Mokslininkė paneigia neuroplastiškumo kaip panacėjos idėją: tai nėra savaime geras dalykas

Žmogaus smegenys geba keistis visą gyvenimą – mokantis, prisitaikant prie naujų aplinkybių ar atsigaunant po traumų. Tačiau dar prieš kiek daugiau nei šimtmetį buvo manoma, kad suaugusio žmogaus smegenys beveik nekinta. Apie neuroplastiškumą – smegenų gebėjimą persitvarkyti – pasakoja Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro doktorantė Ieva Šiugždaitė.

Dar studijuodama mediciną I. Šiugždaitė pradėjo domėtis neuromokslais, o vėliau pasirinko doktorantūros kelią. Susidomėjimas smegenimis, pasak jos, prasidėjo po vienos pirmojo kurso anatomijos paskaitos.

„Profesorius tada pasakė: jeigu nežinot, ką veikti moksle, gilinkitės į smegenis, nes iki galo niekada nesuprasim, kas ten vyksta. Tuo metu dar nejaučiau ypatingo potraukio šiai sričiai, bet ta mintis labai įstrigo“, – prisimena ji.

Plačiau – garso įraše:

Vis dėlto, anot pašnekovės, pasirinkimą nulėmė ne vien konkretus įkvėpimas, bet ir santykis su pačiu žinojimu.

„Medicinoje mane labai gąsdino tas visažiniškumo aspektas. Tam, kad galėtum diferencijuoti ligas, turi pasiekti kone žiniuonio lygį, tam tikrą radikalumą. Man buvo nejauku dėl abejonių trūkumo. Norėjau likti nežinioje“, – sako I. Šiugždaitė.

Būtent todėl neuromokslai jai pasirodė kaip sritis, kurioje neapibrėžtumas yra natūrali darbo dalis.

„Neuromoksluose gali nuolat abejoti. Turi bazines žinias, nuo jų atsispiri, bet kartu supranti, kad niekada visko nežinosi, ir manau, kad smegenims labai naudinga abejoti“, – teigia ji.

Galimybė pasikeisti

Kalbėdama apie neuroplastiškumą, I. Šiugždaitė pabrėžia, kad tai ne konkretus mechanizmas, o bendra smegenų savybė prisitaikyti.

„Neuroplastiškumas visų pirma yra galimybė smegenims pasikeisti“, – trumpai apibūdina ji.

Anot mokslininkės, ši savybė ypač svarbi ankstyvajame gyvenimo etape, kai smegenys turi prisitaikyti prie aplinkos, kurioje žmogus gimsta.

„Ankstyvame amžiuje smegenyse susiformuoja labai daug jungčių tarp neuronų. Tai leidžia prisitaikyti prie skirtingų sąlygų“, – aiškina ji.

Pašnekovė pateikia vaizdingą palyginimą, kad skirtingose aplinkose augančioms beždžionėms reikia nevienodų įgūdžių: vienoms – greitai bėgioti savanoje, kitoms – laipioti džiunglėse. „Nebūtina viską mokėti daryti – tai būtų tiesiog neefektyvu“, – priduria ji.

Ilgainiui smegenys dalies jungčių atsisako. „Kai tam tikrus dalykus išmokstame, maždaug pusė jungčių tarp neuronų pašalinama. Tai leidžia taupyti energiją ir efektyviau išlaikyti jau išmoktą informaciją“, – sako I. Šiugždaitė.

Pasak jos, būtent todėl didelis smegenų plastiškumas nėra nuolatinė būsena. „Po aukšto plastiškumo lango jis sumažėja, kad galėtume įtvirtinti tai, ką išmokome“, – teigia mokslininkė.

Ji taip pat pažymi, kad skirtingos smegenų sritys vystosi nevienodu metu, todėl skiriasi ir vadinamieji plastiškumo langai.

„Aukštas plastiškumas per smegenis keliauja skirtingu laiku, todėl ir įvairios funkcijos vystosi ne vienu metu“, – aiškina pašnekovė.

Anot jos, ilgą laiką manyta, kad suaugusio žmogaus smegenys beveik nesikeičia, nes mokslininkams tiesiog trūko technologijų tai stebėti.

„Tik tobulėjant technologijoms galėjome pamatyti, kad mokantis naujų dalykų smegenyse formuojasi nauji neuronai, padedantys įtvirtinti naują informaciją“, – sako ji.

Svarbūs ne tik neuronai

Kalbėdama apie tai, kaip keitėsi mokslininkų požiūris į smegenis, I. Šiugždaitė pažymi, kad ilgą laiką beveik visas dėmesys buvo sutelktas į neuronus. „Anksčiau buvo manoma, kad pagrindinis smegenų veikėjas yra neuronas. Dabar matome, kad svarbios ir kitos ląstelės bei baltyminės struktūros, prisidedančios prie atminties formavimo ir plastiškumo“, – aiškina ji.

Nors neuronai tebelaikomi svarbiausia signalus perduodančia smegenų dalimi, mokslininkai vis daugiau dėmesio skiria ir kitoms struktūroms.

