Visi prisimename garsiąją „Krikštatėvio“ sceną, kurioje Holivudo prodiuseris, atsisakęs turėti reikalų su Donu Vitu Karleone, pabudęs ant savo lovos randa mėgstamiausio lenktyninio žirgo galvą.
Tokia „kruvina galva“, atrodo, šiomis dienomis tapo spaudos konferencija, kurioje tarptautinė tyrėjų komanda pareiškė įtarimus keturiems asmenims, siejamiems su liūdnuoju „Malaysia Airlines“ reisu MH17, kai virš Rytų Ukrainos žuvo 298 žmonės.
Iš pirmo žvilgsnio įvertinus tuos, kuriems pateikti kaltinimai, atrodytų, jog Jungtinė tyrimo grupė įstrigo pusiaukelėje ir nuteisti – bent jau už akių – bus iešmininkai, tie, kurie tik vykdė nusikalstamus nurodymus. Vis dėlto, įdėmiau panagrinėję spaudos konferenciją, galime spėti, jog netolimoje ateityje kaltinimai pasieks ir gerokai aukščiau sėdinčius žmones.
Turime pripažinti, kad mes, Vakarai, dažnai įstringame dvigubų standartų spąstuose, ir Ukraina yra puikus tokio mąstymo pavyzdys. Nors baili Rusija taip ir neišdrįso Ukrainai atvirai paskelbti karo, nuo jo pradžios jau žuvo apie 13 tūkst. ukrainiečių. Rusija tradiciškai savo žuvusių „savanorių“ net pati nebeskaičiuoja. Vis dėlto, be „gilaus susirūpinimo“ ir sankcijų, kurios iš tiesų nukreiptos į 2024 metus, kai V. Putinas privalės palikti postą, toliau nežengta. Sprendimai, kurie tikrai rimtai paveiktų Kremliaus vadovybę, priimti nebuvo, o nenutrūkstantys vizitai į Kremlių ir „Nord Stream 2“ projektas geriausiai rodė cinizmo lygį.
Kita vertus, kai virš Rytų Ukrainos buvo numuštas lėktuvas su beveik 300 vakariečių, padėtis pradėjo keistis, mat šįkart žuvo Vakarų šalių piliečiai. Nors vojažai į Kremlių vyko toliau, o „Nord Stream 2“ nesustojo, tačiau tapo akivaizdu, jog Vakarų šalių sostinės dėl šios tragedijos pasiuntė Putinui labai rimtą įspėjimą.
Jungtinės tyrimo grupės lūpomis spaudos konferencijos metu paviešintas pokalbis tarp šiuo metu aneksuoto Krymo vadovo Sergejaus Aksionovo ir Rusijos prezidento patarėjo Vladislavo Surkovo, kuriame jie derina klausimą dėl oro gynybos ginkluotės siuntimo į Rytų Ukrainą, buvo viena ir dar griežtesnė žinia, kad niekas nepamiršta.
Beje, šiame kontekste verta priminti, jog būtent V. Surkovas, vienas artimiausių Rusijos prezidento žmonių, yra mito apie stiprųjį ir nenugalimąjį V. Putiną kūrėjas, o Kremliuje jis visai neseniai kuravo Ukrainos klausimą.
Dar pernai gegužę Nyderlandai ir Australija, pranešusios apie lėktuvą numušusios raketos kilmę, pareiškė, jog „Rusija yra atsakinga“ už šią nelaimę.
Aptariamoje konferencijoje Jungtinės tyrimo grupės atstovas pareiškė, kad tyrėjai nori
nustatyti visą tragediją lėmusių „sprendėjų grandinę“ ir taip Vakarai pasiuntė Kremliui aiškią žinutę apie tai, kuria linkme vystosi tyrimas, priminė, kad niekas nepamiršta ir niekas neatleista, o už Vakarų piliečių mirtis teks atsakyti.
Ir nors puikiai suprantame, kiek nedaug galimybių, jog ateityje teisiamųjų suole išvysime Rusijos prezidentą, tačiau aiškiai įvardytas kaltinamasis ir moralinis verdiktas, kad ir už akių, turės ne mažesnę vertę. Šalyje, kurioje mitas apie teisingumą turi sakralinę vertę, panašus žingsnis turėtų toli siekiančių padarinių.
