Prieš keletą dienų parašiau feisbuke, ką galvoju apie vienos įmonės akcininką ir direktorių, kuris su šeima iš Vilniaus nuvyko į Šilalę, kur juos visus paskiepijo nuo koronaviruso infekcijos.
Ričardas Ūselis paskiau aiškino, kad jeigu reikės, eis savanoriauti, bet tik tada, jeigu valstybė skirs jiems ir antrą skiepą. Nepasakiau aš visko, ką iš tiesų galvoju apie tokius, nes tokių bjaurių žodžių aš nei rašau, nei sakau girdint nepažįstamiems žmonėms.
Feisbukas vis tiek man pranešė, kad mano įrašas neatitinka bendruomenės taisyklių, dėl to bus paslėptas nuo kitų akių. Tokios yra feisbuko bendruomenės taisyklės – jeigu kam nors nepatinka vienas arba kitas įrašas, jie praneša, ir įrašas paslepiamas, jeigu yra už ką.
Kartais – jei, pavyzdžiui, paklausi, ar nereiktų visuomenei kokį smulkų niekšelį pasiųsti toliau švelniu spyriu į užpakalį. Pendeliu, kaip sako sulietuvinę futbolo terminą mėgėjai, o tekstų prižiūrėtojai tokias ir panašias metaforas supranta kaip smurto skatinimą.
Tačiau gerai, kad jos yra, taisyklės, nors tekstų prižiūrėtojai nebūtinai domisi tautosaka ar puoselėja kalbos jausmą ir atskiria buitinį žargoną nuo kanceliarinės kalbos bei kada kurį dera ir galima vartoti. Nes kol mes bendruomenėse dėl taisyklių susitariame patys, be jokio kokios nors valdžios įsikišimo, taisyklių neatitinkančių įrašų šalinimas dar nėra cenzūra ar, kaip dabar reikia – nereikia mėgstama sakyti, – sunaikinimo, ar atšaukimo kultūra.
Bet būtų, jei kokią nuomonę rašyti ar ko ne, reguliuotų valstybės institucijos. Apskųstų, tarkime, koks nors Ūselis arba jo šeimos nariai tekstą ne, tarkim, feisbukui, bet teismui. Teismas sakytų – pendelis į apatinę kūno dalį, kur nugara pakeičia pavadinimą, yra ne vertinimas, o raginimas, dėl to – negalima.
Ir taip sukurtų precedentą kitiems vertintojams, kurie nebegalėtų kelti klausimo, kiek plačiai galėtume ignoruoti ir ištrinti iš savo bendruomeninių burbulų tokius akcininkus/direktorius, kurie ciniškai naudojasi tuo svetimu, kas jiems nė iš tolo nepriklauso, ir dar šantažuoja tuos, kuriems priklauso.
Šiuo atveju, tuos, kuriems tą skiepą gavo visuomenės vardu ir už jos pačios pinigus, ir tos visuomenės, kuri sutiko tapti dalimi tarptautinės bendrijos, sutarusios, kas turi būti paskiepyti pirmiausia. Pažeidžiamiausi ir tie, be kurių stoja gydymo ir globos įstaigų veikla. Bendrijos, kuri pasakė – ne, čia ne ta vieta, kur pirmenybę atneš pinigai ar kiti galingesnio svertai, skirstant vakciną galios kitokios taisyklės.
Nors pasaulinės kovos dėl jos didesnių kiekių iš esmės jau primena imperijų karus, kai karo grobiai buvo plukdomi ir vežami į savo šalį, mažiausiai sukant galvą, kaip pasilikę be jų išgyvens tie, kurie buvo nukariauti – dėl to, kad buvo silpnesni.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
