Senovinės muzikos ansambliui „Hansanova“ – itin svarbus metas.
Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, grupė savo jėgomis išleido debiutinį albumą, džiaugiasi vis gausėjančiu klausytojų ratu nuo Lietuvos iki Estijos, nors šis kelias kupinas iššūkių ir netikėtų patirčių.
Šiandien apie norą pasimatuoti kitokį muzikinį stilių ir laikmetį, apie lietuvių festivalių organizatorių ignoravimą ir estų pripažinimą, apie organizmo perdegimą ir norą nuversti kalnus muzikoje pasakoja grupės „Hansanova“ lyderis, roko gitaristas Giedrius Balčiūnas-Mr. Jumbo.
– Ką tau pačiam reiškia „Hansanova“ projektas?
– Gyvenime norėjau išbandyti daug vaidmenų: pamenu, vaikystėje net troleibuso vairuotoju svajojau pabūti.
Ilgainiui atradau save muzikoje ir dar spėjau įgyti Vilniaus dailės akademijos grafinio dizaino bakalauro ir magistro laipsnius. Tačiau kada „persijungti“ ir nenuvaryti savęs į monotoniją? Todėl su tuomet dar tik būsima žmona Indre bei mano geriausiu draugu Juliumi Dosinu, grojančiu grupėje bosine gitara, vieną gražią pavasario dieną sumąstėme, jog reikia „pabėgti“ iš šio laikmečio. Pabūti tuo, kuo galbūt galėjome būti praeituose gyvenimuose, romantiškai pasvajoti.
Šiek tiek pakoregavę muzikinę specializaciją, iš keturių žmonių subūrėme savaitgalinį muzikos projektą – norėdami laisvu nuo roko laiku pagroti senovinę muziką. Žinoma, ne bažnytinę, ne giesmes, ne sutartines, tačiau tai, pagal ką Vakarų Europos vidutinis luomas mėgo linksmintis viduramžiais.
Iš viso to išaugo komercinę pakraipą turinti, Lietuvoje unikali muzikos grupė: šiuo metu esame „susitraukę“ iki šeimos ansamblio, nors mūsų yra net septyni.
Čia esu ir sūnus, ir sutuoktinis, ir tėvas, ir kai kam geriausias draugas, o tuo pačiu ir grupės vadovas. Daugelyje kitų kolektyvų ir grupių, kur esu grojęs, vykdydavau kitų žmonių menines vizijas. „Hansanovoje“ viskas sukurta ir sugalvota nuo „tuščio ir balto popieriaus lapo“.
Labai džiaugiuosi kūrybine laisve ir net truputį keista, jog praėjus net 23 metams nuo mano apskritai pirmojo koncerto su elektrine gitara rankose, aš vis dar degu motyvacija, noru kurti, stebinti, atrasti, džiaugtis akimirkomis su publika.
– Savo jėgomis išleidote debiutinį albumą – ar šiais laikais tokie dalykai apsimoka?
– Po virtinės koncertų, kada žmonės po mūsų pasirodymų eidavo vorele prašyti nusipirkti mūsų muzikos įrašų, supratome, kad reikia kitais kartais turėti bent jau įrašomų kompaktinių diskų su keliomis, mūsų jau anksčiau įrašytomis dainomis ir namudiniu spausdintuvu pagamintais viršeliais.
Kurį laiką stebėdamas muzikos įrašų industrijos tendencijas kituose žanruose, supratau, kad nesant pasauline žvaigžde kompaktinių plokštelių leisti tiesiog neapsimoka. Bet o kas apsimoka apskritai? Būti muzikantu? Pirkti niekada neatsiperkančius muzikos instrumentus, kostiumus?
Viskas apsivertė, kai pernai koncertuodami Taline susipažinome su ten taip pat grojusia grupe „Bordo Sarkany“ iš Vengrijos. Po kelių dienų su jais vėl susitikome Lietuvoje, Kernavėje. Smagiai pasišnekučiavus su bičiuliais iš Vengrijos, nusprendžiau paremti kolegas ir nusipirkau iš jų prekių stendo du kompaktinius diskus su jų skirtingais albumais.
