, Elžbietos Eufemijos Kaributaitės Višnioveckytės-Radvilienės antkapį Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje, LDK vėliavininko Andriaus Valavičiaus epitafiją Tytuvėnų bažnyčioje su jos fundatoriaus neišlikusiu herbu, apie kurio egzistavimą liudija sena fotografija.
Herbas buvo svarbus net ir žemesnio rango kilmingiesiems, nes tai buvo jų išskirtinumo, priklausymo privilegijuoto bajorų luomo atributas. Herbas – svarbi giminės narių tapatybės, giminėje puoselėjamos atminties ir, be abejonės, didybės ir šlovės išraiška. Žinoma, herbas – ne Aladino lempa, kurią patrynus iš jos iššoks džinas ir išpildys visus pageidavimus. Vis dėlto herbo naudotojui panorėjus, heraldika galėjo tarnauti kaip propagandos priemonė, padedanti išreikšti ar įgyvendinti asmenines aspiracijas, siekiant pademonstruoti savo giminės kilmę, įtvirtinti ar pakelti savo užimamą padėtį visuomenėje. Europos kilmingųjų visuomenėje (neišskiriant ir LDK) herbas buvo bene svarbiausia to meto karjeros siekimo sąlygos (prestižo), statuso išraiškos forma. Paprastai tariant, heraldika galėjo būti šių dienų darbų aplanko, šiuolaikinėje visuomenėje geriau žinomo ir vartojamo žodžio portfelis, atitikmuo.
Kilmingo asmens šlovinga genealoginė, herbinė ar net pareigybinė reprezentacija galėdavo būti išreikšta net ir per atskiras herbo dalis, pavyzdžiui, skydininkus.
Skydininkai – herbinio skydo laikytojai – viena gražiausių herbo dalių. Paprastai tai būna įvairios žmonių ar gyvūnų figūros, o kartais ir negyvosios gamtos daiktai. Yra kelios skydininkų genezės versijos. Viena jų byloja apie tai, kad herbo laikytojų vaizdavimą nulėmė Viduramžių bažnyčių stoguose vaizduojami angelai, dažnai laikantys šventųjų, Jėzaus Kristaus kančios simbolius ar geradarių skydus. Pagal kitą versiją skydininkai pradėti naudoti Viduramžių herbiniuose skyduose užpildant antspaudo vaizdulio tuščias vietas. Trečiosios versijos genezė siekia Viduramžių riterių turnyrus, kuomet, pristatant riterius, būdavo demonstruojami jų herbai, paprastai laikomi tarnų, kurie šia proga būdavo aprengiami įmantriais kostiumais. Neseniai atliktas tyrimas atskleidžia, kad, pavyzdžiui, Anglijoje skydininkų vaizdavimas išsirutuliojo iš konkrečių kilmingųjų naudotų vaizdinių devizų ir herbų spalvų, tačiau, be abejonės, plėtojosi antspaudų kūrimo proceso metu.
Lyginant su Vakarų Europa, skydininkai Lietuvos heraldikoje pasirodė gana greitai. Jie žinomi nuo XIV a. pabaigos.
Lietuvos heraldikoje gerai žinomos mitologinės būtybės ir alegorijos, atliekančios skydininkų funkciją. Proginiuose leidiniuose ypač dažnai vaizduojami marsai ir atėnės, vedybų proga išleistuose leidiniuose kartkartėmis galime pamatyti, kaip jaunavedžių herbus laiko Himenėjas.
Skydininkai ne tik galėjo būti nuoroda į herbo turėtojo pareigybę, bet ir pabrėžti jo ar jo giminės narių nuopelnus karyboje. Tokiu atveju skydininkais paprastai būdavo pasirenkami Heraklis, Marsas ir Atėnė (Marsas ir Atėnė dažnai vaizduoti poroje). Nereikia pamiršti ir Miles Christianus svarbos. J. Liškevičienė išplėtojo šio įvaizdžio reikšmingumą LDK kultūroje, teigdama, kad „Kristaus karys buvo to laikotarpio tobulo žmogaus pavyzdys“. Išplėsta karybos aspekto ir jo įvairių pasireiškimo formų samprata plačiai įsišaknijo visuomenėje, apimdama labai įvairias sritis. XVII a. ypač išpopuliarėjo karinių simbolių ir triumfo ženklų demonstravimas LDK kilmingiesiems skirtų proginių leidinių frontispisuose bei heraldikoje.
