„Mums pasisekė, kad nelijo“: Čornobylio pėdsakai Lietuvoje pastebimi ir po 40 metų

„Mums pasisekė, kad nelijo“, – taip Čornobylio katastrofos poveikį Lietuvai apibūdina dr. Olga Jusis radioekologė. Prieš 40 metų įvykusios avarijos radioaktyvus debesis pasiekė ir mūsų šalį, tačiau dėl oro sąlygų čia nusėdo gerokai mažiau kenksmingų medžiagų nei kai kuriose kitose Europos vietose. Vis dėl to Čornobylis Lietuvai neliko tik tolima istorija: mokslininkai iki šiol aplinkoje aptinka avarijos pėdsakų, o medicinos genetikai tiria padarinių likviduotojus ir aiškinasi, kodėl vieni žmonės gali būti atsparesni jonizuojančiosios spinduliuotės (radiacijos) poveikiui nei kiti.

Kas yra radiaktyvūs elementai

Praėjus 40 metų nuo Čornobylio atominės elektrinės katastrofos, jos pasekmės vis dar gali būti pastebimos aplinkoje. Norint suprasti, kodėl Čornobylio pėdsakai aptinkami ir po kelių dešimtmečių, neužtenka kalbėti vien apie pačią avariją. Svarbu ir tai, kaip radioaktyviosios medžiagos juda gamtoje – kur jos nusėda, kaip patenka į augalus, vandenį, dirvožemį ar gyvus organizmus. Būtent tai tiria radioekologija.

„Pas mus laboratorijoje daugiausia tiriamas cezis-137, taip pat kai kurie anglies ir švino izotopai (atmainos, – LRT). Tyrimų kryptys priklauso ne tik nuo mokslinių klausimų, bet ir nuo turimos įrangos bei to, kiek ilgai konkretūs radionuklidai (radioaktyvūs atomai – LRT) išlieka aplinkoje. Kai kurie elementai skyla labai lėtai ir gali išlikti tūkstančius metų, todėl jų pėdsakai gamtoje aptinkami ilgą laiką po taršos įvykių“, – sako Gamtos tyrimų centro mokslininkė, radioekologė dr. Olga Jusis.

Pasak mokslininkės O. Jusis, tas pats cheminis elementas gali turėti kelias skirtingas atmainas. Todėl kalbant apie radioaktyvias medžiagas dažnai minimi ne tik jų pavadinimai, bet ir skaičiai – pavyzdžiui, uranas-235, uranas-238 ar anglis-14. Tie skaičiai padeda atskirti, apie kurią konkrečią elemento atmainą kalbama.

Kai kurios tokios atmainos yra stabilios, o kitos – radioaktyvios. Tai reiškia, kad pastarosios laikui bėgant skyla, virsta kitomis medžiagomis ir skleidžia spinduliuotę. Pavyzdžiui, anglis-13 yra stabili, o anglis-14 – radioaktyvi. Šios nestabilios elementų atmainos dar yra vadinamos radionuklidais arba radioaktyviais atomais.

Radioaktyvias medžiagas galima atpažinti pagal jų skleidžiamą spinduliuotę. Mokslininkė aiškino, kad tam naudojami specialūs prietaisai, pavyzdžiui, gama spektrometrai. Jie leidžia nustatyti, kokios radioaktyvios medžiagos yra mėginyje.

Ji taip pat pabrėžė, kad žmogus nuolat gyvena natūraliame radiacijos fone. Dalis apšvitos gaunama iš kosmoso, dalis – iš pačios Žemės plutos, kurioje natūraliai randama urano, torio ir kitų sunkiųjų elementų. Vidutiniškai Lietuvos gyventojas per metus gauna apie 3,2 milisiverto radiacijos dozę. Toks kiekis yra laikomas nedideliu ir nepavojingu žmogaus sveikatai, tai laikoma fonine spinduliuotes doze, kurios maždaug pusę sudaro natūrali gamtinė apšvita.

Radiacijos lygis skirtinguose regionuose gali skirtis. Pasak mokslininkės, kalnuotose vietovėse, pavyzdžiui, pietinėje Lenkijoje ar Alpių regione, žmonės dažnai gauna didesnę natūralios radiacijos dozę nei Lietuvoje. Tai susiję tiek su geologine sandara, tiek su kosminės spinduliuotės poveikiu aukštesnėse vietovėse.