„Atsiranda net radikalių idėjų, kad galbūt atmintis apskritai nėra saugoma pačiose ląstelėse“, – sako pašnekovė.

Pati I. Šiugždaitė tyrinėja mikrogliją – smegenų imunines ląsteles. Anot jos, ilgą laiką manyta, kad jų funkcija apsiriboja patogenų, negyvų neuronų ir kitų „šiukšlių“ šalinimu, tačiau dabar jų vaidmuo vertinamas daug plačiau.

„Dabar žinoma, kad mikroglija gali reguliuoti sinapses, jas pašalinti arba, priešingai, padėti formuotis naujoms jungtims. Taip ji gali veikti plastiškumą“, – aiškina mokslininkė.

Dar viena vis daugiau dėmesio sulaukianti struktūra – tarpląstelinis užpildas. Tai baltyminis tinklas, gaubiantis smegenų ląsteles ir jungiantis jas tarpusavyje. „Panašu, kad šis užpildas veikia kaip stabilizatorius – apgaubia svarbias sinapses ir neleidžia joms išnykti, o formuojantis naujai atminčiai tampa retesnis, todėl neuronams lengviau kurti naujas jungtis“, – sako I. Šiugždaitė.

Vis dėlto ji pabrėžia, kad tai kol kas tebėra hipotezė. „Negalime drąsiai teigti, kad atmintis saugoma būtent ten. Tačiau matome, kad šis tinklas iš esmės lemia, kad atmintis išlieka“, – pažymi pašnekovė.

Atliekant eksperimentus su pelėmis pastebėta, kad streso metu tarpląstelinis užpildas tampa tankesnis, todėl neuronams sunkiau formuoti naujas jungtis.

„Kai užpildas labai tankus, neuronams tampa sunkiau sukurti kažką naujo. Tačiau jei jis visiškai pašalinamas, nauja atmintis apskritai nebesusiformuoja“, – aiškina mokslininkė.

Anot jos, tai leidžia manyti, kad smegenų plastiškumas priklauso ne tik nuo pačių neuronų, bet ir nuo aplink juos esančių struktūrų, padedančių naujus prisiminimus išlaikyti.

Neuroplastiškumas savaime nėra teigiamas reiškinys

Aiškindama, kas lemia smegenų plastiškumą, I. Šiugždaitė pabrėžia, kad svarbiausi veiksniai yra naujos ir smegenims neįprastos patirtys. Plastiškumas iš esmės yra leidimas smegenims pasikeisti. Todėl jį didina viskas, kas kviečia smegenis keistis: nauja aplinka, naujos užduotys, nauji įgūdžiai“, – sako ji ir priduria, kad svarbų vaidmenį atlieka ir fizinis aktyvumas.

Vis dėlto ji pabrėžia, kad didelis neuroplastiškumas savaime nėra vien teigiamas reiškinys.

„Dabar apie plastiškumą dažnai kalbama kaip apie kažkokią panacėją, bet iš esmės tai nėra savaime geras dalykas“, – teigia I. Šiugždaitė.

Anot jos, pernelyg didelis plastiškumas gali trukdyti stabiliai įtvirtinti informaciją.

„Kai plastiškumas labai aukštas, smegenims sunkiau įsiminti informaciją. Todėl svarbu ne tik keistis, bet ir tą pokytį įtvirtinti“, – aiškina pašnekovė.

Ji pateikia ir vaikų raidos pavyzdį: tyrimai rodo, kad smegenų plastiškumas mažėja tada, kai aplinka tampa labiau nuspėjama.

„Kai vaikas pradeda suprasti, kaip veikia pasaulis, patirtys ima kartotis, atsiranda nuspėjamumas, plastiškumas gali sumažėti, o informacija – įsitvirtinti. Tačiau jei aplinka nuolat keičiasi, smegenys ilgiau išlaiko aukštą plastiškumą, nes vis dar laukia, kol aplinka taps nuspėjama“, – sako mokslininkė.

Anot jos, ilgainiui smegenims svarbu tapti efektyvesnėms, todėl nuolatinis „atvirumas pokyčiui“ nėra optimali būsena.

„Tikslas galiausiai yra sumažinti plastiškumą, kad galėtume greičiau funkcionuoti. Bet kartu svarbu gebėti keistis, kai to reikia“, – pažymi I. Šiugždaitė.

Lemiamas faktorius – aplinka

Kalbėdama apie neuroplastiškumo ir psichikos sutrikimų ryšį, ji išskiria depresiją kaip vieną iš būklių, padedančių geriau suprasti šiuos procesus.

Pasak mokslininkės, tiriant žmones ir gyvūnus matoma, kad depresijos atveju smegenims tampa sunkiau keisti jau susiformavusius neuronų tinklus.

„Depresija yra vienas modelių, kuriuose matome, kad plastiškumas sumažėja. Ląstelėms tampa sunkiau komunikuoti tarpusavyje, o pakeisti jau esamus išmokimus darosi sudėtingiau“, – aiškina I. Šiugždaitė.

