Šiuos besibaigiančius metus norėčiau pavadinti blogiausiais, kurie mums visiems buvo. Dievo užausio šalis su mažiau lėktuvų skrydžių per metus, negu į Romą suskraido per mėnesį, tapo rekordininke pagal mirčių ir užsikrėtimų nuo koronaviruso skaičių.
Pradėjome šiuos metus su dar ana valdžia, kuri mus siuntė mozotis rankas briliantine žaluma ir pasakojo, kaip viskam yra pasiruošta, ir baigėme naujajai aptikus, kad kažkas kažkaip nesuskaičiavo aštuonių šimtų mirusiųjų.
Skaičiai yra tik skaičiai. Ir žmogaus kūnas plastmasiniame maiše jau bėra tiktai kūnas, su šalia sudėtais jam nebeprireiksiančiais daiktais. Ligoninės fojė, prie lifto, kur jo nepamatys kiti ligoniai, nes jiems negalima žengti už savo palatos durų. Tokia liga.
Bet netektis nebėra skaičius. Neišeina suskaičiuoti netekties skausmo ir žmogaus kančios prieš mirtį. Fizinės, kai trūksta oro, ir dvasinės, kai trūksta artimo, paskutines savo dienas ir valandas galint matyti tik svetimus, baltuose skafandruose, pavargusius, negalinčius padėti ir kartais dėl to verkiančius iš nevilties.
Niekas nemokė jų būti Dievu, kuris, kaip tiki tikintieji, nusprendžia, kada pasibaigė šioj žemėj kelias. Ne visi jie ir tiki tuo Dievu, bet dėl to pasirinkimas – ką jungti prie aparato, o ko nebe, – lengvesnis jiems nepasidaro.
Kvėpuoti lengviau pasidaro, kai kas nors nuperka deguonies aparatų – ne medikams, ligoniams, kaip prieš Kalėdas padarė Žilvinas Mecelis iš Plungės, pavasarį jau skyręs Lietuvos žmonėms, kurių niekada nepamatys, ketvirtį savo milijono.
Žmones, kuriuos gal pamatys, ir kurie už jį turbūt balsavo, europarlamentaras iš Kėdainių Viktoras Uspaskich ragina pirkti vandenį, kaip galintį išgydyti nuo visą žemės rutulį šiemet susutabdžiusios ligos.
Žmonės skirtingi ne tik galvodami apie savo pinigus. Net ir vienodai sirgdami toje pat palatoje jie elgiasi skirtingai. Vieni sukaupę turimas jėgas nusirenka ligoninės spinteles, kad tik juos slaugantiems žmonėms būtų lengviau ir greičiau viską sutvarkyti, kiti oriai baksnoja, kur dar truputį reikėtų pavalyti.
Sulaukusiems vakcinos gyvenimas visiems pamažu vėl pasidarys įprastas. Ne, nebus taip, kad sergančių „kovidu“ nebeliks – jų bus, nes skiepų visi negausim šiandien, be to, visuomet bus naivių iki kvailumo, tikinčių, kad pasaulinę pandemiją galima išnaikinti užkalbėjimais ir sukčiams pelno atnešančiu vandeniu. Tiesiog, pamažu ligoninės pavirs ir vėl ligoninėmis, su savo daktarais, slaugytojais, jų padėjėjais ir visais kitais, kurie ateis į savo darbą, o ne bus metami kaip rezervinis būrys į frontą, kuriame prieš tai nebuvo buvę.
Ir jau rytoj ateisiančius metus sutiksime kitokie. Sustiprėję – tie, kurie ištvėrę. Geresni – tie, kurie padėję. Piktesni, tiek kurie nusivylę. Ir apsijuokę – tie, kurie apsimelavę. Geriausia tai, kad tų antrųjų – visų mažiausiai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