O. Jusis aiškino, kad skraidant lėktuvu žmogus taip pat gauna daugiau kosminės spinduliuotės, nes pakylama aukščiau atmosferos sluoksnių, kurie dalį radiacijos sulaiko. Dėl šios priežasties astronautų ir aviacijos darbuotojų gaunamos dozės yra griežtai stebimos bei apskaitomos.

Čornobylio katastrofos padariniai

Nors gamtoje esantis natūralus radioaktyviosios spinduliuotės kiekis ir yra nepavojingas dėl savo mažo kiekio, branduolinės avarijos metu į aplinką patenkančių kenksmingųjų dalelių kiekiai gali kelis šimtus kartų viršyti saugias ribas. 1986 m. balandžio 26 d. įvykusi Čornobylio atominės elektrinės avarija radioaktyviąsias medžiagas paskleidė toli už dabartinės Ukrainos ribų.

Branduoliniame reaktoriuje naudojamas uranas skyla ir susidaro įvairios radioaktyviosios medžiagos – vadinamieji skilimo produktai. Tarp jų gali būti, pavyzdžiui, radioaktyvusis jodas-131, cezis-137 ar stroncis-90.

Tačiau po avarijos jos pasklinda nevienodai: vienos greičiau skyla arba nusėda arčiau elektrinės, o kitos gali būti nuneštos vėjo ir kritulių toliau. Vienos yra sunkesnės, mažiau judrios ir dažniau nusėda arčiau avarijos vietos, o kitos gali būti pernešamos oru didesniais atstumais. Cezis-137 yra vienas iš radioaktyviųjų atomų, kurie po Čornobylio avarijos pasklido plačiau ir tapo svarbiu ilgalaikės radioaktyviosios taršos aplinkoje rodikliu.

Natūralioje aplinkoje cezio-137 reikšmingais kiekiais paprastai nebūna, todėl jis padeda mokslininkams sekti branduolinių avarijų ar kitų radioaktyviosios taršos įvykių pėdsakus.

Nors Lietuva nebuvo tarp labiausiai paveiktų teritorijų, radioaktyvus debesis pasiekė ir ją. Pasak dr. Olgos Jusis, tai, kiek radioaktyviųjų medžiagų nusėdo konkrečioje vietoje, labai priklausė nuo oro sąlygų – vėjo krypties, kritulių ir nuo to, kaip aukštai į atmosferą pakilo dalelės.

„Mums pasisekė, kad nelijo“, – teigia radioekologė dr. Olga Jusis.

Ji pasakoja, kad po Čornobylio avarijos radioaktyvus debesis perėjo per Dzūkijos regioną ir pasiekė Skandinaviją. Lietuvoje tuo metu kritulių beveik nebuvo, todėl radioaktyviųjų dalelių nusėdo santykinai nedaug, o daug daugiau jų iškrito Skandinavijoje.

Mokslininkė aiškino, kad po avarijos cezis daugiausia nusėdo ant dirvožemio, augalų ir miškų. Tačiau, praėjus 40 metų nuo avarijos, jaudintis nėra ko – didžioji dalis po katastrofos nusėdusio cezio jau suskilo arba sumažėjo dėl natūralių procesų.

„Lietuvoje šiuo metu pavojingų koncentracijų nėra. Nors jautriais matavimo metodais radioaktyvių medžiagų pėdsakų aptikti galima, jų kiekiai yra labai maži. Todėl braškėse, mėlynėse cezio-137 neturėtų būti“, – sakė ji apie šiandieninius elemento kiekius Lietuvoje.

Poveikis žmogui

Čornobylio katastrofos poveikis žmonių sveikatai iki šiol vertinamas keliais lygmenimis. Viena vertus, yra tiesiogiai patvirtinti mirčių skaičiai. Jungtinių Tautų mokslinis komitetas UNSCEAR nurodo, kad per pirmuosius tris mėnesius po avarijos nuo ūmios spindulinės ligos mirė 28 elektrinės darbuotojai ir gelbėtojai. Kita vertus, ilgalaikės pasekmės vertinamos jau epidemiologiniais modeliais. Pasaulio sveikatos organizacijos skelbtame Čornobylio forumo vertinime prognozuota, kad tarp labiausiai paveiktų žmonių grupių radiacijos poveikis ilgainiui galėjo lemti iki maždaug 4000 mirčių.

