Ketvirtadienio vakaras ryškiai pažymėtas melomanų kalendoriuose – Kauno Dariaus ir Girėno stadione koncertą surengė viena žymiausių pasaulio roko grupių „Guns N‘Roses“.
Pirmą sykį Lietuvoje viešinčių amerikiečių pasirodymas – neabejotinai vienas ryškiausių roko koncertų mūsų šalies istorijoje.
Per 100 milijonų parduotų įrašų, daugybė praėjusio amžiaus pabaigoje išleistų hitų ir tikrų žvaigždžių reputacija – visa tai lydi „Guns N‘Roses“, kaip ir painūs grupės narių santykiai ir gana sudėtinga istorija.
1987-aisiais albumu „Appetite For Destruction“ išgarsėjusi grupė šovė į svaiginamas aukštumas – šis įrašas iki šiol laikomas vienu ryškiausių debiutinių pilnos trukmės albumų roko istorijoje.
„Welcome To The Jungle“, „Sweet Child O‘Mine“ ir kitos dainos skarele galvą apsirišusį dainininką Axlą Rose‘ą ir jo bendražygius pavertė pasaulinėmis superžvaigždėmis, šią reputaciją dar labiau sustiprino ambicingas dviejų dalių albumas „Use Your Illusion“. Tokias jame skambėjusias dainas kaip „Don‘t Cry“ ar „November Rain“ puikiai žino ir milijonai tų, kurie labai menkai domisi roko muzika.
Sėkmę lydėjo ir skambios istorijos apie didelį dainininko ego, gebėjimą valandų valandas vėluoti į koncertus, ginčus su kitais grupės nariais ir troškimą būti vienvaldžiu lyderiu.
Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje grupės „auksinė“ sudėtis pradėjo byrėti – per kelerius metus ją vienas po kito paliko būgnininkas Stevenas Adleris, gitaristas Izzy Stradlinas, gitaristas Slashas ir bosistas Duffas McKaganas.
„Guns N‘Roses“ pavadinimas niekur nedingo – Axlas Rose‘as su kitais muzikantais toliau nešė grupės vėliavą, tačiau nuo „auksinių 90-ųjų“ grupė išleido tik vieną albumą – 2008-aisiais pasirodžiusį „Chinese Democracy“, kuris buvo kuriamas ir perkuriamas 14 metų ir, teigiama, yra vienas brangiausiai įrašytų albumų per visą istoriją.
Dar praėjusio dešimtmečio pradžioje neatrodė realu, kad į grupę vėl susiburtų jos senbuviai. Kai 2013-aisiais grupės gitaristas Slashas koncertavo Kauno „Žalgirio“ arenoje, interviu jis sakė, kad apie sugrįžimą į „Guns N‘Roses“ net neverta kalbėti.
Buvo laikotarpis, kai grupės dainininkas Axlas Rose‘as netgi pareikalavo iš salės išmesti šį savo buvusį bendražygį, sužinojęs, kad jis atėjo į „Guns N‘Roses“ pasirodymą.
Tačiau laikas (o gal ir geri finansiniai pasiūlymai) gydo žaizdas. 2016-aisiais į „Guns N‘Roses“ sudėtį sugrįžo Slashas ir D. McKaganas – nuo to laiko grupė rengia didelius koncertų turus stadionuose, o šią vasarą pagaliau pirmą sykį į savo maršrutą įtraukė ir Lietuvą.
Koncertas sulaukė didelio susidomėjimo – renginio dieną buvo galima įsigyti tik stovimų bilietų ir brangiausių bilietų VIP ložėse.
Stadiono administracija koncerto rytą skelbė, jog renginyje laukiama per 30 tūkstančių žiūrovų iš Lietuvos ir užsienio.
Tai – mažiau nei neseniai Kaune vykusiame Justino Timberlake‘o koncerte, į kurį išgraibstyti visi bilietai, tačiau skaičius – išties solidus.
„Guns N‘Roses“ į Kauną privačiu lėktuvu iš Suomijos miesto Tamperės atskrido koncerto išvakarėse – trečiadienio vakarą.
Beje, muzikantai itin stengiasi išvengti fotografų dėmesio. Profesionaliems žiniasklaidos fotografams taip pat neleista įamžinti koncerto Dariaus ir Girėno stadione – grupė laikosi nuostatos su žiniasklaidos kanalais dalintis savo atrinktomis nuotraukomis.
Didelės minios į stadioną traukiančių klausytojų neatbaidė niūrios oro prognozės – beveik garantuotas lietus, šią savaitę negailestingai skalbiantis Lietuvą. Jis prapliupo ir koncerto metu - pagrindinėms vakaro žvaigždėms dar neįpusėjus savo koncerto. Panašu, kad tai niekam nesugadino nuotaikos, o danguje vis žybsėję žaibai tapo tarsi papildomu specialiuoju efektu.
Pirmiausia publika išgirdo kiek kitokią muziką – apšildyti savo koncerto „Guns N‘Roses“ pasikvietė amerikietiškojo repo klasikus „Public Enemy“.
Toks pasirinkimas apstulbino ir tapo staigmena repo gerbėjams, kurie internete juokavo, kad į koncertą keliaus vien dėl šios grupės.