Puikus pavyzdys, tuo labiau ne iš didikų aplinkos, yra Gimbutų giminės atstovų heraldika. Starodubo pakamario Jurgio Antano Kunasevičiaus Gimbuto mirties proga ir jo gedinčiai žmonai Rožei Filipavičiūtei-Gimbutienei 1756 m. Vilniuje išleistame leidinyje matome penkialaukį jungtinį herbą, kurio laukų spalvas galime atpažinti iš sutartinio grafinio žymėjimo. Prancūziškojo skydo širdyje mėlyname lauke vaizduojama pasaga su dviem kryžiais ir puskryžiu jos viduje. Virš širdies uždėta kunigaikštiška kepurė. Pirmajame raudoname lauke matome apverstą heraldinę leliją, užsibaigiančią kryžiumi, antrajame mėlyname – pasagą su kryžiumi virš jos, trečiajame raudoname – dvi bažnytines vėliavas, o ketvirtajame raudoname – pusę žiedo su strėle virš jos. Proginiame tekste pateiktame šio jungtinio herbo aprašyme nurodoma, kad atitinkamai šie herbai priklausė Gimbutams, Komarams, Filipavičiams, Kmitoms ir Rdultovskiams. Apie pastaruosius daugiau informacijos nepateikiama, tačiau įvardijama, kad pakamaris „gimė iš Kmitaitės“, o pakamario motina Kmitaitė „gimė iš Oršos žemės teismo teisėjaitės Komaraitės“. Vadinasi, Jurgio Antano Kunasevičiaus Gimbuto jungtiniame herbe buvo atliktos rokiruotės, nes žmonos Filipavičiūtės herbas buvo nustumtas į antrąjį lauką, motinos – į trečiąjį, o senelės iš motinos pusės herbui atiduota pirmenybė – jos apversta heraldinė lelija, užsibaigianti kryžiumi, pavaizduota garbingame pirmajame lauke.
Turint omenyje Komarų herbinę figūrą, atkreipiamas dėmesys, kad šios giminės namuose žydi karališkos gėlės. Heraldinė lelija, arba kitaip fleur de lys, iš tikrųjų tai ne lelija, o stilizuotas vilkdalgis (irisas). Manoma, kad šis pavadinimas kilo nuo geltonų vilkdalgių, augančių Lejė, kitaip Liso (Leie), upėje, tekančioje iš Pa de Kalė regiono Prancūzijoje į Gentą Belgijoje. Bene geriausiai ši lelija žinoma kaip Prancūzijos karalių ženklas – daugiaprasmis simbolis. Iš pradžių heraldinė lelija, buvusi Švč. Mergelės Marijos simboliu, Viduramžiais netruko tapti Prancūzijos karalių ženklu, taip tarsi pašventindama monarchiją ir užtikrindama jos teisėtumą. Kaip A. Kojalavičius-Vijūkas įvardija Šventajame LDK giminių ir herbų vardyne, Komarų giminės atstovai buvo pagarsėję karo laukuose ir Seime, turėjo svarbių pareigybių. Antai Motiejus Komaras už pasiekimus karo žygiuose buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro apdovanotas didelėmis valdomis, esančiomis Mscislavo vaivadijoje. Jo sūnus Jeronimas ilgą laiką kariavo, vadovaujamas Chodkevičių, jiems perleisdavo garbingus postus, kurių, nors ir nusipelnęs, atsisakydavo. Jeronimo palikuonis Kristupas Komaras irgi sekė tėvo pėdomis kariaudamas, dalyvaudamas Maskvos ir Livonijos karuose, per karinę kampaniją Chotine turėjo rotmistro pareigas. Dėl to turbūt ne veltui Jurgio Antano Kunasevičiaus Gimbuto senelei, kilusiai iš šios giminės, buvo atiduotas garbingesnis jungtinio herbo laukas, o visą jungtinį herbą laikė du skydininkai – Heraklis ir Marsas.
