Neseniai prestižiniame mokslinių tyrimų žurnale „Nature Astronomy“ paskelbta mokslo naujiena, praplečianti supratimą apie tai, iš kur galėjo atsirasti gyvybė. Astronomai, radijo teleskopais tyrę dujų debesį netoli mūsų galaktikos centro, jame aptiko eritrulozę – nedidelę cukraus molekulę, tokią pačią, kokia randama, pavyzdžiui, avietėse. Tai pirmas atvejis, kai tikras cukrus aptiktas ne kietame kūne, o tarpžvaigždiniuose debesyse, rašoma mokslo festivalio „Erdvėlaivis Žemė“ pranešime žiniasklaidai.
Sudėtingesnių cukrų, tokių kaip ribozė ar gliukozė, mokslininkai buvo aptikę jau anksčiau, tačiau meteorituose ir asteroido Bennu mėginiuose – kietoje medžiagoje, atkeliavusioje į Žemę.
„Šis atradimas svarbus ne todėl, kad kosmose yra cukraus, bet todėl, kad sudėtingos, gyvybei reikalingos molekulės gali susiformuoti dar prieš atsirandant planetoms, asteroidams ar kometoms. Astrobiologams tai reiškia, jog gyvybei svarbios statybinės medžiagos nebūtinai turėjo atsirasti čia, Žemėje. Jos galėjo atkeliauti ir iš tolimojo kosmoso. Todėl dabar, ieškodami nežemiškos gyvybės, didelį dėmesį skiriame ne tik molekulėms, bet ir kosminei aplinkai“ – komentuoja Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro doktorantas, astrobiologas Aivaras Vilutis.
Ekstremofilai
A. Vilutis teigia, kad šis atradimas yra tik maža dalis to, ką visame pasaulyje veikia astrobiologai. Tai mokslo šaka, tirianti gyvybės atsiradimą, evoliuciją ir pasiskirstymą Visatoje.
Pavyzdžiui, vienas iš pagrindinių astrobiologų tyrimų objektų yra ekstremofilai. Tai mikroorganizmai, gebantys išgyventi sąlygomis, kurios daugumai gyvybės formų būtų mirtinos: itin didelis šaltis ar karštis, rūgštinga aplinka, ilgalaikės sausros ar net radiacija.
Kosmose mokslininkai ieško gyvybės ženklų. Žemėje jie keliauja į atšiaurias vietoves, primenančias Marsą ar kitus dangaus kūnus: lanko karštąsias versmes, ledynus, itin rūgštingus ar druskingus telkinius.
Geoterminė vietovė Islandijoje, kurioje gausu verdančių purvo katilų, sieros nuosėdų ir aitraus vandenilio sulfido kvapo. Tokiose sąlygose (karštis, rūgštingumas, deguonies stoka) gyvena ekstremofilai. (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Daug kas nustemba, jog tokius tyrimus atlieka ir lietuviai. Vasaros pradžioje su kolegomis astrobiologas lankėsi šiaurės Islandijoje, kur Hrossaborgo kraterio bazaltinėse dirvose rinko mėginius, kad išsiaiškintų, kokios gyvybės formos ten vyrauja.
„Tai krateris, susiformavęs išsiveržus ugnikalniui prieš 10 000 metų. Iki šiol ten augalijos beveik nėra, nes dar nesusiformavo dirvožemis. Bazaltinis sedimentas, esantis toje teritorijoje, labai panašus į tą, kurį rastume Marse. Tokias vietoves Žemėje vadiname analoginėmis vietovėmis kosmoso objektams. Būtent šiaurės Islandijoje prieš kosmoso misijas treniravosi ir astronautai,“ – teigia A. Vilutis.
Iš kosmoso – į laboratoriją
Ne visi astrobiologijos tyrimai vyksta lauko sąlygomis. Vis daugiau eksperimentų atliekama laboratorijose, imituojant kosmoso sąlygas Žemėje. Viena tokių sąlygų – nesvarumo būsena, kurią nuolat patiria Tarptautinėje kosminėje stotyje dirbantys astronautai. Ji sutrikdo ląstelių orientaciją, keičia skysčių pasiskirstymą organizme, silpnina imunitetą, raumenis ir kaulus. Kai kurie tyrėjai šiuos pokyčius vadina pagreitintu senėjimu. Panašius procesus laboratorijoje galima modeliuoti klinostatais – įrenginiais, sukančiais mėginį taip, kad jis „nebejaustų“ pastovios gravitacijos krypties. Tokius modelius savo tyrimuose naudoja ir lietuviai.
Ši gana jauna mokslo šaka sparčiai populiarėja. Kol vieni mokslininkai analizuoja Marso uolienų mėginius, ieškodami organinių junginių pėdsakų, kiti kuria modelius, padedančius tiksliau apskaičiuoti, per kiek laiko žmogaus organizmas „pajunta“ pakitusią gravitaciją ir įvertinti mikrogravitacijos poveikį. Kiekvienas toks žingsnis padeda priartėti atsakymo kur, kaip ir kada išsivystė gyvybė.
Mokslo festivalis „Erdvėlaivis Žemė“ kviečia į A. Vilučio paskaitą rugsėjo 11 d. 15 val. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro R102 aud. (Saulėtekio al. 7, Vilnius). Renginys nemokamas, bet būtina registruotis.
