Vokietijoje neseniai nukritę meteorito fragmentai padarė žalos namams, tačiau žmonės nenukentėjo. Vilniaus universiteto fizikos fakulteto astrofizikas dr. Vidas Dobrovolskas paaiškina, kad tokie įvykiai yra reti. Tuo metu patys meteoritai – itin vertingi mokslui, nes saugo informaciją apie ankstyvąją Saulės sistemos istoriją.
V. Dobrovolskas sako, kad meteoritas į apgyvendintą teritoriją pataiko turbūt ne dažniau nei kartą per kelerius metus, tačiau tai lemia ir paprasta statistika – gyvenamos vietovės užima palyginti nedidelę Žemės paviršiaus dalį. „Imant visą Žemę kaip planetą, kiekvienais metais kažkur nukrinta keletas meteoritų“, – aiškina mokslininkas.
Jis pasakoja, kad meteoritai – tai likučiai iš laikotarpio, kai formavosi Saulės sistema ir jos planetos. Didžioji jų dalis, pasak VU atstovo, atkeliauja iš Asteroidų žiedo tarp Marso ir Jupiterio orbitų.
„Meteoritai yra palyginti nedideli, o jų judėjimą aplinkui Saulę labai veikia planetų trauka. Todėl jie neskrieja visą laiką ta pačia orbita kaip planetos, bet, paprastai šnekant, klaidžioja Saulės sistemoje. Kartais jie netyčia pasitaiko Žemės kelyje ir susiduria su ja – tada ir sakome, kad nukrito meteoritas“, – pasakoja V. Dobrovolskas.
Dauguma meteoritų yra akmeniniai. „Paėmus meteoritą, jis mažai kuo skirtųsi nuo paprastų akmenų, kuriuos galime rasti Žemėje. Nedidelė dalis, apie 10 procentų ar net mažiau, būna sudaryti iš geležies“, – teigia astrofizikas.
Astrofizikas taip pat pabrėžia, kad patys meteoritai savaime nėra pavojingi – radiacijos juose ne daugiau nei bet kuriame akmenyje, o pavojus kyla tik tiesioginio susidūrimo atveju.
Pasak V. Dobrovolsko, meteoritų vertė slypi tame, kad jie išsaugo informaciją apie ankstyvąją Saulės sistemos istoriją.
„Žemėje, kaip ir kitose planetose, uolienos per geologinę evoliuciją gana smarkiai pasikeitė, o meteoritai yra tarsi užšaldyta medžiaga nuo pat Saulės sistemos formavimosi laikų. Jie nebuvo daugybę kartų išlydyti ar pakitę, todėl tai nepakeičiamas informacijos šaltinis bandant suprasti pirmuosius Saulės sistemos žingsnius“, – aiškina jis.
Dėl šios priežasties mokslininkai stengiasi kosminiais aparatais pargabenti uolienų pavyzdžius iš asteroidų ir kitų kosminių objektų. „Tačiau paprasčiausias ir pigiausias variantas [gauti meteoritų] – kai jie patys atkeliauja pas mus“, – šypsodamasis priduria astrofizikas.
Meteorai, meteoritai, bolidai
Pagrindinė priežastis, lemianti, ar meteoritas pasieks Žemės paviršių, yra jo dydis, sako VU mokslininkas. „Mažesni nei maždaug metro ar poros metrų meteoritai paprastai paviršiaus nepasiekia – jie sudega, išgaruoja atmosferoje. (...) Svarbi ir sudėtis: pavyzdžiui, geležiniai meteoritai yra atsparesni, todėl lengviau pralekia atmosferą ir gali nukristi ant [Žemės] paviršiaus“, – aiškina V. Dobrovolskas.
Plačiojoje visuomenėje dažnai sinonimiškai vartojami žodžiai meteoras, meteoritas, bolidas ar krintanti žvaigždė, tačiau, pasak mokslininko, tarp jų yra tam tikrų skirtumų. Kad būtų lengviau juos įsiminti, jis pateikia žodžių žaismą: „Meteoras – lengvas kaip oras, o meteoritas – ant žemės ritas.“
„Taip tariant, tai, kas ant žemės bumbteli, yra meteoritai, o tai, kas Žemės nepasiekia, – meteorai. Meteoras ir krintanti žvaigždė yra sinonimai: meteoras – mokslinis terminas, o krintanti žvaigždė – populiarus pavadinimas“, – aiškina jis.
Tarp šių dviejų reiškinių yra ir tarpinė kategorija – bolidai. „Tai labai ryškūs meteorai, į atmosferą įskrieję maždaug lazdyno riešuto ar mandarino dydžio kūnai. Jie sudega atmosferoje, tačiau palieka itin ryškų blyksnį ir danguje atrodo tarsi strėlė. Žodis bolidas graikų kalboje ir reiškia ietį“, – priduria mokslininkas.
Apibendrindamas V. Dobrovolskas sako, kad pats reiškinys iš esmės tas pats, skiriasi tik objektų dydis: meteorai yra smulkiausi, bolidai – ryškesni tarpiniai reiškiniai, o meteoritai – tai kosminiai kūnai, kurie pasiekia Žemės paviršių.
Pasak V. Dobrovolsko, tai, kas stebėtojams atrodo kaip ugnies kamuolys, iš tiesų yra dėl mechaninės trinties įkaitęs ir garuojantis tas pats objektas. „Akmenukas, vadinkim taip. O spalva priklauso nuo to, kiek kokių priemaišų yra pačiame meteorite“, – aiškina mokslininkas.
Pavyzdžiui, magnio priemaišos suteikia žalsvą atspalvį, didesnis natrio kiekis – gelsvą, o geležis gali nudažyti rausvai. Taigi ugnies kamuolio spalva priklauso nuo meteorito sudėties ir jame esančių elementų koncentracijos, priduria LRT laidos „Labas rytas, Lietuva“ svečias.
Meteoritai Lietuvoje
„Kadangi meteoritai gali pataikyti bet kur Žemėje, mūsų šalis, žinoma, nėra išimtis. Tačiau Lietuva geografiškai nedidelė, todėl tikimybė, kad meteoritas nukris čia, labai maža“, – sako V. Dobrovolskas.
Pasak jo, paskutinį kartą meteoritas į Lietuvą pataikė 1933 metais netoli Žemaitkiemio, Ukmergės rajone. Nukrito apie 40 kg subyrėjusio meteorito akmeninių fragmentų. „Tai jau daugiau nei 90 metų, kai į mus nepataikė – gal ir laimei“, – priduria astrofizikas.