Nors Lietuva nebuvo tarp labiausiai Čornobylio avarijos paveiktų teritorijų, pasekmių nebuvo visiškai išvengta, mat dalis šalies gyventojų buvo išsiųsti likviduoti avarijos padarinių Čornobylyje.

Šiuos žmones tiria Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorė, vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Laima Ambrozaitytė. Pasak jos, Čornobylio avarijos padarinių likvidavimo darbuose iš viso dalyvavo apie 600 tūkst. žmonių iš įvairių šalių, tarp jų – ir Lietuvos gyventojai.

„Iš Lietuvos buvo apie septyni tūkstančiai vyrų, kurie vyko likviduoti Čornobylio atominės elektrinės avarijos padarinių“, – pasakoja profesorė.

Pasak jos, moksliniai tyrimai Lietuvoje pradėti vykdyti dar tada, kai likviduotojai grįžo iš Čornobylio. Vis dėl to nustatyti, kaip tiksliai avarija paveikė konkretų žmogų, nėra paprasta. Poveikis priklauso ne tik nuo gautos radiacijos dozės, bet ir nuo daugybės kitų veiksnių.

„Mes visi esame skirtingi. Didelė dalis mūsų požymių – ne tik tai, kaip atrodome, bet ir daugybė kitų savybių yra nulemta genomo“, – sako medicinos genetikė.

Tad ji pabrėžia, kad kalbant apie Čornobylio poveikį žmogui negalima visko suvesti į vieną veiksnį. „Poveikis yra labai įvairus. Jis priklauso nuo amžiaus, geografinės padėties, nuo to, kaip ilgai žmogus buvo paveiktas, kiek laiko buvo užterštoje aplinkoje, taip pat nuo mitybos, maisto produktų, kurie galėjo būti užauginti tose teritorijose. Tokiems tyrimams tikrai turi būti taikomas labai kompleksinis požiūris“, – aiškina dr. L. Ambrozaitytė.

Profesorės teigimu, skirtingi žmonės gali nevienodai reaguoti į tą patį aplinkos veiksnį. Vieni gali būti jautresni, kiti – atsparesni, tačiau tai nėra vieno geno ar vienos savybės klausimas.

„Neabejotinai vieni žmonės turi [genų] variantų, kurie lemia, kad jie yra atsparesni. Bet tai yra visiškai daugiaveiksnis požymis. Kaip mes reaguojame ir kokį poveikį mums turės vieni ar kiti aplinkos veiksniai – nebūtinai tik jonizuojančioji spinduliuotė, – dažniausiai priklauso nuo tam tikrų veiksnių kombinacijų“, – sako mokslininkė.

Jonizuojančioji spinduliuotė gali veikti ląsteles ir pažeisti DNR. Tačiau, pasak medicinos genetikės, ir čia svarbu ne vien pats poveikio faktas, bet ir tai, kokio pobūdžio pažaidos susidaro bei kaip organizmas į jas reaguoja.

„Svarbu, kaip bus paveiktos mūsų ląstelės, ar bus sukeltos DNR pažaidos, ar tai bus viengrandžiai, ar dvigrandžiai trūkiai, ar tai bus tiesioginis jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis, ar netiesioginis. Galiausiai viskas priklauso nuo įvairiausių aplinkybių“, – aiškina dr. L. Ambrozaitytė.

Atsparūs žmonės

Šiuo metu prof. dr. L. Ambrozaitytės atliekamame tyrime analizuojami 126 Čornobylio avarijos padarinių likvidavimo darbuose dalyvavę vyrai. Į tyrimą įtrauktos ir kelios moterys, tačiau dėl per mažos imties jos atskirai neanalizuojamos.

Pagrindinė tyrimo hipotezė – kad net ir dideles jonizuojančiosios spinduliuotės dozes patyrę likviduotojai gali senėti santykinai sveikai, panašiai kaip tokio pat amžiaus vyrai bendroje populiacijoje, tai yra, atrodo, kad kai kurie likviduotojai tarsi įgijo atsparumą.

Vis dėlto mokslininkė pabrėžia, kad šiandien dar negalima tiksliai pasakyti, kokia genetinių savybių kombinacija žmogų padaro atsparesnį didesniam jonizuojančiosios spinduliuotės poveikiui.