Jau važiuodami iš Kernavės, klausėmės tų įrašų, ir aš asmeniškai negalėjau atsigėrėti, kiek meilės ir darbo sudėta į visa tai. Viršelis, knygutė, apipavidalinimas, albumo dainos, garso suvedimas: viskas taip nuostabu, kad, įkvėptas šio gerojo pavyzdžio, ir aš sumaniau sukurti albumą.
Žinoma, visa grupė vienbalsiai pritarė ir kibome į darbus. Galiu pajuokauti, jog su mūsų grupės pajėgumais sukurti ir įrašyti bei apipavidalinti albumą yra vieni juokai. Mūsų tarpe yra dizainerių, garso inžinierių, aš pats turiu didelę patirtį aranžuodamas, įrašydamas muziką.
Žinoma, leidyba kainuoja. Nuėjome sunkesniu keliu – taupėme savo honorarų sąskaita ir sutaupytus pinigus skyrėme albumo leidybai. Ar tai apsimokėjo ir atsipirks? Manau, kad taip, o svarbiausia, jog nugyvenęs šį gyvenimą žinosiu, kad išleidau su savo šeima patį nuostabiausią ir geriausią albumą per savo gyvenimą.
– Dažniausia tokios stilistikos renesanso epochos muzika asocijuojasi su jau seniai sukurtomis ir gerai pažįstamomis dainomis. Ar įmanoma sukurti kažką naujo, išlaikant tų dienų aurą?
– Kurį laiką labai išgyvenome, ypatingai aš, jog esame ne ta standartinė viduramžių muzikos grupė, su galingais dūdmaišiais, be proto garsiais ir dideliais būgnais. Bet ilgainiui supratome, kad laikai keičiasi ir klausytojas jau kitoks: jam visai nesvarbu, kokiais instrumentais kadaise buvo grojama, jam svarbu, kad būtų linksma ir įdomu dabar, šiuo metu.
Tad kas yra ta „Hansanova“? Tai viduramžių folkloro grupė, turinti keltiškos muzikos skambesį, maišanti visa tai su lietuviškomis greitakalbėmis, darbo dainomis, nepamirštant senųjų jūreivių dainų. Nemažai pragrojus tokį stilių, nėra labai sunku sukurti kažką savo.
Viena iš tokių įdomesnių dainų yra ir mūsų naujausiame albume „Tavernos kronikos“. Sukurta atsitiktinai, poilsiaujant visiems drauge prie Baltijos jūros. Ji yra virš 7-ių minučių trukmės ir vadinasi „Vakaras ilgas“.
– Kiek dainų albume – autorinės, o kiek – perdainuotos?
– Sakyčiau, per pusę. O gal originalių kompozicijų ir daugiau: imdami labai seną kūrinį, vis tiek jį perdarinėjame, atsiranda papildomų struktūrinių dalių ir papildančių melodijų, kai kur pasikeičia akordai dėl įdomesnės harmonijos.
Mūsų albume yra ir įdomesni kitų atlikėjų dainų variantai: tai 2008-ųjų metų Latvijos eurovizininkų daina „Wolves of the sea“, kuri iš europietiškos šokių muzikos tapo viduramžių piratų pasiutpolke, ir filmų kompozitoriaus Hanso Zimmerio titulinis „Karibų piratų“ garso takelis, kurį mums pavyko sugroti su daugybe senovinių styginių instrumentų, taip pat dalyvaujant svečiui – akordeonistui Deividui Jociui, gyvenančiam Didžiojoje Britanijoje.
Ir kaipgi be vaikams ir jaunimui labai gerai pažįstamo tiktoko superhito „Wellerman“. Juk tai kelių šimtų metų amžiaus jūrininkų daina iš Naujosios Zelandijos.
– Jau turite savo klausytojus, kaip manote, kas jie? Kaip juos apibūdintumėte?