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje „Public Enemy“ tapo kovos prieš rasizmą ir už pilietines teises simboliu.
Aštrūs grupės tekstai įkvėpė ne vieną repo kartą, o su „Guns N‘Roses“ ją sieja pasipiktinimas, kurį abiejų grupių muzika kėlė konservatyviai visuomenės daliai.
Kauno stadione reperiai surengė energingą beveik valandos trukmės pasirodymą – su visais žymiausiais savo kūriniais ir energingais bandymais užvesti galbūt kiek kitokį muzikinį skonį turinčią publiką.
Panašu, kad pavyko - žiūrovai mojavo rankomis, paprašyti kėlė į viršų vidurinį pirštą, o koncerto pabaigoje plojo aistringai grupės nario Flavor Flav kalbai apie tai, jog pasaulyje reikia išnaikinti rasizmą ir pasiekti taiką.
Pagrindiniai vakaro veikėjai į sceną žengė kiek po maždaug pusę devynių vakaro – skambant ugningai dainai „Welcome To The Jungle“, kuri jau yra tapusi nekintamu „Guns N‘ Roses“ koncertų pradžios ritualu.
Lietpalčiais pasirūpinusi minia iškart garsiai suošė – gali būti girdėjęs apie šios grupės koncertų atmosferą, bet niekas nepilygsta gyvam įspūdžiui.
Ekranai, dekoracijos – visus didelių roko šou atributus „Guns N‘ Roses“ turi, tačiau esminiai ir svarbiausi šios grupės ginklai – kietai sukaltos roko dainos ir energija, kuri atrodo net kiek nesuvokiama šįmet 40-metį mininčiai grupei.
Slasho plaukų kupeta ir gitaros soluotės jau yra tapusios vienais esminių sunkaus roko simbolių, tačiau labiau stebėtis norisi dėl Axlo Rose‘o.
Prieš kelerius metus jis net buvo pakviestas pavaduoti legendinės australų grupės AC/DC vokalisto Briano Johnsono – kai šis negalėjo dalyvauti gastrolėse dėl sveikatos problemų.
Prieš kelias dienas „Guns N‘Roses“ grojo Anglijos mieste Birmingame – paskutiniame legendinio rokerio Ozzy Osbourne‘o koncerte.
Po pasirodymo šis internete patalpino nuotrauką, kurioje spaudžia ranką Axlui Rose‘ui, ir pavadino jį „legenda“.
Beje, užuomina į tai nuskambėjo ir Kaune - „Guns N‘Roses“ pagrojo ir Ozzy grupės „Black Sabbath“ dainą „Never Say Die“.
Ne paslaptis, jog yra skeptikų, pabrėžiančių, kad „Guns N‘Roses“ vokalisto balsas jau neskamba taip, kaip prieš kelis dešimtmečius – to ir neverta tikėtis.
Tą patį galima pasakyti ir apie grupės „Bon Jovi“ vokalistą Joną Bon Jovi bei daugybę kitų vyresnės kartos roko dainininkų.
Bet pribloškiamas aukštas natas, kurių jo arsenale nebeliko, dainininkas atperka energija – atrodo, kad, kadaise turėjęs sudėtingą santykį su scena ir gerbėjais, šiandien jis mėgaujasi kiekviena buvimo „Guns N‘Roses“ nariu akimirka.
Lakstymas po sceną, šypsenos, užsidegimas – nepatikėtum, kad šių vyrų biografijose buvo dalykų, dėl kurių apskritai keista, kad jie šiandien dar gyvi.
Stebina ir koncertų trukmė – pastaraisiais metais „Guns N‘Roses“ tradicija tapo groti maždaug tris valandas (kartais ir pusvalandžiu ilgiau).
Daugelis jaunesnių roko artistų apsiriboja perpus trumpesne koncerto trukme, bet šie amerikiečiai, atrodo, jau nenusiteikę nieko taupyti.
Kita vertus, kai turi tokias dainas kaip „November Rain“ (kurią žiūrovai greitai perkrikštijo į „July Rain“), „You Could Be Mine“, „Sweet Child O‘Mine“, „Yesterdays“ ar „Civil War“, būtų nuodėmė nepasistengti pagroti jų kuo daugiau.
Juolab kad ir kai kurios kitų artistų dainos (Bobo Dylano „Knockin‘ On Heaven‘s Door“ ar grupės „Wings“ „Live And Let Die“) šios grupės repertuare skamba taip efektingai, kad dalis klausytojų turbūt šventai tiki, jog „Guns N‘Roses“ jas ir parašė.
Kai koncertą grupė pusę dvylikos vakaro baigė hitu „Paradise City“, žiūrovų veiduose buvo matyti dėkingumas - už roko šventę ir nuoširdų požiūrį į savo darbą. Nuo specialaus koncerto plakato su lietuviška simbolika iki trisdešimties dainų programos - „Guns N‘Roses“ Lietuvoje dirbo netingėdami.
Net jei kiek apibraižytas ir netekęs dalies jaunatviško spindesio, „Guns N‘Roses“ šiandien tebėra paminklas roko energijai ir šėlsmui. Po ketvirtadienio vakaro minios lietuvių galės pasigirti, jog iš arti jį matė savo akimis – tikėtina, pirmą ir paskutinį sykį mūsų šalyje.