Didesnį dėmesį dera skirti pirmajam. Iš dešinės vaizduojama figūra dėvi liūto kailį. Tai leidžia identifikuoti jį kaip Heraklį (aliuzija į Nemėjos liūto nudobimą – pirmąjį Heraklio žygdarbį). Skydininkas Heraklis ne tik išryškina giminės karinių nuopelnų reprezentaciją, bet kartu tarsi įtraukia Gimbutų giminę į LDK heraklių/herkulių plejadą, kurioje paprastai puikuodavosi tik garsiausių didikų giminių atstovai. Palyginimui galima pateikti 1688 m. LDK didžiajam etmonui ir Vilniaus vaivadai skirtą proginį leidinį, kuriame didiko herbą iš dešinės laiko Heraklis, o iš kairės – Atėnė, greta jos vaizduojamas deivės simbolis – pelėda. Minimas herbas taip pat atspindi ir rango/pareigybinį genealoginės savimonės aspektą, kadangi Lapino herbą puošia buožės, buzdyganai, maršalo lazdos, raktai ir antspaudai, t. y. simboliai – aliuzijos į svarbiausias valstybėje pareigybes, kurias turėjo Kazimiero Jono Sapiegos protėviai ir kiti giminaičiai. Atkreiptinas dėmesys ir į tarp akantų lapų išdėstytų dekoro elementų vaizduojamus krėslus kaip ženklą, kad Sapiegos – ypač aukšto rango giminė, viena vertus, garsėjo vaivadomis, o kita vertus, savo genealoginiais, kad ir tolimais, ryšiais buvo susijusi su monarchais.
Panaši į Gimbutų heraldiką ir jos pristatymą yra metais ankstesnė LDK pažirgininkio Mykolo Sliženio herbinė reprezentacija, kurią galima išvysti Vilniuje išleistame jo žmonos Eleonoros Chlusavičiūtės laidotuvėms skirtame proginiame leidinyje. Jame vaizduojamas į penkis laukus padalytas kartušas, kurio laukų spalvos sužymėtos grafiškai. Jo širdies raudoname lauke giminės herbas – valdžios obuolys. Pirmajame raudoname lauke demonstruojamas Įkartų herbas, antrajame raudoname lauke – herbinė lelija be apatinės dalies, trečiajame mėlyname lauke – Pelikano herbas, o ketvirtajame raudoname – Vartų herbas. Šie herbai atitinkamai yra priskiriami Meleškoms, Chlusavičiams, Kotlovskiams ir Puzinoms. Matome, kad Sliženio žmonos herbas, kaip ir Gimbuto sutuoktinės atveju, buvo nustumtas į mažiau garbingą antrąjį lauką. Tai įdomi detalė, nes proginiame tekste yra labai išaukštinama Eleonoros Chlusavičiūtės naudota herbinė lelija, vėl darant aliuziją į karališkąjį sodą ir į Prancūzijos valdovus. Dėka savo žmonos, o tiksliau – jos naudoto herbo Mykolas Sliženis net vadinamas antruoju Prancūzijos monarchu. LDK pažirgininkis tituluojamas ne tik šiuo skambiu vardu. Turint omenyje jo herbinę figūrą – valdžios obuolį (lot. globus cruciger), jis pristatomas kaip antrasis Kristupas Kolumbas – naujojo pasaulio atradėjas (lot. Christophorus Columbus novi orbis Inventor). Minimą jungtinį herbą laiko karių/marsų figūros. Jos gali būti siejamos su militariniu genealoginės savimonės aspektu ir reprezentuojamu aukštu Mykolo Sliženio statusu.