„Manau, kad jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio genomo kontekste mes dar esame pakankamai toli nuo [tyrimų rezultatų] tiesioginio panaudojimo sveikatai. Kada nors galbūt turėsime tą [genų] variantų kombinaciją, kuri leis kurti protekcines sistemas, apsaugančias nuo didesnio jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio. Bet moksliniai tyrimai tam ir yra atliekami“, – sako profesorė.

Ji primena, kad jonizuojančiąją spinduliuotę tam tikromis dozėmis patiriame visi – vieni daugiau, kiti mažiau. Tačiau Čornobylio likviduotojų atveju kalbama apie daug didesnį ir pavojingesnį poveikį.

Kiti tyrimai šioje srityje atskleidžia, kad smarkiai apšvitintų žmonių vaikai turi didesnį kiekį mutacijų, lyginant su bendrąją populiacija. Tai rodo, kad radiacijos apšvitinimo efektai veikia ne tik žmogų bet ir persiduoda net ateities kartoms.

Kaip radioktyvūs elementai sąveikauja su gamta

Branduolinės avarijos paveikia ne tik žmones ar kitus gyvus organizmus. Radioaktyviosios medžiagos gali įsilieti į ekosistemas – patekti į dirvožemį, vandenį, augalus, gyvūnus ir maisto grandinę.

Radioekologė dr. O. Jusis aiškina: „Kalbant apie radioaktyvių elementų migraciją, svarbu suprasti, kad patys atomai „nevaikšto“, tačiau juda kartu su aplinkos procesais. Jie gali patekti į augalus per šaknis, keliauti vandeniu, būti pernešami oru ar kauptis gyvuose organizmuose per mitybos grandinę.“

Radioaktyviųjų medžiagų judėjimą dr. O. Jusis palygina su statybinėmis plytomis: jos savaime niekur nedingsta, tačiau gali būti perkeliamos iš vienos vietos į kitą – kaip plyta iš seno namo gali atsidurti naujame kamine, taip ir radioaktyvūs atomai juda tarp skirtingų aplinkos dalių – dirvožemio, vandens, oro, augalų ar gyvūnų.

„Vienas tokių radioaktyvių atomų – cezis-137. Pasak radioekologės, biologiniu požiūriu jis elgiasi panašiai kaip kalis – vienas svarbiausių augalams reikalingų elementų. Jis kalio kanalais migruoja į medžių šerdį“, – aiškina dr. O. Jusis.

Vis dėlto mokslininkė pabrėžia, kad įprastomis sąlygomis radioaktyvaus cezio aplinkoje yra labai mažai. Todėl jis konkuruoja su daug didesniu kiekiu natūralaus kalio ir į augalus patenka minimaliai.

„Situacija pasikeičia avarijų metu, kai radioaktyvaus cezio kiekis aplinkoje staiga išauga. Tokiu atveju didėja tikimybė, kad šis radioaktyvus atomas pateks į augalus ir judės jų viduje kartu su kaliu. Kai yra avarija, tikimybė padidėja“, – aiškina mokslininkė.

Jos teigimu, medžiai ir kita ilgaamžė augmenija radioaktyvių atomų pėdsakus gali išlaikyti ilgiau.

„Cezis gali patekti į medžių vidų ir migruoti į jų šerdį. Tačiau net ir tokiu atveju svarbiausia vertinti ne vien tai, ar radioaktyvus atomas aptinkamas, bet ir jo koncentraciją bei žmogaus gaunamą dozę“, – pasakoja radioekologė.

Šiame kontekste radioekologė mini ir malkų deginimo klausimą. Lietuvoje naudojant vietinę medieną rizikos praktiškai nėra. Tačiau teoriškai pavojus galėtų kilti, jei būtų deginama radioaktyviai užteršta mediena, pavyzdžiui, iš Čornobylio zonos. Tokiu atveju radioaktyviais atomai galėtų patekti į dūmus, nusėsti ant maisto ir vėliau būti suvalgomi.

Ar šiandien dar yra ko bijoti?

Čornobylio avarija parodė, kad radioaktyvioji tarša nesustoja ties valstybės siena. Kiek toli pasklistų radioaktyviosios medžiagos, priklausytų nuo avarijos masto, vėjo krypties, kritulių ir nuo to, kaip aukštai į atmosferą pakiltų radioaktyviosios dalelės.