Anot jos, šiandien vis daugiau dėmesio skiriama ne tik pačiam plastiškumui didinti, bet ir aplinkai, kurioje žmogus tuo metu yra.

„Ilgą laiką buvo manoma, kad plastiškumas savaime yra geras dalykas. Tačiau dabar matome, kad pats plastiškumas tėra galimybė, o mūsų ateitį labai stipriai lemia aplinka“, – sako ji.

Anot pašnekovės, būtent šią idėją tiria šešių šalių mokslininkų konsorciumas, kuriame ji pati dalyvauja. Tyrimuose analizuojama, kaip aplinka veikia smegenis tuo metu, kai neuroplastiškumas yra padidėjęs.

„Kai smegenys tampa plastiškesnės, jos geriau įsimena tai, kas vyksta aplinkui. Jei aplinka pozityvi, išeitys būna geresnės. Tačiau jeigu padidėjęs plastiškumas sutampa su labai stresine aplinka, savijauta gali dar labiau blogėti“, – aiškina I. Šiugždaitė.

Pasak jos, būtent todėl šiandien iš naujo permąstomas ir depresijos gydymas. „Antidepresantai taip pat didina plastiškumą. Tačiau labai svarbu, kokioje aplinkoje žmogus tuo metu yra“, – teigia mokslininkė.

Anot pašnekovės, toks požiūris keičia ir atsakomybės suvokimą gydant.

„Tai nuima akcentą vien nuo vaistų ir grąžina atsakomybę mums patiems. Smegenys nuolat gauna informaciją, todėl svarbu, kokioje aplinkoje būname“, – sako ji.

Mokslininkė mano, kad ateityje neuroplastiškumo tyrimai gali prisidėti prie vis labiau individualizuoto depresijos gydymo.

„Kaip ir daugelyje medicinos sričių, einama link personalizuotos medicinos – vertinama žmogaus aplinka, ar vyksta psichoterapija. Tuomet galima tiksliau spręsti, kokio gydymo reikia“, – aiškina ji.

Psichodelikų vaidmuo

Neuroplastiškumo tema visuomenėje neretai siejama ir su psichodelikais. Kaip aiškina I. Šiugždaitė, neuromoksluose psichodelikai nėra tiriami rekreacinio vartojimo kontekste.

„Šias medžiagas naudojame kaip būdą neuroplastiškumui padidinti. Jį padidinę galime stebėti, kas tuo metu vyksta tarp ląstelių. Galbūt ateityje išmoksime moduliuoti plastiškumą ir be šių medžiagų, bet kol kas jos padeda suprasti smegenų veiklą“, – sako ji.

Anot mokslininkės, kai kuriose šalyse psichodelikai jau taikomi gydant depresiją ar potrauminio streso sutrikimą (angl. Post-Traumatic Stress Disorder, PTSD). Vis dėlto ji pabrėžia, kad tokiais atvejais žmogų prižiūri specialistai, o pati aplinka tampa itin svarbia gydymo dalimi.

„Padidinus plastiškumą labai svarbu, kokias patirtis žmogus tuo metu išgyvena. Būtent jos gali nulemti, ar išeitys bus teigiamos“, – sako mokslininkė.

Pasak jos, todėl pavojingas gali būti būtent nekontroliuojamas rekreacinis vartojimas. „Mes negalime kontroliuoti, kas žmogaus gyvenime įvyks pavartojus psichodelikų. Jei tuo metu patiriamos neigiamos patirtys, išeitys taip pat gali būti neigiamos“, – pažymi I. Šiugždaitė.

Kalbėdama apie visuomenėje paplitusius mitus, I. Šiugždaitė išskiria dažną įsitikinimą, kad psichodelikai savaime gali išgydyti depresiją. Anot jos, šios medžiagos pačios savaime problemų neišsprendžia.

„Psichodelikas nesukuria pagerėjimo automatiškai. Jis tik sukuria galimybę smegenims keistis, o ką tuo metu patirs žmogus, priklauso nuo aplinkos. Smegenų funkcijas ir išeitis keičia aplinka, ne pats psichodelikas“, – aiškina ji.

Mokslas – nauja religija

Anot mokslininkės, neuroplastiškumo tyrimai neišvengiamai kelia platesnių klausimų apie žmogaus gebėjimą keistis.

„Įsakyti savo smegenims pasikeisti neįmanoma. Vienintelis būdas – pakeisti aplinką. Nauji impulsai priverčia smegenis formuoti naujus ryšius“, – aiškina mokslininkė.

Kalbėdama apie platesnį mokslo vaidmenį, I. Šiugždaitė atkreipia dėmesį, kad žmonės visais laikais ieškojo atsakymų į tuos pačius fundamentalius klausimus.

„Anksčiau tai darėme per religiją, dabar – per mokslą“, – sako ji.

Anot pašnekovės, neuromokslas šiandien padeda geriau suprasti žmogaus elgesį ir motyvaciją.

„Mes žinome, kad sportas yra sveika, bet kai supranti, kad sportuojant gimsta nauji neuronai, tampa lengviau tai daryti“, – teigia I. Šiugždaitė.

Parengė Ignas Ramanauskas