Puošnus ir daug prasmių atskleidžiantis yra Žemaitijos kašteliono ir seniūno Antano Anupro Gelgaudo antspaudas. Jame vaizduojamas kartušas su Gelgaudų naudota šešiakampe žvaigžde ir erelio sparnu. Už kartušo (apatinėje dalyje) sukryžiuoti du patrankų vamzdžiai. Būtent ant jų stovi skydininkai, laikantys herbą: iš dešinės – meška, o iš kairės – Temidė. Įdomu tai, kad virš kartušo vaizduojama devynių perlų karūna, kuri yra grafo titulą turinčio asmens skiriamasis ženklas. Virš karūnos matyti trys stručio plunksnos. Šio herbo puošybą papildo už kartušo iš dešinės vaizduojama vėliava, o iš kairės – kalavijas. Nekelia abejonių, kad šie skydininkai atlieka dvi funkcijas: meška yra aliuzija į Žemaitiją, o Temidė – į teisėjo pareigybę.
Sapiegų genealoginiame medyje galime pamatyti kol kas vienintelį žinomą atvejį Lietuvos heraldikoje, kuomet herbą laiko dvi dviuodegės sirenos – Meluzinos. Pažymėtina, kad jos vaizduojamos prie legendinio Sapiegų protėvio iš Romos Prospero Cezarinio Kolumnos. Būtent virš jo aprašymo genealoginiame medyje demonstruojamas ovalus skydas su kolona, kurį iš abiejų pusių laiko minėtos sirenos, tačiau jos nėra identiškos. Dešinioji Meluzina abiem rankomis laiko skydą, o kairioji – tik viena, nes kairiąja ranka laiko vieną iš savo uodegų. Meluzina Viduramžiais išgarsėjo kaip vaisingumo deivė, o į ją, kaip į giminės, dinastijos pramotę, reiškė teises žymios ir garsios Europos giminės ar valdovai, pavyzdžiui, Liuzinjanai, Plantagenetai, o tarp jų – vienas žymiausių Anglijos karalių Ričardas Liūtaširdis. Šiuo atveju skydininkės sustiprina herbo „turėtojo“, kaip Sapiegų giminės pradininko, vaidmenį, o kartu yra aliuzija į puikiai Europoje žinomas užsienio šalių dinastijas.
Nepaprastai įdomūs skydininkai parinkti Petro Karolio Dolmato Isaikovskio jungtiniam herbui, kuris publikuotas 1640 m. Vilniuje išleistame proginio leidinio frontispise. Žydinčio lauro šakelėmis apjuostą jungtinį herbą iš dešinės laiko moteris, vaizduojama vilkinti ilgą suknelę ir apsiaustą. Jos galva puošta laurais, ant krūtinės – saulė, o dirže matyti Dvynių, Vėžio ir Liūto zodiako ženklai. Dešinėje rankoje moteris laiko lanką ir strėles, o kairėje – styginį muzikos instrumentą. Kairysis skydininkas – barzdotas, to meto kilmingiesiems vyrams būdinga šukuosena, ilgais drabužiais vilkintis vyras. Ant jo krūtinės vaizduojamas mėnulis. Dešinėje rankoje vyras laiko plunksną ir knygą, o kairėje – uroborą, t. y. savo uodegą ryjančią gyvatę/drakoną. Pastarasis simbolis gerai žinomas gnosticizme ir ypač alchemijoje. Uroboras simbolizuoja amžinąjį gyvenimo ciklą, mirtį ir atgimimą. Gnostikams buvo būdinga pažinimo kaip nežinojimo, iš kurio kyla nuodėmė, priešybės samprata. Tai paaiškintų knygos ir plunksnos simboliką skydininko rankoje. Galima teigti, kad kairysis vyras simbolizuoja transcendentinį pasaulį, amžinybę, pažinimą. Šią simboliką sustiprina tai, kad vyras stovi ant žiedinės sferos modelio ir herbo viršuje bei apačioje esančiuose kaspinuose įrašyta inskripcija „Aeternvm vigebit, donec capiam“ („Amžinai gyvuos, kol imsiu“). Tuo tarpu dešinioji skydininkė atstovauja žemiškajam gyvenimui. Muzikos instrumentas yra aliuzija į gyvenimo malonumus, o strėlės ir lankas greičiausiai simbolizuoja Petro Karolio Dolmato Isaikovskio eitas pareigas – kilmingasis buvo LDK didysis medžioklis. Tai patvirtina skydininkės stovėjimas ant kalvos, kurios apylinkėse du skalikai gainioja elnią. Minėti Petro Karolio Dolmato Isaikovskio herbo skydininkai yra labai neįprasti LDK heraldikoje, net ir turint omenyje proginiuose leidiniuose propaguojamą heraldikos, o kartu ir skydininkų įvairovę.