– Kai apsivelku rokerio rūbus ir laikau elektrinę gitarą, drąsiai galiu atsakyti, koks klausytojas ateina pas mane ar grupes, kuriose groju. Su „Hansanova“ pavyko išplėsti klausytojų ratą: susidomėję klauso ir vaikai, ir vidutinio amžiaus žmonės, ir senjorai. Nemeluoju, bet nesu nė karto per 14 metų išgirdęs, kad buvo nuobodu ar sugrojome žiauriai prastai.
Šis muzikinis stilius tarsi virusas: vaikai bėgioja paskui, šaukdami „dėde, pagrok dar „Wellerman“. O visai neseniai dalyvavome kūrybinėje stovykloje KTU poilsio bazėje prie Šlavantėlio ežero. Stovyklos ūkvedys, kuris toje Dzūkijos miškų gūdumoje dirba nuo neatmenamų laikų, išgirdęs mus repetuojančius ant ežero liepto, priėjo pasiklausyti ir netrukus pareiškė, jog nėra girdėjęs nieko panašaus, o mano dūdmaišis ir dukros Saulės kanklės jį tiesiog užbūrė.
– Dažnai koncertuojate Estijoje. Ar galioja posakis, kad savo kieme pranašu nebūsi?
– Estijoje pradėjome koncertuoti 2012-aisiais. Pernai vasarą svečiavomės Taline, o šiemet šioje šalyje jau buvome du kartus: Viljandyje ir viduramžių festivalyje Pernu mieste. Čia įvyko net šeši mūsų grupės koncertai.
Jei atvirai, net nežinau, kodėl taip patinkame estams: gal jie įsimylėjo mūsų keltiško ir baltiško pasaulio mikstūrą, ko nepasakysi apie lietuviškų muzikos festivalių organizatorius. Jokių nuoskaudų lietuviškai scenai neturiu, nes vis dar tikiu, kad vieną dieną teks su „Hansanova“ pabuvoti ant daugelio didžiųjų muzikos festivalių scenų, kurie šiandien atsisakė mūsų.
Vieni tiesiog neatsiliepia, neatrašo, kiti pasako, kad tokia niša jau užpildyta ir pasikviečia panašios stilistikos grupę iš užsienio. Tad, trumpai apibūdinant mūsų dabartinę situaciją, galėčiau pasakyti taip: kai lietuviai festivalių organizatoriai atsuka nugarą, estai mums uždeda karūną.
– Giedriau, neseniai tavo organizmas pasakė „stop“: prieš pat svarbų koncertą buvai ne ant scenos, o greitosios pagalbos automobilyje. Kas buvo nutikę ir ar įjungei savęs tausojimo programą?
– Nors liaudis sako, kad savo ligomis skųstis nereikėtų, tačiau galiu pasiguosti, jog iš tikrųjų iki šiol taip ir nežinau, kas man yra nutikę. Šiuo metu laikausi prėskos dietos su virtu maistu be druskos, vaisiais ir daržovėmis, be angliavandenių, cukraus ir sočiųjų riebalų bei kepto maisto. Panašu, kad kažkas vyksta tulžies pūslėje, tačiau medikai nieko neranda.
Yra hipotezė, jog tiesiog persitempiau, greičiausiai po vienos įtemptos koncertinės savaitės. Turėjau dehidrataciją ir mažokai miego. Nors man visada atrodė, kad aš galbūt galiu palūžti psichologiškai, ar tiesiog blogai išsimiegojęs būti apdujęs ir nedarbingas, tačiau tulžies pūslės spazmai mane rimtai supurtė ir privertė persidėlioti gyvenimo prioritetus, prisiminti, jog skrandis nėra šiukšliadėžė ar linksmybių maišas.
Labai dėkoju žmonėms, kurie padėjo man iškęsti be proto sunkų laiką prie scenos Telšiuose, laukiant greitosios pagalbos automobilio. Ir nuostabiai medikei, kuri pasirūpino, jog aš nebūčiau išvežtas į ligoninę, bet galėčiau už gero pusvalandžio lipti į sceną su Džordanos Butkutės grupe ir groti gitara.