Radioekologė dr. Olga Jusis primena, kad radioaktyviosios dalelės gali būti pernešamos labai dideliais atstumais – ypač tada, kai jos pakyla į aukštesnius atmosferos sluoksnius.

„Net po Fukušimos Daiiči branduolinės avarijos Europoje buvo užfiksuoti minimalūs radioaktyvių aerozolinių dalelių pėdsakai, kurie, tikėtina, atkeliavo iš Japonijos. Jeigu dalelės patenka aukščiau, jos gali būti išnešiojamos didžiuliais atstumais. Vėjai juda visai kitaip ir ilgainiui gali jas paskleisti beveik po visą planetą“, – aiškina radioekologė.

Vis dėlto didžiausią pavojų žmogui kelia ne vien tai, kur radioaktyviosios medžiagos nukeliauja, bet ir tai, ar jos patenka į organizmą. Radioaktyviosios dalelės gali nusėsti ant dirvožemio, augalų, pašarų ar maisto produktų, o vėliau patekti į žmogaus organizmą su maistu, vandeniu ar įkvėpus.

„Vidinė apšvita pavojingesnė negu išorinė“, – pabrėžia dr. O. Jusis.

Dėl šios priežasties po branduolinių avarijų svarbi ne tik žmonių evakuacija ar dekontaminacija, bet ir maisto grandinės kontrolė. Jei radioaktyviosios medžiagos patenka į žemės ūkio teritorijas, gali tekti riboti maisto produktų, pašarų ar gyvūninės kilmės produktų naudojimą.

Dabartinė geopolitinė situacija, pasak mokslininkų, primena, kad branduolinių objektų saugumas negali būti vertinamas atsainiai. Karo veiksmai Ukrainoje vyksta netoli branduolinių objektų, todėl avarijos atveju pasekmės galėtų būti jaučiamos ne tik viename regione.

„Su tokiais dalykais negalima juokauti“, – sako dr. O. Jusis.

Tačiau mokslininkė pabrėžia, kad branduoliniai objektai projektuojami taip, kad būtų kuo saugesni. Vis dėlto karo sąlygomis papildomų rizikų visiškai pašalinti neįmanoma. Dėl to tokiose vietose taikomi griežti saugumo reikalavimai, ribojami skrydžiai, stebima aplinka ir rengiami avariniai planai.

Prof. dr. Laima Ambrozaitytė taip pat pabrėžia, kad tokio didelio masto rizika turi ir politinį, ir socialinį matmenį.

„Tikėkimės, kad analogiška katastrofa neįvyks. Čornobylio avarija įvyko ir dėl žmogaus klaidų. Tai yra ir socialinis klausimas. Manau, kad net agresyvios šalys suvokia, kokio dydžio tai galėtų būti katastrofa. Niekas nenori atvirai sukelti branduolinės katastrofos“, – sako medicinos genetikė.

Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad, kalbant apie branduolines rizikas, svarbu ne tik vertinti pačios avarijos tikimybę, bet ir būti pasirengus, jei tokia situacija vis dėlto įvyktų. Pasak prof. dr. L. Ambrozaitytės, pasirengimas priklauso ne tik nuo valstybės institucijų, bet ir nuo pačių gyventojų aktyvumo.

Jos teigimu, lietuviai ne visada pakankamai naudojasi valstybės suteikiamomis prevencinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, nepasiima kalio jodido tablečių.

Kalio jodido tabletės skirtos 17 savivaldybių gyventojams: Vilniaus miesto, Vilniaus rajono, Varėnos, Šalčininkų, Trakų, Elektrėnų, Kaišiadorių, Širvintų, Ukmergės, Molėtų, Anykščių, Utenos, Ignalinos, Zarasų, Visagino, Švenčionių ir Jonavos rajono. Jas pasiimti galima savo rajono, kuriame gyventojas registruotas, vaistinėje, o vartoti tik gavus oficialų Lietuvos institucijų nurodymą.

Čornobylio pamoka po keturių dešimtmečių išlieka ta pati: radioaktyviosios medžiagos nemato valstybių sienų, o jų poveikis priklauso ne tik nuo pačios avarijos, bet ir nuo oro sąlygų, aplinkos, maisto grandinės ir žmonių pasirengimo.