Naują skydininkų tipą pristato vokiečių kilmės LDK didžiojo žirgininko Jokūbo Henriko Flemingo heraldika, matoma jam ir jo žmonai Teklei Radvilaitei skirtoje 1725 m. išleistoje panegirikoje. Nors medžio raižytojo darbas nėra labai profesionalus, tačiau minimo herbo medžio raižinys ypač aktualus savo turiniu. Jungtinio herbo kairiajame lauke vaizduojamas karūnuotas Radvilų erelis su Ragų herbu, demonstruojamu ant paukščio krūtinės esančiame skyde. Jungtinio herbo dešiniajame lauke vaizduojamas penkialaukis Flemingų giminės herbas, kurį iš kairės laiko karys, o iš dešinės – laukinis žmogus. Pastarasis demonstruojamas tvirtai abiem kojomis stovintis ant sijos ir kairiuoju šonu bei alkūne parėmęs herbą, o dešinėje, į viršų užlenktoje rankoje laikantis už galvos matomą vėzdą. Laukinis žmogus, kaip mitinė figūra, buvo Viduramžių vaizduotės vaisius, gyvavęs tiek literatūroje, tiek vizualiajame mene. Pasak mito, laukiniai žmonės paprastai gyvendavo atokiose, kalnuotose ir miškingose vietovėse.
Nors laukinio žmogaus mitas buvo žinomas Vakarų ir Vidurio Europoje, bet jis ypač buvo paplitęs miškinguose Alpių regionuose – vokiškai kalbančių žmonių kraštuose, kur net iki šių dienų šis mitas yra gyvas ir iš naujo aktualizuojamas įvairiuose festivaliuose ir kitokiuose renginiuose. Dėl to nėra netikėta, kad vokiečių kilmės LDK kilmingasis savo heraldikoje naudojo minimuose regionuose puikiai žinomą mitinį veikėją. Kol kas turimi šaltiniai leidžia teigti, kad LDK laikotarpiu laukinis žmogus pasirodo tik Flemingų giminės atstovo heraldikoje. Dar vieną tokio skydininko naudojimą galima pamatyti maždaug šimtmečiu vėlesniame šaltinyje – XIX a. vidurio didelio formato (280×80 cm) Karpių genealoginiame medyje. Genealoginio medžio viršuje nupieštas giminės herbas – trys auksinės žvaigždės mėlyname lauke. Į purpurinių kraštų kartušą alkūnėmis remiasi ant pievos stovintys du barzdoti laukiniai žmonės, galvas ir strėnas apsijuosę žaliais augaliniais vainikais, o laisvąsias rankas užkišę sau už nugaros. Į kartušą atsirėmusiose rankose žmonės tikriausiai laiko kuplias laurų šakas, iš dalies primenančias vėzdus. Pastarieji dažniausiai vaizduojami kaip tokių skydininkų atributai. Nors Lietuvos heraldikoje laukiniai žmonės naudoti labai retai, tačiau užsienio šalių – Prūsijos, Danijos ir kt. heraldikoje jie buvo gana žinomi. Laukiniai žmonės siejami ir su Faunu ar Silvanu – miškų dievybėmis. Tad skydininkai, kaip aliuzija į romėnų mitologiją, galėjo sustiprinti Karpių giminės kilmės iš Italijos legendą.
